Kai vieną šeštadienio rytą susitikome pasikalbėti sostinės pakraštyje įsikūrusio viešbučio terasoje, S.Tacas šmaikštavo, kad turėčiau jo pasidairyti prie kokios nors sinagogos, nes šeštadienis žydams yra maldos diena, bet tuoj pat pridūrė, kad net gyvendamas Niujorke jaučiasi kaip dzūkas, nes augo Alytuje.
Į susitikimą jis atėjo nešdamasis lazdą, kuri jam būtina, kad einant rankos nedykinėtų, o turėtų ką veikti. Žvaliai nusiteikęs kineziterapeutas tikino, kad nežino žodžio „pensininkas“. S.Tacui lazda nereikalinga pasiremti einant, o yra mankštos priemonė, kurią sukant galima atlikti įvairius naudingus judesius, stiprinančius rankų raumenis.
S.Tacas nelanko jokio sporto klubo, nemėgsta demonstruoti ištvermės. Jo filosofija yra suteikti kūnui malonumą, o ne jį prievartauti. Jis apgailestavo, kad fizinis aktyvumas, be kurio neužauga nė vienas vaikas, suaugusiesiems atrodo nebereikalingas.
Didžioji medicina užsiima tuo, kad žmogus nenumirtų. Kad žmonės kuo ilgiau galėtų žaisti golfą ar tenisą, šokti, važiuoti dviračiu, turi išlaikyti raumenų masę, kaulinį audinį, judrius sąnarius. Tai nėra medicinos uždavinys, todėl didžiausia atsakomybė tenka kineziterapeutams.
S.Tacas padarė puikią karjerą už Atlanto. Būdamas 27 metų jis persikėlė į Izraelį, o nuo 1984-ųjų gyvena JAV ir jau kelis dešimtmečius dirba paties įsteigtoje klinikoje Manhatane.

