Beveik visą savo gyvenimą Aneta dirbo siuvėja ir gamino individualius užsakymus klientams. Daugiausiai siuvo sukneles moterims, kurios ieškojo išskirtinių drabužių, nes sunkiai rasdavo tinkamą dydį ar norimą dizainą parduotuvėse.
Darbšti vilkaviškietė netgi ketino atidaryti savo drabužių parduotuvę, buvo įsigijusi tam patalpas, bet pandemija pakeitė visus planus. Nespėjus atsitiesti po patirtų finansinių iššūkių, gyvenimas atsiuntė dar vieną išbandymą – prieš dvejus metus moteriai teko atsisakyti darbo ir visą laiką skirti Alzheimerio liga sergančio uošvio priežiūrai.
„Gyvenome pas mano vyro tėvus, anyta mirė prieš penkerius metus ir susiklostė taip, kad aš pradėjau rūpintis uošviu. Kai parsivežėme jį iš ligoninės, atrodė, kad parsivežame jau išlydėti. Tačiau laikui bėgant jis stiprėjo.
Neseniai atšventėme jo 91 metų gimtadienį. Mes neslopiname jo vaistais ar raminamaisiais, leidžiame gyventi savo gyvenimą, jis pats dar vaikšto. Esu dėkinga technologijoms, kad neprivalau nuolat būti šalia, galiu jį stebėti per kameras“, – pasakojo pašnekovė.
Ligonio priežiūra reikalauja stiprybės

