Grupės „4Fun“ atlikėja, dainų autorė, anglų kalbos mokytoja Julija Ritčik (53 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą.

– Kas jus įkvepia gyventi?

– Aplink besisukantis pasaulis, mano vaikai, muzika.

– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?

[[ge:lrytas:lrytas:39117]]

– Aš atkreipiu dėmesį į žmones, kurių įdomu klausytis, kurie yra apsiskaitę, žino ir supranta, apie ką kalba. Jei koks nors nepažįstamas einant gatve bandytų stabdyti, kalbinti, mojuoti, greičiausiai sutrikčiau, nes sunkiai prisileidžiu nepažįstamus tokiose situacijose. Visada pastebiu originaliai, stilingai ir skoningai apsirengusius žmones.

– Koks patinka patiekalas?

[[ge:lrytas:lrytas:35013708]][[ge:lrytas:lrytas:35493943]][[ge:lrytas:lrytas:35709126]][[ge:lrytas:lrytas:35858748]]

– Labai mėgstu įvairius biskvitinius saldumynus, bulvinius patiekalus. Nors maistui nesu išranki, man nepatinka gaminiai, turintys anyžių skonį ir kvapą.

– Mėgstamiausias kvapas?

– Levandų.

– Geriausia gauta dovana?

– Viena smagiausių dovanų buvo skrydis oro balionu 45-ojo gimtadienio proga. Sužinojau, kad pakilus į orą gali būti šaltoka, bet vėjo nesijaučia, nes tu su juo judi būdamas oro balione.

– Jei pasaulyje yra rojus, tai...

– ... mes patys jį galime susikurti. Nežinau, kaip jis vizualiai atrodytų, bet tai būtų vieta, kur užlieja ramybė, kur esi patenkintas savo vidumi ir išore.

– Be ko diena prarastų prasmę?

– Be džiaugsmo. Kad ir nedidelio.

[[ge:lrytas:lrytas:36333412]]

– Kaip atsipalaiduojate?

– Atsipalaiduoti padeda bėgiojimas keletą kartų per savaitę. Gyvenu sostinės centre, tai dažniausiai bėgu iki Vingio parko, ten apsuku ratą ir grįžtu atgal. Susidaro apie dešimt kilometrų. Bėgiojimas jau išaugo ir į gražią tradiciją.

Šeštadienio rytais, kai leidžia grafikas, dažniausiai rudenį, žiemą ar pavasarį su bendraminčių grupe bėgiojame Belmonto parke.

Susirenkame, pabendraujame, tada bėgame sutarta trasa savo tempu, įveikę maršrutą kartu pasimankštiname, pasikalbame ir išsiskirstome. Kartą ar du per metus su šio bėgimo entuziastais surengiame suneštinį pikniką ir nedideles varžybėles.

Taip pat viena mėgstamų atsipalaiduoti padedančių pramogų – plaukiojimas irklente. Puikiai nuteikia aplink tyvuliuojantis vanduo, augalija.

– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?

– Muzika. Būna, per dieną pavargstu, išeinu į repeticiją, atrodo, tai irgi darbas, bet grįžtu po trijų valandų kaip ant sparnų, visos problemos būna nublėsusios.

– Blogiausias įprotis?

– Per ilgai svarstau, vilkinu situaciją. Žinau, kad reikėtų elgtis ryžtingiau, bet dažnai noras viską padaryti idealiai pasėja baimę, kas bus, jeigu nepavyks. Dėl tų savo dvejonių kartais prarandu ir galimybes.

– Ką naujo norėtumėte išmokti?

– Vairuoti automobilį. Vis neprisiruošiu. Vienu metu su sūnumi jau buvome nusižiūrėję šalia namų esančią vairavimo mokyklą, bet atėjo pandemija, ir viskas nuplaukė. Dabar tenka iš naujo kauptis. Kaip postūmį šią vasarą nupirkau Kelių eismo taisyklių knygutę. Bet skaityti dar nepradėjau.

[[ge:lrytas:lrytas:36333413]]

– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?

– Nežinau, ar su garsenybėmis apskritai norėčiau eiti į pasimatymą, nes mane labiau sieja bendravimas su tais, kuriuos pažįstu.

Žinoma, yra garsenybių, kurias norėčiau pamatyti gyvai, dažniausiai tai muzikantai, bet jei nutiktų taip, kad su jais susitikčiau akis į akį, greičiausiai nežinočiau, ko paklausti.

– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?

– Esu patenkinta tuo, kas esu. Esu ir mama, ir mokytoja, ir dainininkė, ir dainų autorė.

– Drąsiausias sprendimas?

– Kad ir kokia būčiau viską gerai pasverianti, kartą priėmiau labai neapgalvotą sprendimą. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje baigiau pirmąsias studijas Vilniaus universitete, kur įgijau matematikos ir programavimo specialistės diplomą. Jau turėjau šeimą, mažą vaiką ir ieškojau darbo.

Su draugų rekomendacijomis, kaip gerai mokanti anglų kalbą, įsidarbinau vienoje įmonėje sekretore-referente su trijų mėnesių bandomuoju laikotarpiu. Greitai įsivažiavau, kolektyvas buvo nedidelis, bet draugiškas.

Bet per tą laiką grupė „The Roud Band“ man pasiūlė kartu įrašinėti albumą ir galbūt drauge dainuoti.

Nesulaukusi bandomojo laikotarpio pabaigos nuėjau pas viršininką ir pasakiau, kad pirmadienį nebeateisiu, nes einu įrašinėti albumo.

Viršininkas nustebęs pasakė, kad kitą kartą stengsis priimti žmogų be meninės gyslelės. Bet man palinkėjo sėkmės. Per daugiau kaip 25 metus trunkančią muzikinę karjerą supratau, kad tai visiškai neprognozuojama sritis. Tačiau ir dabar manau, kad tada tai buvo vienas drąsiausių ir turbūt teisingiausių sprendimų gyvenime, kai klausiau savo širdies balso ir nusekiau paskui svajonę.

Bet kadangi muzika stabilaus uždarbio negali garantuoti, priėmiau pasiūlymą dirbti anglų kalbos mokytoja. Tuomet maniau, kad mokykloje praleisiu metus ar dvejus, bet jau po pirmų metų įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, anglų kalbos specialybę, ir įgijau anglų filologijos bakalauro bei magistro diplomus.

– Įsimintiniausias nuotykis?

– Vienas įsimintiniausių nuotykių nutiko praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Vieną labai šaltą žiemos dieną aš, muzikantai Aleksandras Belkinas ir Virgilijus Jutas išvažiavome į Kauną koncertuoti. Mašina buvo sena, atvežta iš Vokietijos.

Vakare po koncerto šaltis dar labiau įsismarkavo, perkopė dvidešimt laipsnių. Pusiaukelėje mašina pradėjo streikuoti, dingo šviesos, galiausiai ji užgeso.

Tais laikais niekas iš pravažiuojančių nestojo, o dar mašina kelkraštyje stovėjo be šviesų. Stumdami šiaip ne taip ją užvedėme, bet šviesos neįsijungė.

Važiavome labai lėtai, kažkuriuo metu priešais išlindo vilkikas, kuris tapo savotišku kelrodžiu – orientavomės pagal jo galinius žibintus. Buvo likę gal kokie 40 kilometrų iki Vilniaus, kai vilkiko vairuotojas turbūt pamanė, kad jį persekioja mašina be šviesų. Pradėjo stabdyti, mes irgi buvome priversti sustoti, o tada vilkiko vairuotojas spūstelėjo greičio paminą ir nurūko.

Mes vėl stumdami mašiną ją šiaip ne taip užvedėme. Dar kažkiek pavažiavome, likus apie 20 kilometrų iki tikslo iš šalutinio kaimo keliuko išvažiavo mažas keleivinis autobusas. Jo vairuotojas nepagalvojo, kad mes persekiotojai, ir važiavo savo eiga, o mes judėdami paskui jį pasiekėme Vilnių.

Savanorių prospekte mus sustabdė policija. Buvome sušalę į ragą, nes mašinoje neveikė šildymas. Policija pasielgė supratingai, sustabdė taksi, kuris prikabino prie mūsų mašinos trosą ir atgabeno iki vairuotojo Virgio namų.

[[ge:lrytas:lrytas:36333416]]

– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Pieno, grietinės, sviesto, sūrio.

– Mėgstamiausias posakis?

– Neturiu tokio.

– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?

– Neišskirčiau vienos knygos, bet kitados didelį įspūdį padarė Ericho Marios Remarque, Ernesto Hemingway kūryba, dabar mėgstu paskaityti Agathos Christie detektyvus anglų kalba – atsipalaidavimui puikiai tinka.

Vieni labiausiai įsiminusių yra muzikiniai filmai. Pavyzdžiui, „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Pink Floyd“ – Siena“.

– Kokią kosmetiką naudojate?

– Įvairių firmų, nesu prisirišusi prie vieno gamintojo. Gal pastaruoju metu labiau mėgstu „Make Up For Ever“ dekoratyvinės kosmetikos produktus. Kasdienybėje naudoju nedaug kosmetikos.

– Meilė – tai...

– ... gebėjimas matyti kitą žmogų ne kaip savo nuosavybę ir būtinybė ieškoti teisingo, darnaus santykio be bandymo pasisavinti, pakeisti. Meilėje būtina pagarba.

– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?

– Man labai svarbu, kad visomis prasmėmis žmonės neturėtų su manimi problemų, kad būčiau kiek įmanoma geranoriška, o ne našta.

Atlikėja ir anglų kalbos mokytoja Julija Ritčik: „Pradžioje maniau, kad mokykloje praleisiu metus ar dvejus“