Mergina niekada neturėjo sveikatos problemų, tačiau prieš 2,5 metų ėmė jausti, kad vis nutirpsta rankos. Kadangi buvo girdėjusi, kad su tuo retsykiais susiduria daugelis žmonių, tai nesukėlė jokių įtarimų.
Tačiau, net ir išgėrus magnio ir kitų vitaminų kursą, nemalonūs pojūčiai niekur nedingo, o tai privertė V.Gižaitę ne juokais susirūpinti.
„Tas tirpimas pasidarė keistas, nes nutirpdavo tik, pavyzdžiui, vienas rodomasis pirštas. Šis pojūtis pradėjo vis dažnėti, todėl pagalvojau, kad užspaustas koks nors nervas“, – prisiminė pašnekovė.
Pas gydytojus lankėsi ne vieną mėnesį
Atlikus kraujo tyrimus, rezultatai buvo geri, tačiau gydytoja rekomendavo merginai apsilankyti pas endokrinologą ir išsitirti skydliaukę.
„Buvo labai didelės eilės, todėl nesidomėjau, kuris specialistas geresnis, nors dažniausiai taip darau, o vykau pas tą, kuris galėjo greičiausiai priimti. Vizito metu endokrinologė tik pakartojo kraujo tyrimus ir pasakė, kad reiks atvykti dar po mėnesio, kad galėtų atlikti echoskopiją.
Echoskopijos metu gydytoja pamatė, kad skydliaukėje yra mazgelių, bet nuramino, kad tai nieko blogo ir po metų turėsiu pasitikrinti. Tą kartą neišsigandau, nes močiutė visą gyvenimą turi mazgelių, kurie iki šiol nėra supiktybėję“, – pasakojo pašnekovė.
Mergina sakė galvojanti, kad jeigu tą kartą būtų vykusi pas kitą šios srities specialistą, onkologinė liga jai būtų diagnozuota anksčiau.
„Manau, kad pirmo vizito metu gydytoja pažiūrėjo atsainiai. Po metų nuėjau pasitikrinti, bet privačiai, kad nereikėtų laukti eilėse, ir pasiskaičiusi atsiliepimus apie gydytojus.
Gydytoja man diagnozavo autoimuninį tiroiditą ir pasakė, kad mazgeliai atrodo negražiai. Tada pirmą kartą paminėjo ir žodį „vėžys“, bet gana ramiai, nes buvo šansų, kad mazgeliai bus nepiktybiniai. Viskas turėjo paaiškėti biopsijos metu“, – prisiminė pašnekovė.
V.Gižaitė ilgą laiką gyveno jausdama baimę ir nežinomybę, nes patekti pas gydytojus buvo itin sudėtinga. Teko laukti ne vieną mėnesį, kol jai buvo atlikta biopsija.
„Mane siuntė į Kauno klinikas, bet nusprendžiau eiti privačiai, nes nenorėjau laukti eilėse, sužinojusi, kad sąraše prieš mane yra daugiau kaip 500 žmonių. Taip pat žinojau, kad Kauno klinikose visi procesai užtrunka.
Deja, apsilankius privačioje klinikoje, man pasakė, kad vis tiek turėsiu važiuoti į Kauno klinikas, nes mazgelis yra tokioje vietoje, kurioje sudėtinga atlikti biopsiją.
Viskas truko labai ilgai: atsidūriau laukiančiųjų sąraše, vėl teko eiti pas endokrinologą, iš naujo atlikti tyrimus ir tik po dviejų mėnesių priėjau atlikti echoskopijos tyrimą, kurio metu gydytojas dar kartą patvirtino, kad mazgeliai atrodo įtartinai. Tuomet man buvo atlikta biopsija ir dvi savaites laukiau tyrimų rezultatų“, – pasakojo V.Gižaitė
Diagnozė – skydliaukės vėžys
Praėjusių metų birželio mėnesį kaunietė sužinojo, kad jai bus reikalinga operacija. Tą kartą gydytojai neįvardijo onkologinės ligos grėsmės, tik informavo merginą, kad reiks pašalinti visą skydliaukę arba jos dalį. Pirmoji operacija įvyko rugpjūčio mėnesį.
„Operacija vyko sklandžiai. Kadangi mazgelis buvo tik vienoje iš skilčių, buvo nuspręsta pašalinti tik vieną skiltį. Apie tai, ar reikės antros operacijos, turėjau sužinoti tik po to, kai bus ištirta pašalinta dalis.
Aš buvau nusiteikusi pozityviai ir tikėjausi, kad antroji operacija nebus reikalinga. Norėjau, kad nors viena skydliaukės dalis liktų“, – dalijosi ji.
Ištyrus išoperuotą darinį, rugsėjo mėnesį paaiškėjo, kad 25-erių merginai – skydliaukės vėžys. Iki šiol V.Gižaitės atmintyje išliko pokalbis, kurio metu iš gydytojo išgirdo lemtingus žodžius, kad serga onkologine liga. Tą kartą atrodė, kad žemė ima slysti iš po kojų.
„Kai man paskambino gydytoja, šalia buvo draugas. Nereikėjo nieko sakyti, nes jis ir taip viską girdėjo. Man labai padėjo tai, kad jis buvo šalia, nes pažįsta mane ir žino, kaip nuraminti.
Kitu atveju, net nebūčiau žinojusi, kaip tą akimirką elgtis. Pamenu, ilgai verkiau ir pykau ant savęs, ir viso pasaulio“, – kalbėjo pašnekovė.
Bijojo pranešti šeimai
Pasak merginos, sunkiausias momentas buvo ne pačiai susitaikyti su onkologinės ligos diagnoze, o apie tai pranešti šeimai. Tačiau giliai širdyje ji žinojo, kad tik artimieji suteiks tiek stiprybės ir palaikymo šioje kovoje.
„Sunkiausia buvo pasakyti mamai. Mes palaikome labai šiltus santykius, ji – mano geriausia draugė. Prieš metus ji pati išgyveno panašią patirtį: atlikus tyrimus paaiškėjo, kad nėra piktybinio naviko, tačiau laukiant rezultatų jautėme labai daug nerimo.
Žinojau, kad mama į viską reaguos labai jautriai, todėl bijojau pranešti tiek jai, tiek visai šeimai. Nenorėjau, kad artimieji manęs gailėtų, bet taip pat žinojau, kad pasijusiu lengviau, jei pasakysiu, nes šeima mane palaikys.
Nepuoliau iškart skambinti. Tą dieną išsiverkiau, perleisdama per save visas emocijas. Tik tada, kai šiek tiek nusiraminau, paskambinau šeimai ir mes tą patį vakarą visi susitikome“, – jautrią akimirką prisiminė mergina.
V.Gižaitės teigimu, vilties kovojant su onkologine liga suteikia ir šiuo metu ją gydantys specialistai, kurie nuolat suteikia drąsos, kad šią ligą pavyks įveikti.
„Mano gydytoja mane labai palaiko, sakė, kad galiu skambinti bet kada, jeigu turėsiu kokių nors klausimų. Ji man vis kartoja, kad skydliaukės vėžys yra pagydomas.
Ligos pradžioje iš vieno gydytojo teko išgirsti neva juokelį: „Jeigu išlošti vėžio loterijoje, tai išlošti skydliaukės vėžį“. Pamenu, tą kartą man tokie juokai pasirodė ne vietoje ir ne laiku.
Visgi dabar mane nuramina tai, kad gydytojai pozityviai vertina galimybes išgyti nuo šios ligos ir žino, kaip gydyti šią ligą, nes su ja susiduria vis daugiau žmonių, ypač jaunų“, – pasakojo kaunietė.
Vien tik operacijų neužteko
Lapkričio mėnesį V.Gižaitei buvo atlikta antroji skydliaukės operacija, nes paaiškėjo, kad navikas jau yra išplitęs į šalia esantį limfmazgį. Tačiau gydytojai abejojo, ar vėžiui įveikti užteks tik operacijų. Todėl buvo sprendžiama dėl gydymo radioaktyviuoju jodu.
„Liaudiškai sakant, laikiau „špygas“, kad man jodo terapijos neprireiktų. Norėjosi, kad viskas praeitų lengviausiu keliu ir užtektų tik operacijų. Visgi to gydymo reikėjo, tad šių metų sausio mėnesio pabaigoje buvau nuvykusi į Nacionalinį vėžio institutą pirmajam gydymo kursui.
Onkologė minėjo, kad reikės atvykti ir antrą kartą. Paklausus, kiek gydymo kursų man dar reikės, ji sakė šiuo metu negalinti tiksliai atsakyti“, – dalijosi V.Gižaitė.
Paklausta, kaip jaučiasi šiandien, mergina tvirtino, kad didžiausias iššūkis yra nuolat lydintis nuovargis ir galvos svaigimas. Dažnai ji jaučiasi ne tik fiziškai, bet ir emociškai išsekusi.
„Kadangi skydliaukė yra labai svarbus organas, atsakingas ne tik už moters grožį, bet ir emocijas, tai labai atsiliepia mano savijautai. Buvo ypač sunku, kai ruošiausi gydymui radioaktyviuoju jodu ir turėjau tris savaites negerti hormono tiroksino ir laikytis itin griežtos dietos, o tai irgi turėjo įtakos silpnumui.
Per šį laikotarpį negalėjau valgyti produktų, turinčių jodo: žuvies, kiaušinių, pieno produktų. Taip pat turėjau atsisakyti ir produktų, kuriuose yra joduotos druskos, o ji šiais laikais dedama į daugelį maisto produktų, randamų parduotuvėse“, – pasakojo mergina.
Mergina neslepia, kad liga pakeitė rutiną, o kūnas pradėjo kitaip reaguoti net į kasdienes veiklas. Todėl šalia jai taikomo gydymo ji stengiasi atrasti ir kitų priemonių, kurios padėtų palaikyti geresnę savijautą.
„Anksčiau niekada nebuvo taip, kad vakare jau visai nebeturiu jėgų, būdavo tik „varyk“ ir „varyk“. Todėl pradėjau sportuoti, sveikiau maitintis, stengiuosi geriau išsimiegoti, kad jausčiausi nors šiek tiek tvirtesnė“, – teigė pašnekovė.
Pasikeitė požiūris į gyvenimą
Diagnozuota liga kaunietę taip sukrėtė, kad privertė permąstyti gyvenimo prasmę ir vertybes. Suvokimas, koks gyvenimas yra trapus, paskatino V.Gižaitę imtis ir seniai planuotų pokyčių.
„Vis nedrįsau keisti darbą, bet liga buvo tarsi spyris, kad „dabar arba niekada“. Nori nenori, tokios patirtys sukrečia, supurto pamatą po kojomis ir iškelia klausimą: ar gyvenime darau viską, kad nesigailėčiau?
Anksčiau dirbau klientų aptarnavimo skyriaus vadove didelėje kompanijoje, turėjau savo komandą. Tačiau visada domėjausi reklamos ir marketingo sritimi.
Dėl visų šių įvykių prisijungiau prie merginų komandos, užsiimančios produktų iš šilko gamyba, ir tapau verslo „Silk_Curls“ bendrasavininke. Mes puikiai susibendravome ir džiaugiuosi, kad pradėjome dirbti kartu“, – pasakojo ji.
Mergina neslepia: naujas mylimas darbas jai padeda atsikratyti blogų minčių ir pamiršti problemas: „Stengiuosi neįkristi į savęs gailėjimo liūną, nes tą padaryti labai lengva. Darbas man padeda neužstrigti negatyvumo rate“, – sakė ji.
Savo gydymo kelione mergina nusprendė pasidalinti ir socialiniuose tinkluose. Pasak V.Gižaitės, tą padaryti paskatino noras suteikti ne tik informaciją, bet ir pozityvias mintis tiems, kurie susiduria su panašiais likimo išbandymais.
„Kai sužinojau apie diagnozę, pati ieškojau žmonių, kurie apie tai kalbėtų, nes labai svarbu ne tik gauti atsakymus iš gydytojų, bet ir pasikalbėti su žmonėmis, kurie išgyvena tą pačią patirtį.
Radau tik užsienio kūrėjus socialiniuose tinkluose. Prisijungusi prie lietuviškų socialinių tinklų grupių, ten pastebėjau tik negatyvius įrašus, todėl nusprendžiau pati dalintis savo istorija, bet vengti negatyvaus turinio. Taip pat norėjau turėti ir prisiminimą, kad visa tai išgyvenau“, – dalijosi kaunietė.
V.Gižaitė savo „Instagram“ paskyroje atvirai pasakoja apie ligą ir dalijasi gydymo užkulisiais. Mergina sakė nesitikėjusi, kad jos istorija sulauks tokio didelio žmonių susidomėjimo.
„Po savo įrašais sulaukiu klausimų ne tik iš panašaus likimo žmonių. Supratau, kad kitiems žmonėms tiesiog įdomu, kaip vyksta vėžio gydymas. Pavyzdžiui, viename įraše dalijausi, kaip vyksta gydymas radioaktyviuoju jodu.
Tai buvo tokia siurrealistinė patirtis. Tave praktiškai uždaro kaip kalėjime, nes išgėrus tabletę pradedi skleisti radioaktyvumą.
Į tavo palatą niekas neateina, nebent būtų skubus atvejis, o darbuotojai vilki specialią aprangą. Aš nusprendžiau užfiksuoti šią patirtį, nors ir ne viską galėjau nufilmuoti, daug kur buvo draudžiama neštis telefoną. Tokia mano patirtis sudomino daug žmonių“, – pasakojo mergina.
Paskutinėmis V.Gižaitės žiniomis, jai diagnozuota antra ligos stadija, tačiau, gydytojų prognozės yra pozityvios ir daug žadančios. Kol kas ir toliau planuojama tęsti gydymą radioaktyviuoju jodu, kuris, tikimasi, padės galutinai sunaikinti piktybines ląsteles. Blogų minčių mergina neprisileidžia ir tiki, kad jai pavyks iš šios kovo žengti kaip nugalėtojai.
„Žinau, kad po gydymo radioaktyviuoju jodu ir toliau turėsiu visą laiką gerti tiroksiną, stebėti, ar dozė, kurią vartoju, tinka, ir reguliariai atlikti profilaktinius patikrinimus, kad įsitikinčiau, ar liga neatsinaujina. Kaip gydytoja ir sakė, visą gyvenimą būsiu po padidinamuoju stiklu“, – tvirtino ji.
Savo gyvenimo akimirkomis V.Gižaitė dalijasi instagrame.