Klaipėdietė Justė Martinkienė į ligoninę pas mažuosius ligoniukus skuba jau trejus metus. Moteris pripažįsta – labiausiai ją motyvuoja patys vaikai, tapę svarbiausiais jos pačios mokytojais.
Norėjo padėti mažiesiems
Kaip pasakojo Justė, ligoninėje ji, kaip ir kiti savanoriai, važiuoja pas labai skirtingus vaikus: kartais pagalbos, globos ir dėmesio prireikia kūdikiui, kartais – paaugliams ar net aštuoniolikmečiams. Jei vaikas vyresnis, savanoriai, įvertinę jo poreikius, mažąjį ligoniuką aplanko kartą arba du per dieną. Jei ligoninėje atsiduria kūdikis, budi paromis, keičiasi kas maždaug penkias valandas.
Savanoriai žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, vaikus moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Veiklos, anot Justės, parenkamos pačios įvairiausios, įvertinus, kas globojamam vaikui gali būti įdomu. Tarp paauglių populiariausi stalo žaidimai, mažyliai mėgsta žaisti su žaislais ar daryti įvairiausius darbelius.
Pats įsimintiniausias Justei, net ir prabėgus trejiems metams, išliko pirmasis budėjimas. Moteris dalijosi, jog tą kartą buvo daug nežinomybės, nerimo, jaudulio – daugybė jausmų. „Atėjau pas aštuonerių metų vaiką, kuris, kaip tik įmanoma, bandė mano ribas ir laukė, kada pasiduosiu. Bet aš nepasidaviau ir, galiausiai, jis man atsivėrė. Tas budėjimas mane lydi iki šiol. Aš žinau, kad niekada nepakeisiu vaiko likimo, tačiau galiu ištrinti kelias liūdnas dienas jo gyvenime. O būdama šalia vaikų mokausi iš jų nebijoti verkti, pavargti, suklysti, nugriūti, stotis, vėl bėgti, vėl griūti, nebijoti būti pikta, nes visa tai tikra! Ir viso to patys geriausi mokytojai yra vaikai“, – kalbėjo Justė.
Sunkiausia, anot savanorės, nežinomybė, koks vaikas laukia už palatos durų, kaip jis norės būti: ar norės bendrauti, ar bus uždaras, kiek galima ruoštis susitikimui su juo. „Kartais, būna, ateini pas paauglį, kuris neprataria nė vieno žodžio. Taigi, užmegzti ryšį – pats sudėtingiausias etapas. Aš visuomet pas vaiką einu su stipriu jauduliu, tačiau išeinu lydima pilnatvės. Žinau, kad su juo buvau ribotą laiką, bet atidaviau savęs tiek, kiek galėjau“, – pasakojo iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė.
Visi susitikimai skirtingi
Pasak pašnekovės, prieš keliaudami pas vaikus, būsimieji savanoriai dalyvauja mokymuose su psichologais, tik nuėję netrumpą pasiruošimo kelią, pradeda dirbti su vaikais, kuriems reikia pagalbos. „Kiekvienas budėjimas – savotiškas iššūkis, kuriam sunku pasiruošti, nes planas paprastai neįvyksta – keičiasi mudviem susitikus. Visgi žinau, kad vaikas su manimi jaučiasi matomas, išgirstas. Nors prireikia laiko, kiekvienas mūsų globotinis kažkuriuo metu atsiveria, pradeda kalbėti „, – dalijosi savanorė.
Ligoninės – vaikams nepažįstama, jautri vieta, kur visus sprendimus priima medikai. „Mes, savanoriai, ligoninėje esame tam, kad suprastume ir emociškai palaikytume procedūrose, leistume vaikui rinktis būnant su mumis. Įgaliname mažylio jausmus, man tai atrodo labai svarbu. Vaikams labai svarbu būti matomiems ir išgirstiems“, – paaiškino pašnekovė.
Sulaukusi klausimo, kodėl emocinė parama svarbi kūdikiams, kurių svarbiausi poreikiai patenkinti, Justė visuomet paaiškina, jog emocinė parama – labai matoma. „Esame globoję kūdikį, kuris ligoninėje praleido bene pusmetį. Jis, atvykęs į ligoninę, visiškai neverkė, po poros mėnesių pradėjo verkti, rodyti emocijas, nes suprato, jog bus paimtas ant rankų, nešiojamas, glaudžiamas – tai labai svarbu jo raidai“, – atkreipė dėmesį Justė.
Norėjo padėti vaikams
Justė pasakojo, jog dar studijų metais savanoriavo Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Tuomet studijavo kineziterapiją, kūdikių namuose atliko praktiką, vėliau kuriam laikui pasiliko savanoriauti. „Praėjo nemažai metų, tačiau noras padėti vaikams nepraėjo. Draugė prieš kelerius metus pasiūlė prisidėti prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“.
Užpildžiau anketą, praėjau atranką, mokymus ir jau trejus metus esu savanorė. Kiekviena savanorystė, mano akimis, yra tam tikra savanaudystė. Aš taip pat atėjau mokytis iš vaikų. Man prieš pradedant savanoriauti jausmų pasaulis atrodė labai sudėtingas, taigi, pirmiausia pasirinkau asmeninę psichoterapiją, kad galėčiau suprasti vaikus, o vaikai man padeda toliau mokytis atpažinti jausmus ir juos išreikšti. Kita stiprybė – nereali komanda, kurioje jaučiuosi matoma ir išgirsta“, – dalijosi Justė.
Ar kiekvienas galėtų tapti savanoriu? „Mano nuomone, ir kiekvienas, ir ne. Visada siūlau norinčiam pirmiausia įvertinti savo galimybes. Kiek turiu resursų, kuriais galėčiau pasidalinti su kitais, ar nenuskriausiu nei savęs, nei kito mažo žmogaus“, – apibendrino pašnekovė.
Iniciatyva „Niekieno vaikai“ įgyvendinama šešiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.