Svitlana iš Dnipropetrovsko regiono atvyko į Lietuvą dar karo pradžioje kartu su sūnumi. Jos namai buvo vos už septynių kilometrų nuo fronto linijos. „Prasidėjus karui, nuolat girdėjome šaudymus, virš namų skraidė lėktuvai. Mano vyras, tuo metu dirbęs Lenkijoje, paprašė kuo greičiau išvykti į saugią vietą. Aš laukiausi mūsų antro vaiko, tad tikrai norėjosi būti ten, kur ramu ,“ – pasakoja moteris.
Deja, Svitlanos mama, serganti onkologine liga, atsisakė palikti savo namus. „Skausmingiausia tai, kad negalėjau praleisti daugiau laiko su ja,“ – prisimena ji.
Svitlana ir jos sūnus išvyko skubiai, tik su būtiniausiais daiktais, tačiau stotyje prarado lagaminą ir liko be nieko. „Iš pradžių nuvykome į Lvivą, vėliau į Lenkiją o iš ten į Lietuvą. Lenkijoje mus pasitiko savanoriai – jie mums davė maisto ir drabužių, kad turėtume bet kažkiek daiktų pradžiai“, – sako Svitlana. Įsikūrusi Lietuvoje, Svitlana pradėjo tvarkyti namus, vėliau rado darbą kavinėje Užupyje, kur dirbo iki gimdymo. Gimus antram sūnui, ji daugiau dėmesio skyrė šeimai.
„Džiaugiuosi, kad visur sutikau gerų žmonių, kurie man padėjo. Smagu, kad ir Tarptautinė migracijos organizacija (IOM) padėjo kompensuoti dalį nuomos mokesčio ir suteikė kuponus būtiniausioms prekėms iš vaistinės. Kai atvyksti be nieko, reikia viską nusipirkti iš naujo“, – sako Svitlana. Anot moters, ji džiaugiasi, kad jos šeima, jos vaikai yra kartu su ja, o sukurti gerbūvį galima bet kur, svarbu, kad būtų noras dirbti ir užsidirbti. „Darbo visada buvo ir bus, o saugumu reikia pasirūpinti, nieko nėra baisiau kai griaunami tavo namai, niokojami ištisi miestai ir tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj“, – tęsia Svitlana.
Maria atvyko į Lietuvą iš Černigovo regiono, vieno pirmųjų, kurį smarkiai paveikė karo veiksmai. „Slėpėmės rūsiuose ir kiekvieną dieną galvojome, ar išgyvensime,“ – pasakoja ji. Iš pradžių persikėlėme į Vakarų Ukrainą, o galiausiai atsidūrėme Lietuvoje. Kelionė buvo pavojinga – ją ir vaikus išvežė kaimynas, gabendamas per blokpostus. „Nežinojome ar pavyks išvykti, juk ne visus išleisdavo, važiuodami matėme žuvusiųjų kūnus. Iki šiol negaliu ramiai apie tai kalbėti“, – sako moteris. Marios vyras liko Ukrainoje – pirmiausia padėjo tvarkyti namų griuvėsius, o vėliau tapo savanoriu.
Maria, ukrainiečių kalbos mokytoja, Lietuvoje rado darbą mokykloje. „Man svarbiausia, kad mano vaikai būtų saugūs. Ukrainoje turėjau viską, išskyrus saugumą. Čia neturiu nieko, bet esame saugūs, ir tai svarbiausia,“ – atvirauja ji. Anot moters, Lietuvoje ji sutiko daug labai gerų žmonių. „Esu dėkinga kiekvienam sutiktam lietuviui – tai ypatingi žmonės, kurie visuomet padės. Džiaugiuosi, kad atradau IOM organizaciją, kuri padengė dalį nuomos mokesčio, skyrė kuponus vaistinėms, bei padėjo nupirkti lovytę mano dukrytei“, – kalba karo pabėgėlė.
„Be abejo norime būti su savo artimaisiais, juk Ukrainoje yra mano vyras ir mano mama stengiamės kuo dažniau susiskambinti, namų ilgesys yra milžiniškas, bet mes paprasčiausiai neturime kur grįžti“, – sako Maria.
Varvara į Lietuvą atvyko iš sugriauto Mariupolio. Lietuvoje gimė jos trečias vaikas, o vyresnieji vaikai lanko lietuvišką mokyklą bei mokosi nuotoliniu būdu ukrainietiškoje.
„Lankiau IOM organizuojamus nėštumo kursus ir pasakojau kitoms moterims apie gimdymo skirtumus Lietuvoje ir Ukrainoje,“ – dalinasi Varvara. „Pirmosios dienos nebuvo lengvos, reikėjo viską pradėti nuo pradžių, IOM padėjo padengti dalį jos nuomos mokesčio, tad taip žengėme pirmuosius žingsnius“, – tęsia moteris. Be to, ji gavo beveik 3000 eurų iš IOM verslo finansavimui ir organizuoja piešimo pamokas. „Noriu dirbti pagal savo profesiją, esu grafikos dizainerė, tad piešimo kursai – tai savotiška pradžia, kad galėčiau grįžti prie to, ką labiausiai mėgstu veikti“, – teigia Varvara.
Svitlanos, Marios ir Varvaros istorijos – tai tik trys pavyzdžiai, kaip ukrainietės kuria naują gyvenimą Lietuvoje. Jos susirado darbus, susilaukė vaikų ir rado saugų prieglobstį, tačiau kartu išgyvena ilgesį, netektis ir skausmingą prisiminimų naštą. Vis dėlto šios moterys tvirtina, kad saugumas jų vaikams yra didžiausia vertybė.
IOM Lietuva per 3 karo metus padėjo daugiau nei 21 tūkst. ukrainiečių esančių Lietuvoje. „IOM ukrainiečiams padeda nuo pirmojo skambučio 2022 m. vasario pabaigoje. Per šiuos trejus metus keitėsi pagalbos formos, nuo piniginių išmokų ir vaistinių kortelių iki didelio poreikio mokytis lietuvių kalbos bei kurti sau darbo vietas. Mes nuolat stengiamės atliepti ukrainiečių lūkesčius ir padėti pažeidžiamiausiems karo pabėgėliams“, – kalba IOM Lietuva Pagalbos migrantams ir krizių valdymo skyriaus vadovė Eglė Staškūnaitė.