Interviu „Vakarų ekspresui“ keliautojas papasakojo apie įspūdingas barikadas Lvivo prieigose, per stebuklą nesusprogdintą jauną merginą, kodėl Ukrainos tiesiog neįmanoma užkariauti, kokią karo baigtį prognozuoja patys ukrainiečiai, kokios pagalbos dabar labiausiai jiems reikia, o kokios – mažiausiai ir daug kitų įdomių detalių.
– Ar tave asmeniškai, viduje, pakeitė ši avantiūriška kelionė į karo draskomą Ukrainą?
– Tik dabar įvertinu tikruosius įspūdžius, nes kelionėje juos užgožė pati situacija: karo apimtoje šalyje juk lankiausi, tad teko būti budriam, galvoti apie savo saugumą. Grįžus į Lietuvą įtampa po truputį slūgsta. Dėlioju planus, prioritetus, kaip organizuoti pagalbą ukrainiečiams, kuo efektyviau išnaudoti įgytą patirtį, sukurti filmą apie savo kelionę.
Žinoma, grįžau kitoks. Negali žmogaus neveikti realios situacijos karo apimtoje Ukrainoje matymas. Negali likti abejingas matytiems vaizdams. Dešimtis kilometrų siekiančios autotransporto eilės, dešimtys tūkstančių žmonių, traukiančių link Ukrainos-Lenkijos pasienio, grūstys Lvivo autobusų, traukinių stotyse, maži vaikai, mamos su kūdikiais ant rankų lauke esant minusinei temperatūrai...
Jos blaškosi, tiesiog akimis ieško pagalbos. Tu supranti, kad žmonės – visiškai pasimetę. Tik beširdis gali nesuprasti, kad ukrainiečiams būtina pagalba. Pabėgėliams reikia užtikrinti bent kažkokį saugumą. Patekimas į Europos Sąjungą jiems – kaip alpinistui Everesto užkariavimas, net dar daugiau.
– Papasakok savo kelionės detales: kur, kaip Ukrainoje keliavai?
– Atvykau iki Ukrainoje esančio pasienio prie miestelio Starovoitove. Ten – savotiška kryžkelė, kurioje renkasi pabėgėliai, ir jų srautai pasiskirsto po Lenkiją. Motociklą palikau pasienyje, stovykloje.
Sutikau lietuvius, kurie krovininiu autobusiuku vežė humanitarinę ir kitokią pagalbą link Kyjivo. Pirmas sustojimas – Vynicoje, o kitas – netoli Ukrainos sostinės priemiesčių esančioje Umanėje, kurioje atidavėme visą krovinį fronto kariams, kurie kaunasi ties Kyjivo miestu.
– Ar teko pabendrauti su Ukrainos kariais? Kokia jų psichologinė būklė, nusiteikimas?
– Karių moralė ir psichologinis pasiruošimas – pačiame aukščiausiame lygyje.
Nelinkėčiau nė vienam priešui atsidurti tokioje aplinkoje, kurioje dabar atsidūrė Rusijos režimo armija. Ji ten negali tikėtis absoliučiai jokio palaikymo. Ir jei dar kažkas bando aiškinti, kad rusų karius Ukrainoje pasitinka su gvazdikais, tai yra visiškas melas.
Ukrainiečiai – nuo kario iki gatvės šlavėjo ar paštininko – yra absoliučiai vieningi. Nė vienas iš jų nenori savo šalyje matyti okupantų. Net ir neturėdami ginklų, jie prisideda prie kovos su okupantu bet kokiomis kitomis priemonėmis. Stovi, budi vadinamuosiuose blokpostuose, kolektyviai dirba, įrengia apkasus, įtvirtinimus. Kad ir kaip sunku jiems būtų, visi – tarsi kumštis.
Aš net palyginčiau ukrainiečius su mūsų žemaičiais, kurie vadinami didžiausiais užsispyrėliais. Ukrainiečiai – dar didesni: jie neturi šarvinių liemenių, pakankamai ginklų, bet nepasiduoda, kovoja iki paskutinio žmogaus, iki galo.
Jaučiau žvėrišką užsispyrimą kautis iki paskutinio atodūsio. Manau, Europoje ar pasaulyje net atsiras nauja sąvoka, palyginimas, kai mes bandysime kurią nors kariuomenę pristatyti kaip užsispyrusią, ryžtingą, nepasiduodančią.
Sakysime: ryžtingas, užsispyręs kaip ukrainiečių karys. Ukrainos tiesiog neįmanoma užkariauti, kai matai tų žmonių atsidavimą ginti savo Tėvynę bet kokia kaina.
– Kokį patys ukrainiečiai prognozuoja karo scenarijų?
– Visi tiki, kad laimės karą. Jei netikėtų, jau būtų palūžę. Jie mato, kad puikiai tvarkosi, yra didžiulė Vakarų Europos, civilizuoto pasaulio parama. Kitas dalykas – patys rusai pasiduoda į nelaisvę. Ir tai – ne pavieniai atvejai. Ukraina tikrai laimės.
Kad ir visą Rusijos armiją su rezervo kariais išlaipintum šioje šalyje, kariai tiesiog ištirps teritorijoje, nes ji – milžiniška. Ukrainoje gyvena 44 milijonai žmonių, ir visi pasiryžę ginti savo šalį: nuo jaunuolio, merginos iki senuko. Milžiniški laukai, net pusė milijono karių nesugebės nieko padaryti.
Čia jums ne mažesnė už Lietuvą Čečėnija, kurioje ir tai 10 metų Rusija kariavo. Ir ne nukariavo, o papirko valdžią.
– Iškrovę siuntinį Umanėje grįžote atgal į pasienį ir persėdote ant motociklo?
– Taip. Operatyviai paskelbėme, kad grįžtame tuščiu autobusiuku ir galime ištraukti iš Kyjivo pabėgusius žmones, nugabenti juos prie sienos. Mašina buvo užpildyta žaibiškai. Iš viso – 8 moterys ir 8 vaikai. Tarp pabėgėlių – ir lietuvė, daug metų gyvenanti ir savo verslą turinti Kyjive. Paskui mus važiavo dar lengvasis automobilis. Orientuotis – itin sudėtinga, nes nuimti visi kelio ženklai. Internetas taip pat ne visur veikė.
Dar Vynicoje, pietaujant užeigoje, spontaniškai dvi moteris su vaiku paėmėme. Viena mergina – iš Charkivo. Vos ji nusprendė evakuotis, po kelių valandų į jos darbovietę, biurą, pataikė raketa. Jos tėvai liko, nes nepavyko įkalbėti bėgti iš gimtinės.
Važiavome, sėdėdami ant palečių, apsikrovę miegmaišiais. Šalta, nepatogu, bet tokia realybė. Nė vienas nesiskundė. Užtrukome 22 valandas, kol kirtome sieną. Pakeliui – milžiniški kamščiai, bet mus supratingai praleisdavo, nes gabenome pabėgėlius. Daug ukrainiečių blokpostuose net dėkojo lietuviams už pagalbą, užuot pykę, kad lendame be eilės. Jie žino, kad Lietuva padeda Ukrainai, ir labai stebisi, jog tokia maža šalis, vos kelis milijonus turinti valstybė tokį didžiulį indėlį daro.
Vėliau Lenkijoje sėdau ant motociklo ir per kitą pasienio postą vykau į Lvivą. Pačiame pasienyje sutikau lietuvaičių kompaniją, kurie nemokamai maitino pabėgėlius ir visus savanorius. Atsigabeno savo autobusiuką ir virė sriubas, košes, per dieną pagamindavo apie 150 porcijų.
Per kelias dienas 1,5 tūkst. žmonių buvo pamaitinę. Tądien virė pomidorų sriubą ir makaronus su mėsa jūreiviškai. Žadėjo šią veiklą vykdyti 2 savaites.
– Kokie įspūdžiai iš Lvivo miesto?
– Pirmiausia pribloškė gigantiškos barikados miesto prieigose: labirintai, kelių aukštų namus siekiantys užtvarai, kelių susiaurinimai, smėlio maišų kalnai, apkasai ir kt. Daugybė karių, savanorių. Pats Lvivas – pakankamai saugus, todėl į jį ir plūsta didžiausi srautai pabėgėlių iš Ukrainos. Būnant viešbutyje teko girdėti oro pavojaus sirenas.
Apėmė keistas jausmas: lyg ir saugu, bet nežinai, ar tikrai. O gal apšaudys raketomis? Supranti, kad čia – ne pratybos, o realus pavojus. Tikėtina, kad kažkur aviacija, artilerija. Be to, matome, kad rusai šaudo chaotiškai net nesirinkdami, ar tai karinis, ar civilinis objektas.
Šiame mieste lankiausi savanorių rengimo centre, kuriame renkami rekrūtai. Daugybė žmonių plūsta, apmokymus organizuoja garsiojo „Azov“ bataliono kariai. Bet ko ten neįleidžia, turėjau palydą, tad teko ir interviu paimti. Buvau karininkų namuose, kuriuose vyksta visuomenei skirti paramedikų, karo medicinos, greitosios pagalbos suteikimo kursai.
Juos lankė tiek jaunimas, tiek senoliai. Mokėsi gelbėti gyvybes, kaip nesutrikti, kaip stabdyti kraujavimą. Patekau ir į pogrindinį maisto gamybos fabrikėlį, kurio produkcija keliauja į frontą, karštuosius taškus. Ketinu man asmeniškai ir vadovaujamai viešajai įstaigai paaukotais pinigais paremti šį centrą, nes jie gyvuoja iš aplinkinių pagalbos.
– Kokios pagalbos dabar labiausiai reikia ukrainiečiams pačioje Ukrainoje?
– Labai svarbus klausimas: būkite geri, nebetempkite tonomis rūbų. Tai nėra prioritetas, nebent aukotumėte termoaprangą, kuri būtų skirta kariams. Kitas dalykas: jei jau nusprendėte vykti į Lenkijos-Ukrainos pasienį ir gabenti kažkokią paramą, prisikraukite pilnutėlį automobilį ir iš anksto suderinkite, ką vešite nuo sienos.
Turiu omenyje pabėgėlius. Dažnai jie jau turi prioritetus, žino, kur jiems reikia: kas pas gimines, kas į miestą, kuriame pažadėtas apgyvendinimas. Nesiblaškykite nuvykę, nesiūlykite chaotiškai savo pagalbos, veikite koordinuotai, kad ir kaip sunku tai būtų dabartiniame chaose.
Labiausiai ukrainiečiams reikia maisto, net saugiame Lvive jau ištuštėjusios parduotuvės. Kainos kyla kaip ant mielių.
Vietine gynyba užsiimantiems kariams, savanoriams žūtbūt reikia šarvinių liemenių, šalmų, antkelių, turniketų, taktinių liemenių, pirmosios medicinos pagalbos rinkinių, medikamentų, antibiotikų, insulino, kurio nebeįmanoma gauti kai kur. Taip pat – ilgo galiojimo maisto produktų, konservų, kūdikių maistelio, sauskelnių, higienos priemonių. Ypač reikalingi akumuliatoriai, vadinamieji power-bankai, žibintuvėliai, termorūbai kariams apsirengti po uniforma, neperšlampami rūbai. Net automobilių reikia.
Geros kokybės termovizorių. Negalvokime, kad atvežę daug drabužių labai pagelbėsime. Padarysite meškos paslaugą, nes bus daugiau rūpesčių tiems patiems savanoriams, kurie rūbus rūšiuoja, skirsto, pakuoja, sandėliuoja.
Klaipėdoje, Melnragėje, pagalbos ukrainiečiams centras įsikūręs Audros g. 17. Norintieji atnešti paramą laukiami kasdien nuo 11 iki 18 val.
