Menininkė nevengia eksperimentuoti – renkasi ne visiems įprastus vaizdo fiksavimo būdus: analoginę fotografiją, „pinhole“ kameras, taip pat pasenusias juostas. Tokie techniniai sprendimai ne tik pabrėžia jos estetinę kryptį, bet ir tampa savotišku pasakojimo būdu.
Jos kūryboje dominuoja moterų portretai ir autoportretai. Greta portretų, fotomenininkė fiksuoja ir kasdienybės akimirkas – gatvės scenas, kelionių vaizdus, detales, kurios daugeliui praslysta pro akis.
Vilniaus AP galerijoje 2024 metų sausį Inga Dinga pristatė parodą „8 / ∞“, kurioje eksponuoti du jos kūrybiniai projektai. Vienas jų – to paties pavadinimo „8 / ∞“ (2023), kuriame menininkė eksperimentavo su analoginės fotografijos technikomis, kurdama fotogramas ant momentinių fotoplokštelių.
Kitas – anksčiau sukurtas „Sentimentų banga“ (2020), sudarytas iš 475 momentinių kadrų, fiksuojančių Vilniaus Žvėryno medinių namų langų vaizdus, sukomponuotus į vientisą mozaiką, kuri atskleidžia ne tik architektūrinį paveldą, bet ir perteikia nostalgišką ryšį su praeitimi.
Nuo 2013 m. Inga yra viena iš Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos steigėjų, o 2019 m. tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ nare.
Be to, ji dalyvauja įvairiuose fotografijos konkursuose ir festivaliuose: 2017 m. jos nuotrauka laimėjo prizinę vietą tarptautinio festivalio „I Am Photographer“ konkurse „The Best Photograph of Glamour“ kategorijoje.
Inga yra daugkartinė „Lietuvos spaudos fotografija“ finalistė ir nominantė, 2019 m. ji buvo apdovanota Auksiniu kadru šio konkurso kategorijoje „Europos metai: 15 metų drauge“.
Tais pačiais metais ji buvo tarp tryliktojo tarptautinio festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ specialaus konkurso „Instant Instax“ laureatų bei tarp to paties festivalio konkurso „Saviizoliacijos pramogos“ nugalėtojų 2021 m.
Nors Inga gyvena ir kuria Lietuvoje, jos darbai plačiai pripažinti ir už šalies ribų. Jie publikuoti Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Argentinoje ir kitur. Per savo karjerą Inga dalyvavo daugiau kaip 100 grupinių parodų, projektų ir festivalių įvairiose šalyse.
Daugiau fotografės darbų galima rasti jos socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“.
Kviečiame iš arčiau susipažinti su Inga. Pasikalbėjome apie jos kūrybinį kelią, vidines būsenas, įkvėpimus ir kasdienybę, kurioje gimsta nepaprasti kadrai.
– Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime? Ar tai buvo seniai puoselėta svajonė?
– Buvau visiškai nesusijusi nei su fotografija, nei su menais. Pagal išsilavinimą esu teisininkė, dirbau notarų biure, vėliau tapau nekilnojamojo turto (NT) agente. Kai atsidariau savo agentūrą, reikėdavo nuolat fotografuoti naujus objektus. Vienintelis kriterijus, kurį turėjau fotoaparatui, buvo platus kampas, kad patalpa tilptų į kadrą. Pardavėjas man pardavė veidrodinį fotoaparatą, smarkiai pasenusį, bet su geru objektyvu.
Pasiėmiau jį į šeimos kelionę ir nuotraukos išėjo tragiškos – subyrėjusios ir dėmėtos. Grįžau į tą pačią parduotuvę, pasakiau, kad man pardavė brokuotą fotoaparatą. Pardavėjas tik nusijuokė ir pasakė: „Pas jus ISO 3200.“ Man tas žodis nieko nereiškė. Grįžau namo ir pradėjau aiškintis: kas tas ISO, kodėl tai svarbu, kaip visa tai veikia. Pasidarė įdomu. Taip viskas ir prasidėjo.
– Kada pajutote, kad tai – daugiau nei tik hobis?
– Prisijungiau prie vienos fotografų bendruomenės, pradėjau kelti nuotraukas, gavau atgalinį ryšį ir pradėjo patikti. Išmokau techninių dalykų. Kai prasidėjo NT krizė, supratau, kad daugiau uždirbu iš fotografijos nei iš savo darbo. Galiausiai, kai žinių turėjau pakankamai, bet trūko statuso, išklausiau Kauno taikomosios dailės mokyklos profesinį fotografijos kursą. Dabar turiu ir diplomą.
– Kas padėjo susiformuoti jūsų, kaip fotografės, žvilgsniui?
– Kai įsitraukiau į šią veiklą, ėmiau lankytis parodose, susipažinau su skirtingais žmonėmis. Labiausiai įtaką padarė dvi skirtingos kolegų grupės. Vieni – tai gilieji menininkai, kurie daugiau dėmesio skiria turiniui, technikos sudėtingumui, kurie įkvepia savo ieškojimais, netikėtomis įžvalgomis. Kiti – spaudos fotografai, žavintys ypatingai greita reakcija, technikos išmanymu, gebėjimu išsisukti iš bet kokios situacijos. Visada buvo į ką lygiuotis.
– Kai galvojate apie savo pirmuosius žingsnius fotografijoje, ar yra koks nors kadras, kuris išliko atmintyje iki šiol?
– Turbūt tai būtų pirmasis mano autoportretas, kuriuo pasidalinau fotografų bendruomenės grupėje. Keista, bet man jis patinka iki šiol. Nors dažniausiai visada randu, prie ko prikibti. Retai ką mėgstu iš savo darbų.
– Ką dažniausiai fotografuodavote, kai pradėjote tuo užsiimti?
– Kaip ir visi pradedantieji, iš pradžių fiksavau viską, ką mačiau aplinkui. Pirmas rimtesnis samdomas darbas buvo vestuvių fotografija – mane pakvietė kolegos iš fotografų bendruomenės. Tačiau greitai supratau, kad vestuvių fotografavimas nėra mano sritis. Per karjerą esu jų fotografavusi vos kelias. Ne todėl, kad nesugebėčiau, bet todėl, jog tai fiziškai ir psichologiškai sunkus darbas. Gerbiu kolegas, kurie tuo užsiima.
– O kas šiuo metu dažniausiai atsiduria jūsų objektyve?
– Vėliau atsirado kitokia, komercinė, fotografija, pavyzdžiui, architektūros, rūbų. Tuo užsiimu ir dabar. Mėgstamiausios fotosesijų temos – atlikėjų įvaizdžiai arba buduaras (kiek erotinio pobūdžio asmeninės moterų fotosesijos). Šiose srityse daug kūrybiškumo, teatrališkumo ir gyvo bendravimo su žmogumi, o tai man labai svarbu.
Nefotografuoju šeimos švenčių ar verslo portretų, nes tai nesuteikia kūrybinio džiaugsmo, neleidžia atskleisti asmeninio požiūrio. O štai renginiai, ypač teatras, man labai patinka. Juose atsiranda galimybė būti išradingesnei – naudoti įdomesnius sprendimus, pvz. ilgą išlaikymą, dvigubas ekspozicijas ar neįprastus fotoaparatus ir priedus. Tai leidžia ne tik užfiksuoti momentą, bet ir parodyti savo matymą, interpretaciją.
– Nevengiate fotografuoti savęs. O kaip artimieji? Ar jie dažnai tampa jūsų mūzomis?
– Nežinau kodėl, bet turiu tam tikrą vidinį bloką – nefotografuoju šeimos narių. Na, nebent kelionėse, kur būna standartiniai kadrai prie fontano ar gražaus vaizdo. Gal taip susiformavo dar tada, kai pradėjau fotografuoti. Tuo metu sūnus, kuriam dabar 23-eji metai, buvo paauglys ir jį labai erzino, kai vis bandydavau lįsti su fotoaparatu. Nuo to laiko neišnaudoju šeimos narių kaip modelių (šypsosi).
– Kaip apibūdintumėte savo fotografijos stilių – kas jums artimiausia?
– Man artima tamsioji estetika. Daugiausiai naudoju senus juostinius fotoaparatus – vadinamąsias „pinhole“ kameras, kuriose vaizdas fiksuojamas, tiesiogine žodžio prasme, per adatos skylutę, be jokio objektyvo ar lęšio. Tokia technologija pati savaime daro didelę įtaką rezultatui – tai nėra šiuolaikinis, išglotnintas vaizdas, prie kurio dabar pripratome, ypač su dirbtinio intelekto filtrų pagalba.
Čia – viskas atvirkščiai. Kadre atsiranda pabraižymai, tekstūros, tamsūs perėjimai. Pats juostos ir fotoaparato netobulumas prideda savitumo, unikalumo. Mano kūrybos tema – lengva melancholiška mistika. Mane visada traukė tai, kas neapčiuopiama, iki galo nepasakyta. Mėgstu tai stebėti ir kitų autorių darbuose.
– Ar ši tamsi, dramatiška estetika atskleidžia ir jūsų asmenines patirtis bei jausmus?
– Mano darbuose daug fantazijos, tamsos, dramos, skausmo. Tai retai būna susiję su manimi asmeniškai, bet negaliu sakyti, kad tai visai nėra apie mane. Visgi, kaip ir visi menininkai, esu veikiama kitų kūrinių: knygų, filmų. Iš to natūraliai pasiskolinu, perimu tam tikrus simbolius, įvaizdžius, jie vis tiek atkeliauja iš pasąmonės. Tačiau mano fotografijos nėra dienoraštis.
– O tikras dienoraštis egzistuoja?
– Tikrai taip – mano telefone, kuriuo fotografuoju labai daug. Mėgstu sakyti, kad geriausias fotoaparatas yra tas, kuris su tavimi. Kartais artimiesiems net nusibosta manęs laukti, kol viską įamžinu. Šį dienoraštį ir skelbiu savo „Instagram“ paskyroje @dinga.diary. Joje dažnai atsiskleidžia kita mano pusė – mėgstu pašmaikštauti kasdienybės vaizdais ir jų pavadinimais.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas – nuo pirmosios idėjos iki galutinio kadro? Iš kur atsiranda įkvėpimas sukurti tokias išskirtines, akį prikaustančias fotografijas?
– Man nebūna taip, kad sėdžiu prie kompiuterio ir galvoju, ką fotografuosiu kitą dieną. Esu iš tų kūrėjų, kurie stebi aplinką. Tam, kad man kiltų idėja, turiu ką nors pamatyti – žmogų, vietą, rūbą, detalę. Dažniausiai tai būna koks nors momentas. Pavyzdžiui, pamatau dvarą, senas grindis ir galvoje gimsta mintis, kaip galima tą kadrą apžaisti, kas turėtų jame būti, kad atsirastų gyvybė.
– Kas jums svarbiau: technika ar emocijų perteikimas kadre?
– Žinoma, kad labai svarbu, jog fotografija pasakotų istoriją, bet techninis išpildymas taip pat labai svarbus. Pavyzdžiui, jeigu dirbdamas su juostiniu fotoaparatu nesuvaldysi juostos, ji gali apsišviesti ar neprasisukti juostelė, ir kadro nebus. Svarbu, kad viskas būtų suderinta. Manau, kad bet kurioje srityje nepadarysi nieko vertingo, jeigu neturėsi ir techninių įgūdžių, ir idėjų.
– Jūsų darbus socialiniuose tinkluose seka tūkstančiai žmonių, parodose sulaukiate būrio smalsių lankytojų. Kaip manote, kuo labiausiai jūsų darbai žavi žmones?
– Tai labai sunkus klausimas. Kolegos sako, kad turiu savitą braižą, nors pati jo kartais nematau. Mane nuoširdžiai nustebina, kai žmonės prieina ir pasako, kad stebi mano darbus, kad jiems patinka mano fotografijos.
Labai apsidžiaugiu, jeigu pasako, kad mano darbai patinka vaikams, nes jie – tyri, nesugadinti, jiems nėra reikalo man pataikauti. Tada žinau, kad mano fotografijos – paveikios.
– Ar turite kokių nors ritualų ar įpročių prieš fotosesiją?
– Belieka turbūt pajuokauti – neturiu jokio ypatingo ritualo, pavyzdžiui, kad prieš fotosesiją turėčiau išgerti tris puodelius kavos. Tačiau yra vienas dalykas, kuris kartojasi kiekvieną kartą, – visada labai jaudinuosi.
Atrodo, kad man nepavyks, niekam nepatiks, ką nors sugadinsiu. O tada, kai pamatau rezultatą, dažniausiai galvoju: „Na, bent jau nesusimoviau.“ Jei dar sulaukiu labai teigiamo atgalinio ryšio, kyla klausimas, kodėl išvis jaudinausi? Ir taip kiekvieną mielą kartą.
– Esate savikritiškas žmogus?
– Manau, kad tai nėra bloga savybė. Dažnai pagalvoju: jeigu atsitraukčiau ir į kolegų ar net labai populiarių fotografų darbus pažvelgčiau taip, kaip žiūriu į savo, ar tikrai nerasčiau, ką būtų galima padaryti geriau? Ir neretai randu.
Aš vis dar manau, kad galiu geriau nei vakar. Ir tai yra mano varomoji jėga. Kai ateis diena, kai pagalvosiu, kad padariau viską, ką galėjau, turbūt visai nustosiu fotografuoti. Juk tada jau bus nebeįdomu.
– Ar šiame kūrybos kelyje teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?
– Ne kartą galvojau, kad reikėtų viską mesti. Tokie momentai dažniausiai užklumpa, kai pamatau, kad kas nors jau padarė tai, ką sugalvojau. Ir dešimt kartų geriau. Tada pradedu galvoti: gal jau užtenka, pažaidžiau ir gana.
Pastaruoju metu vis dažniau norisi išeiti iš fotografijos ribų, ieškoti platesnių formų, galbūt instaliacijų, nors pati dar nežinau, kur tai veda. Tiesiog jaučiu, kad šioje srityje man darosi per ankšta.
– Kas tokiais atvejais padeda patikėti savimi ir neleidžia sustoti?
– Procesas. Mane „veža“ pats fotografavimo veiksmas. Sukurti istoriją iš nieko – man tai savaime teikia pasitenkinimą. Kartais net nesvarbu, ar išryškinsiu juostą, ar pasidalinsiu rezultatu. Turiu net neryškintų juostelių. Fotografuoju todėl, kad negaliu nefotografuoti. Atgalinis ryšys man labai svarbus, bet net jei jo nebūtų, vis tiek nesustočiau.
– Kodėl kai kurie kadrai neišvydo dienos šviesos? Atskleiskite paslaptį, kas juose užfiksuota.
– Tokių, kuriuos būčiau išryškinusi ir sąmoningai paslėpusi, neturiu. Bet prisimenu vieną juostelę, kurios neišryškinau ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad tiesiog nebeatsimenu, kur ją padėjau. Tąkart buvau Pietų Italijoje, fotografavau su juostiniu fotoaparatu. Aplink buvo vietinė bendruomenė – klasikiniai itališki senukai ir močiutės, labai šilti, draugiški, bendraujantys. Praleidau tarp jų visą savaitę. Tikiu, kad toje juostoje turėjo būti labai gražių, gyvų kadrų.
– Ar dažnai būna tokių praradimų?
– Skaudus, bet gana įprastas dalykas. Vienas iš skaudžiausių atvejų buvo Niujorke, prieš kokius 15-lika metų. Fotografavau su juostiniu fotoaparatu. Žiūriu – 36-as, 37-as kadras, tuoj tuoj turi baigtis juostelė. Ir tada supratau, kad visą laiką fotografavau neužkabinus juostos – ji paprasčiausiai nesisuko viduje, sukosi tik kadrų skaitliukas... Atrodo, kad būtent ten galėjo būti šedevrai.
Yra ir techninių niuansų. Pavyzdžiui, keliasdešimt metų pasenusi „Svema“ juosta, ukrainiečių gamybos. Jei ji laikyta idealiomis sąlygomis, gali gauti puikų, tačiau nuo kitų monochrominių juostų nesiskiriantį rezultatą. Tačiau jei laikyta vidutiniškai, atsiranda visokie artefaktai: plėmai, tekstūros, įtrūkimai. Būtent jie labai tinka prie mano tamsiosios estetikos.
Tačiau būna bėda, kai emulsija bemaž pradeda luptis. Tada visi justos kadrai lieka neįskaitomi: ir idėjų, ir laiko, ir pinigų gaila. Todėl išmokau šalia visada padaryti bent kelis kadrus su telefonu ar kita kamera, kad liktų bent kas nors.
– Ar turite svajonių ar dar neįgyvendintų projektų?
– Esu gana ciniška – nemoku svajoti. Bent jau tokių svajonių, kurios būtų visiškai nepasiekiamos. Tarkim, nuskristi į Marsą būtų tikrai įdomu, bet žinau, kad tai neįmanoma, tai ir neeikvoju tam savo resursų.
Tas pats ir su kūrybiniais planais – jei turiu kokį nors norą, aš tai vadinu tikslu ir tada tiesiog judu jo link. Artimiausias tikslas, kuris šiuo metu mane labiausiai „veža“, yra paroda, prie kurios dabar dirbu. Tikiuosi, kad ją pavyks pristatyti rudenį.
– Kokia tai bus paroda? Ar nenorite išduoti paslapties?
– Ji bus šiek tiek susijusi su ankstesne. Tačiau kol kas neįvardysiu, kas tiksliai tai bus.
– Inga, jeigu jūsų gyvenimas būtų nuotrauka – kokia ji būtų?
– Kaip impresionistų paveikslas – sujudinta, ne iki galo aiški, bet jauki, kupina teigiamų emocijų ir spalvų.
– Jeigu galėtumėte vieną dieną praleisti fotografuodama bet kurioje pasaulio vietoje ir bet kokį žmogų, kas tai būtų?
– Mane labai traukia Azija – kol kas nesu buvusi Pietų Korėjoje, Japonijoje, bet norėčiau. Man artima ir įkvepianti jų estetika. O žmogų? Neturiu konkretaus vardo. Kiekvienas žmogus, su kuriuo susipažįstu ir šiek tiek daugiau pabendrauju, man pasidaro labai gražus. Todėl tikiu, kad bet kurį žmogų būtų galima nufotografuoti estetiškai ar įdomiai.
– Jeigu jūsų fotografijos galėtų kalbėti, ką jos norėtų pasakyti?
– Mano fotografijos greičiausiai būtų tarsi trumpų apysakų rinkinys. Mintys jose – labai įvairios, skirtingos, ne visada apie tą patį, kartais visas jų kratinys. Nėra vienos temos, vienos linijos. Tai labiau kaip mozaika – bandymas užpildyti daug skirtingų sričių.
Man patinka labai daug skirtingų stilistikų – nuo minimalizmo iki prerafaelitų. Jos nedera tarpusavyje, bet aš sau leidžiu jų ir nederinti. Darau tai, kas tuo metu patinka, ką norisi išbandyti.
– Ką mėgstate veikti, kai fotoaparatas ilsisi?
– Labai mėgstu keliauti, ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Man patinka važiuoti automobiliu, patinka pats buvimo kelyje procesas. Daug laiko praleidžiu bendraudama su šeima ir ištikimais draugais, kuriuos pažįstu jau ne vienerius metus. Taip pat mėgstu skaniai pavalgyti, nors pati gaminti nemėgstu, nebent retsykiais (šypsosi). Ir, žinoma, paskaityti gerą knygą, paklausyti muzikos.
– Ačiū už pokalbį.
Ši fotografė dalyvauja Lrytas projekte „Kadro meistrai“. Visus projekte dalyvaujančius fotografus ir Ingos Dingos sukurtą galeriją naudojant naująjį Xiaomi 15 Ultra galite pasižiūrėti ČIA