Nuo plaukimo varžybų iki Eurolygos arenų: sporto fotografo Roko Lukoševičiaus akys – ten, kur slypi tikros emocijos „Kadro meistrai“ dalyvis

Tai ne romantizuoti pasakojimai apie sportą, o sporto fotografo Roko Lukoševičiaus kasdienybė. Jis fiksuoja akimirkas, kurios lieka už ekrano – nuo stipriausių emocijų aikštėje iki detalių, kurių nemato eilinis žiūrovas.

„Profesionali fotografija mano gyvenime atsirado seniai, maždaug prieš 15 metų. Žinoma, viskas po truputį: iš pradžių dirbau mėgėjų lygoje, pamažu augau ir dabar net 10 mėnesių per metus fiksuoju profesionalų krepšinį“, – pasakoja R. Lukoševičius.

Sporto fotografu jis netapo staiga. Išbandyta viskas – nuo vestuvių iki gamtos fotografijos. Tačiau galų gale atsakymas slypėjo tame, kas jį užkabina labiausiai – krepšinis.

„Vienas kolega iš fotografijos stovyklos man pasakė: „niekada negali iš anksto žinoti, kad būsi sporto fotografas. Reikia išmėginti viską“.

Sutinku su šia mintimi – profesine prasme išbandžiau viską. Tačiau sportas, ypač krepšinis, man labiausiai patiko. Pajutau, kad noriu ir galiu ten būti, pamačiau sporto užkulisius ir užsikabinau.“, – prisimena pašnekovas.

Kai dauguma ilsisi, jis dirba. Vakarais, savaitgaliais – tada, kai vyksta svarbiausi sporto įvykiai. Bet skųstis nėra ko.

„Nevargina. Mano hobis tapo darbu. Gavosi turbūt idealiausias scenarijus“, – šypteli fotografas.

R.Lukoševičiaus objektyvas fiksuoja ne tik krepšininkus – jo archyvuose galima rasti ir bėgimo, ir triatlono varžybų, ir kitų sporto šakų akimirkų. O kurios sporto šakos – fotogeniškiausios?

„Įdomus klausimas. Visur yra savų niuansų: kiekvienas sportas turi gražias puses. Man sportas pirmiausia yra emocija.

Reikia fiksuot kadrus, žmones, bet svarbiausia yra autentiška emocija. Jos netrūksta visose sporto šakose, visur pavyksta rasti kažką gražaus ir dinamiško“.

O jeigu reikėtų rinktis mėgstamiausią, fotografo atsakymas paprastas.

„Smagiausia turbūt Ironmen tipo renginiai. Teko skristi į Barseloną, tačiau jie organizuojami ir Lietuvoje.

Tokiam renginiui paskiri visą dieną, bet gali įgyvendinti praktiškai viską, apie ką svajoja sporto fotografas.“, – sako R.Lukoševičius.

Kalbėdami apie fotografijas, neaplenkiame ir konkursų. R.Lukoševičius ne kartą įvertintas „Mėnesio sporto nuotraukos“ rinkimuose.

Tačiau paklaustas apie įsimintiniausią kadrą, jis grįžta ne prie apdovanotų darbų, o prie vieno išskirtinio momento.

„Turiu man artimą kadrą. Ši nuotrauka nelaimėjo konkurso, bet man asmeniškai yra išskirtinė. Prieš 5–6 metus, gruodžio mėnesį vykstant Eurolygos rungtynėms Žalgirio arenoje, pamačiau drugelį.

Nežinau, kaip jis ten atsirado, turbūt keliavo į kokoną įsisukęs. Pradėjau jį sekti, pamačiau, kad sekasi sufokusuoti. Tuomet reikėjo išlaukti, kol drugelis atsiras gerame fone.

Ir pavyko: jis nuskrido link krepšinio lanko. Užfiksuotas labai nestandartinis kadras“, –išskirtinę akimirką prisimena fotografas.

Norint užfiksuoti dinamiškas sporto akimirkas, tenka aukoti patogumą. Ir ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

„Fotografuojant sportą dažnai reikia išeiti iš komforto zonos. Pavyzdžiui, fiksuojant triatlono akimirkas, įlipu į vandenį, kad būčiau plaukikų lygyje“, – apie profesinę kasdienybę pasakoja pašnekovas.

Technologijų pažanga – dar vienas veiksnys, keičiantis sporto fotografijos pasaulį. Tačiau profesionali technika vis dar nepakeičiama.

„Geriausia kamera yra ta, kurią turime prie savęs. Išmaniųjų telefonų kameros dabar gali labai daug: ypač fotografuojant dieną, visai neblogai pavyksta.

Tačiau profesionalios technikos galimybės, ypač fiksuojant tamsiuoju paros metu ar judesį, pranoksta telefonus“.

Daugelis fotomenininkų turi savo profesinių svajonių. R.Lukoševičiui tai – didieji sporto įvykiai.

„Kaip ir kiekvienas sporto fotografas, norėčiau užfiksuoti olimpiadą, dalyvauti Pasaulio, Europos čempionatuose.

Teko fiksuoti olimpinę atranką Kaune – įspūdžiai, emocijos išties nepakartojamos. Tikiuosi, kad ateityje pavyks užfiksuoti ir didžiuosius sporto renginius, kurie prikausto viso pasaulio dėmesį“, – viliasi fotografas.