Artėjant Velykoms 42-ejų telšiškė Jurgita Baliutavičienė sukosi kaip bitutė – skubėjo gaminti margučius, kurie primena tikrus meno kūrinius. Nustebsite sužinoję, kad jie ne dažyti, ne vašku marginti, o apgaubti šimtais mažyčių karoliukų.

Jurgita pasakojo, kad meno gyslelę turėjo nuo vaikystės: mėgo piešti, siūti sukneles lėlėms, o vėliau – ir sau bei dukrytėms Kamilei (18 m.) ir Saulei (8 m.)

„Aš nuo mažų dienų, kaip mama sako, buvau su žirklėmis rankose. Rankdarbiai visada traukė – galbūt tai paveldėta iš močiutės, kuri taip pat mėgo kurti.

Svajojau būti rūbų dizainere, bet ši svajonė neišsipildė. Tačiau išmokau siūti rūbus, o dabar mėgaujuosi nerdama vąšeliu“, – šypteli ji.

[[ge:lrytas:lrytas:10058914]]

Po darbų ramybę randa nerdama vąšeliu

Dienomis Jurgita dirba mokinio padėjėja ugdymo įstaigoje, o vakarais, kai baigti visi darbai, mamos pareigos ir buities reikalai, ji visa širdimi pasineria į mylimą veiklą.

[[ge:lrytas:lrytas:36335572]][[ge:lrytas:lrytas:36534069]][[ge:lrytas:lrytas:36474889]][[ge:lrytas:lrytas:35461636]]

„Tai mano hobis, atsipalaidavimas, meditacija. Tą akimirką pamirštu visus dienos rūpesčius. Labai mėgaujuosi šiuo procesu“, – su šypsena pasakojo auksarankė.

Jurgita nėrimo meno ėmėsi prieš devynerius metus. Motinystės atostogų metu, ieškodama prasmingos veiklos ir noro save realizuoti, moteris netikėtai atrado spalvingą rankdarbių pasaulį.

Tai – margučiai, žaisliukai ir kiti dekoratyviniai dirbiniai, kuriuos telšiškė neria vąšeliu, naudodama spalvotus karoliukus.

„Pamačiau šiuos darbus „Pinterest“ programėlėje, labai sužavėjo ir pagalvojau, kad noriu ir aš taip išmokti. Pradėjau sekti „YouTube“ vaizdo įrašus, domėtis.

Niekas manęs nemokė, kursų nelankiau, visko išmokau savarankiškai. Aišku, buvo visko – ir klaidų, ir nesėkmių, bet labai norėjau išmokti“, – dalijosi pašnekovė.

Žiūrint į telšiškės rankomis kuriamą grožį, kyla klausimas – kaip gimsta tokie rankdarbiai? Anot Jurgitos, viskas prasideda nuo idėjos, peržiūrint schemas internete, renkantis spalvų derinius. Pirmiausia, karoliukai suveriami ant siūlo pagal spalvas ir kiekį – tik tada galima pradėti nerti.

„Yra specialūs putplasčio burbulai, jų būna ir kiaušinio formos. Viską pagal dydį apsiskaičiuoju, apneriu ir tada padarau kaip apvalkalą. Tai labai kruopštus darbus, bet man – tikras malonumas“, – dalijosi J.Baliutavičienė.

[[ge:lrytas:lrytas:37437001]]

Verslo pradėti neplanuoja

Pirmasis jos darbas – kalėdinis žaisliukas – iki šiol išlikęs atmintyje. Šio rankdarbio gamyba ir davė startą naujam pomėgiui, kuris tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

„Tas žaisliukas mane labai sužavėjo, buvau užsispyrusi padaryti tokį patį, tik pritaikiau spalvas pagal save. Kadangi rezultatas išėjo gražus, įkėliau į „Facebook“, norėjau pasidžiaugti, kad pavyko“, – prisiminė pašnekovė.

Netrukus po to pasipylė komentarai, klausimai, ar būtų galima jos darbus įsigyti. Tai tik dar labiau motyvavo telšiškę užsiimti šia veikla. Šiandien Jurgita turi nedidelį, bet ištikimą ratelį klientų, kurie jos kūriniais puošia savo namus per šventes.

[[ge:lrytas:lrytas:37436994]]

Bėgant metams, Jurgitos darbų kolekcija pildėsi: nuo kalėdinių burbulų iki širdelių, grybukų ar margučių. Darbus ji dažnai pritaiko pagal metų laiką, šventes, o kiekvienais metais stengiasi pabandyti ką nors naujo.

„Man patinka atsinaujinti – vis ieškau naujų schemų, šiemet pirmą kartą pabandžiau padaryti grybuką. Vis noriu ką nors naujo pamėginti“, – pasakojo auksarankė.

[[ge:lrytas:lrytas:37436998]]

Šiais metais itin daug dėmesio ji skyrė margučiams – gamino tiek sau, tiek artimiesiems, o ir norinčių įsigyti buvo ne vienas.

„Žmonėms visada viską aprašau – kiek spalvų, koks dydis. Už mažą margutį, jeigu jis, tarkim, 5 cm ilgio ir 4 cm pločio, prašau 10 eurų“, – paaiškino J.Baliutavičienė.

Tačiau moteris pabrėžia – tai nėra būdas užsidirbti, o veikiau simbolinis įvertinimas už įdėtą darbą ir laiką. Nors užklausų sulaukia vis daugiau, paversti mylimos veiklos darbu ji sako neplanuojanti.

Priežastis, anot pašnekovės, labai paprasta – tokie rankdarbiai reikalauja daug kantrybės ir laiko. Vieno mažesnio margučio gamyba užima beveik visą dieną, o didesnio – ir dvi dienas.

„Pardavinėju retai, nes mano tikslas nėra iš to užsidirbti. Jei norėčiau iš to pragyventi, turėčiau sėdėti ištisai, pavargtų akys, o tai – nebe mano sveikatai. Dabar man pakanka – žmonių gražūs žodžiai motyvuoja, veikla atpalaiduoja ir esu patenkinta“, – teigė ji.

[[ge:lrytas:lrytas:37436996]]

Paklausta, ar savo gamintais margučiais pati puošia namus, Jurgita šypteli. Anot pašnekovės, „batsiuviu be batų“ jos vadinti tikrai negalėtume.

„Visada pasipuošiu stalą arba kur nors šiuos margučius pakabinu. Visada turiu ir ką padovanoti, būtinai pradžiuginu artimuosius ar draugus“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė.

[[ge:lrytas:lrytas:37436992]]

Nors Jurgitos namuose prieš Velykas gausu jos gamintų margučių – spalvingų, blizgančių, apgaubtų karoliukais – ji nepamiršta ir tikrų, tradicinių kiaušinių marginimo.

„Mes su vaikais marginam tradiciškai – su svogūnų lukštais. Uždedam gėlytę ar žolytę, kartais spalvinam su dažais. Kartais eksperimentuojam, pavyzdžiui, pavoliojame ryžiuose. Bandymų būna visokių, bet visada smagu. Visiems linkiu gražių pavasario švenčių“, – kalbėjo J.Baliutavičienė.

Daugiau Jurgitos darbų galite pamatyti feisbuke.

Telšiškės margučių grožis atima žadą: daugiau tokių su žiburiu nerasi