Kaunietis Valdas praėjo tikrą pragarą: buvo nusigręžę net tėvai

Šiandien jo įkurta reabilitacijos bendruomenė iš mirties gniaužtų traukia ne vieną priklausomybės kamuojamą žmogų.

Mūsų istorijos herojus pasakojo, kad jautėsi mylimas, augo geroje šeimoje, kur nebuvo girtuokliaujama ar vartojami narkotikai. Tačiau viską nulėmė netinkama aplinka, į kurią buvo papuolęs. 

„Šeimoje nemačiau blogo pavyzdžio. Tiesiog sutikau netinkamus žmones netinkamu laiku. Jie tuo metu buvo mano draugai, tam tikri idealai, kuriuos susikūriau galvoje“, – pasakojo V.Šiškus.

Priklausomybė vystėsi lėtai ir, rodos, nekaltai. Todėl ir jis pats iš pradžių neįžvelgė jokios grėsmės. Tačiau visa tai tapo kasdienybe ir tarsi įsuko į užburtą ratą.

„Iš pradžių, kai pradedi vartoti, net nesupranti, ką darai. Atrodo, pabandysiu vieną kartą ir nieko nebus. Pabandai antrą kartą ir vis tiek galvoji, kad nebus taip blogai kaip tam, kuris „nusivažiavęs“.

Galiausiai supranti, kad vartoji kasdien, kad be narkotikų negali gyventi. Kiekvieną vakarą užvartojęs galvoji, kad rytoj gyvensi kitaip. Taip meluodami sau, žmonės nueina į kapus. Dauguma mano pažįstamų, kurie vartojo kartu su manimi, mirė pakankamai jauni“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Vyrui nepavyko pabaigti mokyklos, didelėmis valios pastangomis po kelerių metų jis baigė suaugusiųjų mokymo centrą. Tuo metu apie darbą nebuvo net minčių, todėl ne kartą teko vogti iš tėvų, kad turėtų pinigų narkotikams: juos ne tik pirko, bet ir gaminosi pats.

Priklausomybė tapo ne tik jo asmenine, bet ir šeimos tragedija. Tėvai dvejus metus net neįtarė, kad V.Šiškus pateko į priklausomybės liūną, o tą supratę jautėsi bejėgiai.

„Tuo metu informacijos apie gydymą nebuvo, narkomanus tik uždarydavo į psichiatrijos ligoninę. Juk sovietiniais laikais valdžia teigė, kad narkomanų nėra. Nebuvo jokios metodikos, dabar viskas yra nepalyginamai pažengę.

Mano tėvai darė, ką galėjo, jie nežinojo, ko griebtis. Bandė įbauginti policija, bet tai nepadėjo, nes, kai vartoji, pyksti, galvoji, kad tau pagalbos nereikia“, – pasakojo vyras.

Kaunietis neslėpė – buvo pasiekęs tokį dugną, kad tėvai nusprendė nuo jo visiškai atsiriboti. „Mano tėvai išsikraustė, nusipirko kitą butą ir aš tris metus nežinojau, kur jie gyvena. Šią informaciją sužinojau visiškai atsitiktinai, kai mane vieną kartą sulaikė policija“, – atvirai pasakojo jis. 

Leisdamas dienas su to paties likimo žmonėmis, V.Šiškus sutiko moterį, su kuria susilaukė dukters. Bet tuo metu buvo taip įsitraukęs į narkotikų liūną, kad dukrą pasiėmė auginti jo tėvai.

Praradus artimųjų pasitikėjimą, bet kokias galimybes dirbti, rūpintis dukra ir normaliai gyventi, atrodė, kad šviesus rytojus niekada nebeišauš.

„Tarsi gyveni gyvenimą, bet tai ne gyvenimas. Tie metai yra išbraukti. Gyveni tam, kad vartotum, o vartoji tam, kad gyventum. Tą akimirką atrodo, kad viską paaukotum dėl narkotikų. Atsikeli ir nesupranti, kaip žmonės gali su šypsena veide eiti į parduotuvę“, – be užuolankų kalbėjo vyras.

Taip jis gyveno ne vienerius metus, tačiau šiandien gali pasidžiaugti, narkotikų nebevartoja jau trisdešimt metų. Tuo metu, kai didelėmis valios pastangomis pavyko išsivaduoti iš priklausomybės, vyrui buvo 28-eri metai. Nors, rodos, tokiame amžiuje gyvenimas dar prieš akis, V. Šiškui ilgą laiką atrodė, kad viskas jau prarasta.

„Man tuo metu atrodė, kad būtų gerai, jeigu pavyktų nors dar kelis metus pagyventi. Tiek visko jau buvau patyręs, kad jaučiausi senas. Tik vėliau pradėjau jausti norą gyventi, netgi žaisti, kvailioti, nes jaunystėje tokios galimybės neturėjau“, – dalijosi pašnekovas.

Nustojęs vartoti narkotikus, jis iškart pasiėmė dukrą ir spėjo sudalyvauti svarbiame jos gyvenimo etape – žingsnyje į pirmą klasę. Daugiau nebepalūžti kaunietis labiausiai stengėsi dėl dukros.

„Kai mečiau vartoti, jai buvo septyneri. Tuo metu tikėjimas, kad Dievas gali pakeisti mano gyvenimą ir tėvystė buvo motyvacija gyventi, atrodė, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas“, – sakė pašnekovas.

Palaipsniui jam pavyko ne tik grįžti į gyvenimą, patikėti savimi, bet ir susigrąžinti kitų pasitikėjimą. „Susitvarkė santykiai su aplinkiniais, taip pat su tėvais. Dabar man sekasi sutarti su žmonėmis, esu atviras, nebijau, kad mane kažkas smerks. Esu toks, koks esu šiandien“, – teigė jis.

Vyras atvirai pasakojo, kad išlipęs iš tamsiausios gyvenimo duobės stengėsi dirbti dėl savo ateities ir vengti visko, kas galėtų sukelti skaudžius prisiminimus apie praeitį.

Tačiau su laiku vis labiau suprato, kad nori padėti žmonėms, kurie atsidūrė bėdoje, nes puikiai žinojo, ką jiems tenka išgyventi.

„Iš pradžių vengiau narkomanų, juos pamatęs, pereidavau į kitą gatvės pusę. Tačiau jie patys mane susirasdavo, prašydavo pagalbos.

Būdavo, kad priglausdavau juos savo namuose, bet neretai mane apvogdavo. Paguldydavau juos į kliniką detoksikacijai, sumokėdavau už gydymą, o atvažiavęs aplankyti sužinodavau, kad jie pabėgo.

Visgi su laiku mano širdis plėtėsi, pradėjau tuos žmones priimti tokius, kokie jie yra, išmokau juos mylėti, o ne smerkti, nes žinau, kokiame košmare jie gyvena. Pats ten buvau“, – pasakojo V.Šiškus.

Taip vyrui gimė idėja įkurti vietą, kurioje priklausomybės spąstuose atsidūrę žmonės galėtų ne tik nutraukti vartojimą, bet ir iš esmės keisti gyvenimą. Jis ėmė domėtis, kaip užsienyje veikia terapinės bendruomenės.

Sunkiomis jo ir komandos pastangomis nuo 2000-ųjų metų veikia priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė „Sugrįžimas“. Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.

Kaip pasakojo V.Šiškus, tuometinei Kauno miesto ir rajono valdžiai ši idėja neatrodė aktuali. Iš pradžių neatsirado nė vieno suinteresuoto asmens, išskyrus Kauno apskrities gydytoją Daivą Pentiokinienę, kuri padėjo gauti patalpas Kulautuvoje.

Tačiau reabilitacijos centro įkūrimui tą kartą pasipriešino vietiniai gyventojai. „Žmonės pasakė, kad čia narkomanų nebus ir iš mūsų tas pastatas buvo paimtas“, – pasakojo pašnekovas.

Tačiau vyras nepasidavė. Net ir neturėdamas jokios finansinės paramos, jis toliau siekė savo idėjos, nes žinojo, kad toks centras privalo egzistuoti.

„Galiausiai išsimokėtinai per du metus įsigijome patalpas Linksmakalnyje už 8000 litų iš turto fondo. Viską kūrėme nuo nulio: nebuvo elektros, šildymo, vandens. Atsikraustėme ir su keliais žmonėmis pradėjome viską daryti. Pusę savo atlyginimo kas mėnesį skirdavau centrui, kitą pusę šeimai“, – dalijosi jis.

Nepaisant sunkumų, centras ėmė veikti ir per pusmetį sulaukė pirmųjų 12 pacientų. Ilgainiui apie reabilitacijos bendruomenę sužinojo užsienyje dirbantys specialistai, kurie pasiūlė pagalbą.

„Į Lietuvą atvyko Martien'as Kooyman, psichiatras iš Olandijos, kuris 1972 m. buvo įsteigęs pirmą reabilitacijos bendruomenę Europoje. Jis padėjo gauti paramą iš Nyderlandų su bendradarbiaujančiu fondu, iš kurio pinigų suremontavome pastatą.

Vėliau tiek aš, tiek darbuotojai turėjome progą išvykti į Olandiją, Norvegiją pasisemti patirties iš ten veikiančių bendruomenių, kurios gyvuoja jau ilgai. Vėliau aš pradėjau mokytis socialinio darbuotojo profesijos, važiavau į Ameriką, „DAYTOP“ organizaciją, kuri ruošia darbuotojus terapinėms bendruomenėms. Esu baigęs įvairius mokymus, tą patirtį įdiegiau į mūsų terapinę bendruomenę“, – dalijosi V.Šiškus.

Kaip pasakojo pašnekovas, 2009 metais centras pirmą kartą gavo stabilų finansavimą iš Europos sąjungos fondo, o vėliau ėmė keistis ir Kauno rajono valdžios požiūris.

„Jų iniciatyva Garliavoje įkūrėme integracijos namus, kuriuose žmonės, baigę mūsų programą, gali toliau būti prižiūrimi. Esame dėkingi savivaldybei ir merui už pagalbą“, – sakė jis.

Reabilitacijos centre dirba socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros specialistai, trys psichologai. Centre gali gyventi 25 žmonės. Šiuo metu, pasak vadovo, vietos trūksta, todėl planuojama plėtra. Bendruomenė nusipirko papildomos žemės, kurios įsigijimą finansavo buvę centro gyventojai.

„Norėjome įsigyti šią žemę, kad niekas šalia mūsų neįsikeltų. Su buvusiais centro gyventojais turime bendrą socialinių tinklų grupę. Paskelbėme, kad renkame paramą ir per pora mėnesių surinkome 18 tūkst. eurų.

Likus porai savaičių iki datos, kai turėjome būti surinkę 30 tūkst. eurų, kitą sumos dalį bendruomenės nariai suaukojo per penkias valandas“, – džiaugsmo neslėpė jis.

Visgi, pasak V.Šiškaus, vien naujo žemės ploto pilnavertiškam darbui nepakanka. Jo teigimu, centrą reikėtų plėsti, statyti naują pastatą, tačiau gauti tam reikalingą finansavimą yra labai sunku.

„Finansuojame tik veiklą, o finansavimo remontui ar statyboms visai nėra numatyta. Bandysime prašyti savivaldybės pagalbos, manau, kad per šį 25 metų laikotarpį įrodėme, kad esame reikalingi.

Turiu užtikrinti, kad centras gyvuotų ateityje ir be manęs, turėtų gerą vardą, nes pagalbos reikės vis daugiau. Auga karta, kuri eksperimentuoja su naujomis narkotinėmis medžiagomis ir dar nepripažįsta problemos, bet jiems taip pat reikės pagalbos.

Vaikai sėdi skaitmeninėje erdvėje, kur kvaišalai yra lengvai pasiekiami. Galima net nepastebėti, ką jie daro, kuo save „pripumpuoja“. Todėl dabar yra laikas kurti materialinę bazę“, – teigė kaunietis.

Nors dažnai susidaroma nuomonė, kad narkomanais tampa tie, kurie gyvena gatvėje, pasak V.Šiškaus priklausomybė nesirenka socialinio sluoksnio. Į bėdą gali patekti tiek verslininkas, tiek politikas ar kitas puikų gyvenimą susikūręs žmogus.

„Jei žmogus atsiduria dugne, tai dažniausiai todėl, kad pradeda vartoti. Netekę pinigų, namų, artimųjų pasitikėjimo, jie pradeda vogti, daro nusikaltimus, patenka į kalėjimus. Degradacija neįvyksta per vieną dieną“, – sakė pašnekovas.

Jo įkurtas reabilitacijos centras jau padėjo šimtams žmonių. Jis tiki, kad tai tik pradžia, o sunkus darbas duoda rezultatų.

„Visi mūsų darbuotojai dirba iš idėjos, nors galėtų turėti daug geriau apmokamą darbą. Jie atsidavę žmonėms, esu jiems labai dėkingas už pasišventimą“, – sakė vyras.

Kaip pasakojo V. Šiškus, „Sugrįžimas“ veikia kaip terapinė bendruomenė, kurioje, galioja gana griežtos taisyklės.

„Žmonės gyvena kaip normalų gyvenimą: atsikelia ryte, padaro mankštą, vyksta užsiėmimai, pavyzdžiui, dailės terapija ar grupės užsiėmimai, jie klauso paskaitų, dirba su individualia programa. Taip pat jie mokosi planuoti savo laiką, dirbti. Visada yra veiklos“, – dalijosi jis.

Į reabilitacijos centrą žmonės atvyksta su įvairiomis priklausomybėmis, ne tik nuo narkotikų, bet ir alkoholio, vaistų ar lošimo.

„Retai būna, kad pacientai turėtų tik vieną priklausomybę. Tikrai turime, ką veikti, nes narkotinės medžiagos yra pasikeitusios, sunkiau perprantamas jų veikimas, todėl sudėtingiau ir padėti nuo jų priklausomiems žmonėms“, – teigė reabilitacijos bendruomenės „Sugrįžimas“ įkūrėjas. 

Anot V. Šiškaus, vienas didžiausių iššūkių, padedant priklausomybių kamuojamiems žmonėms, yra jų pačių nenoras pripažinti problemą. Artimieji dažnai pirmieji pastebi tragiškas pasekmes ir kreipiasi į pagalbos centrus, tačiau vien jų pastangų nepakanka.

Todėl, anot vyro, jų reabilitacijos centre galioja aiški taisyklė – žmogus turi sąmoningai apsispręsti, paskambinti ir kreiptis pagalbos. Dažnai praeina daug metų, kol žmogus pasiekia tokį tašką, kai nebegali sau meluoti ir ryžtasi keistis.

„Kartais žmonės pasiryžta tik tada, kai papuola į visišką bėdą, nes iki tol galvoja, kad gali susitvarkyti pats. Dažnai esame institucija, į kurią kreipiasi, kai jau būna išbandę visą kitą pagalbą ir vis tiek vartoja“, – pasakojo pašnekovas.

Anot jo, žmonės tiki, kad vos nustojus vartoti jų gyvenimas stebuklingai susitvarkys, tačiau realybė kur kas sudėtingesnė. Vienas pagrindinių centro principų yra tai, kad žmogus turi ne tik nustoti vartoti, bet ir keisti savo mąstymą, įpročius, gyvenimo būdą.

„Su žmogumi pokyčiai neįvyksta per pora savaičių. Galima į galvą įkišti informacijos, bet širdis taip greit nesikeičia, priklausomybė taip greit nepraeina“, – sakė V. Šiškus.

Dėl šios priežasties reabilitacijos centre žmonės gyvena ne kelis mėnesius, o visus metus, o vėliau turi apsistoti integracijos namuose, kur jiems suteikiama papildoma pagalba grįžtant į visuomenę.

Skirtingai nei kai kuriose kitose gydymo įstaigose, šiame centre, kaip pasakojo V. Šiškus, nenaudojami vaistai, kurie pakeistų narkotines medžiagas.

Todėl žmogus turi būti pasiruošęs išgyventi be jokių pakaitinių narkotinių pagalbos priemonių. Siekiama, kad žmogus atgautų stabilumą terapijomis ir bendruomenės palaikymu.

„Būna atvejų, kai žmonės yra pradėję vartoti vaistus nuo depresijos ar nerimo, bet tada viską deriname su psichiatrais, kad sumažintume tuos kiekius ir žmogus galėtų adekvačiai mąstyti. Kartais žmonėms pavyksta ir visai nutraukti vaistų vartojimą“, – kalbėjo centro įkūrėjas.

Vyro teigimu, išlipus iš duobės, reikia būti pasiruošusiam, kad visko, ką esi blogo padaręs, per savaitę ar mėnesį neištaisysi. Norint sugrįžti į normalų gyvenimą teks įdėti nemažai pastangų.

„Nuo priklausomybių išsivadavę žmonės sunkiau įsidarbina, nors yra darbdavių, kurie supranta šią problemą. Bet kuriuo atveju, turi parodyti, kad esi patikimas.

Tėvai irgi nepatiki iš karto, nes dažnai būna apgauti, apvogti. Mes bendruomenėje dažnai sakome pacientams, kad niekas jų išėjus nepasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau viską ištaiso laikas. Žmonės pamato, kad esi sąžiningas, patikimas“, – teigė pašnekovas.

Pasak vyro, kad ir kaip bebūtų gaila, tenka susidurti su situacijomis, kai centre gyvenantys pacientai atsisako pagalbos, išeina ir toliau vartoja. Tačiau jis džiaugiasi, kad dažniau tenka matyti, kaip rašomos sėkmės istorijos. Žmonės ne tik pasveiksta, bet ir stengiasi padėti kitiems, nes jaučiasi dėkingi už išgelbėtą gyvybę.

„Centrą pabaigę žmonės palaiko ryšį, neretai darome ir šventes, susirenkame, kai, pavyzdžiui, būna įteikiami sertifikatai. Juos gauna žmonės, kurie pabaigia centrą ir gyvena blaivų gyvenimą. Tada mes juos apdovanojame.

Yra labai daug dėkingų žmonių, o tai – mūsų atlygis, dėl kurio dirbame. Mūsų tikslas, kad jie sukurtų šeimas, integruotųsi, išliktų blaivūs, sugebėtų gyventi savarankiškai ir skleisti pagalbą kitiems“, – kalbėjo V. Šiškus.

Nors sunkiausias jo gyvenimo etapas primena juodą dėmę, vyras atvirai sakė, kad dėl nieko nesigaili. Jis jaučiasi išmokęs pamoką, kuri, anot jo, padėjo atrasti savo pašaukimą.

„Dievas ruošė mane šiai dienai. Jeigu būtų taip nenutikę, nebūčiau pasikeitęs. Būčiau pilnas puikybės, arogancijos. Man reikėjo šio kelio, kad galėčiau eiti toliau, suprasti tuos žmones.

Dėl to dabar galiu jiems padėti. Kitu atveju, aš nesuprasčiau, ką jie mąsto, jaučia, kaip pergyvena jų šeimos. Dabar galiu žiūrėti ne į tai, kuo jie buvo, o kokie jie bus ateityje. Man lengva bendrauti su šiais žmonėmis, jaučiame tarpusavio pagarbą, supratimą“, – įsitikinęs kaunietis.

Šiandien vyras su šypsena veide kalba apie gyvenimą, kurį turi dabar. Jis ne tik užsiima prasminga veikla, bet ir džiaugiasi puikiais santykiais su mama bei keturiomis dukromis (vyriausiajai 36 m., dvynėms 27 m., jauniausiajai 21 m.). Vyresnioji dukra kaunietį jau apdovanojo ir trimis anūkėmis.

„Jos visos užaugo gerais žmonėmis, dabar jau gyvena savo gyvenimus, nevartoja svaigalų. Labai jomis didžiuojuosi ir myliu“, – kalbėjo V.Šiškus.

Visi norintys ir galintys finansiškai prisidėti prie priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės „Sugrįžimas“ gali čia sužinoti, kaip tą padaryti.

„Esame labai dėkingi ES paramos fondams, Kauno rajono savivaldybei, įmonėms ir pavieniams asmenimis, kurie paremia mus ir mato prasmę mūsų darbe“, – pokalbio pabaigoje sakė V.Šiškus.