„Stengiuosi, kad žmonės specialiai nepozuotų. Fiksuoju juos natūralioje būsenoje. Įsilieju į aplinką ir laukiu savo momento“, – pasakoja E.Činga.
Lemtinga pirmoji kelionė
E.Činga fotografuoti pradėjo nuo paprasčiausio „Smena“ aparato. Tiesa, jo profesinis likimas, kaip sako pats fotografas, kuriam laikui buvo atidėtas į šalį.
Susiję straipsniai
„Net nepamenu, iš kur jį gavau. Tiesiog pabandžiau, patiko. Bet po kurio laiko padėjau į stalčių“, – prisimena pašnekovas.
Tik pirmoji atostogų kelionė į Kroatiją atgaivino tą pamirštą jausmą. „Tada nusipirkau pirmą skaitmeninį fotoaparatą – tuo metu populiarų „Nikon“ – ir galutinai įsimylėjau fotografiją“.
E.Čingos nuotraukose – ne žurnalų viršeliai, o kasdienybės pulsas: pavargę traukinio keleiviai, spalvingas Tokijas, turistų nelankomi Havanos gyvenamieji rajonai.
Tikros akimirkos: tokios, kurias lengva praleisti, bet sunku pamiršti.
Solo kelionės – pasirinkimas dėl kūrybos
E.Čingos fotografijos kalba apie žmones – ne modelius, o atsitiktinius praeivius, šeimas, besišypsančius ne iš mandagumo, o natūraliai.
„Man artimiausia – veiksmas, reportažai, gatvės fotografija. Labai svarbu, kad žmonės nepozuotų. Noriu įamžinti jų autentišką gyvenimą“, – pasakoja jis.
E.Činga spėjo pabuvoti keliuose žemynuose, pažino skirtingas kultūras. Jis apkeliavo JAV, Japoniją, Kubą ir dar ne vieną pasaulio kampelį. Ir visur – su fotoaparatu. Tik dažniausiai vienas. Kodėl?
„Prie šventyklos Tokijuje, skirtos mojuojančiam katinui, nufotografavau porelę. Vyras susikaupęs fotografuoja, o mergina virš jo, labai nepatenkintu veidu, laiko skėtį.
Kai prisimenu šitą kadrą, juokais sakau, kad jis gerai iliustruoja, dėl ko keliauju vienas. Mano bendrakeleiviams ne visada būtų smagu pusvalandį stovėti prie kampo ir kartu gaudyti kadrą“, – teigia E.Činga.
Yra kelios vietos, kurios jį užbūrė. „Japonijoje buvau tris kartus. Ir dar tikrai grįšiu. Ten kiekvienas kampas gražus. Fotografiškas. Taip pat Niujorkas – ypač metro.
Ten per vieną dieną pamatai daugiau spalvingų žmonių, nei Lietuvoje per metus. Žinoma, tai nėra pati saugiausia vieta fotografuoti – reikia pasiruošti“.
Apie kelionę į Kubą E.Činga taip pat kalba su šiluma: „Ten žmonės gyvena vargingai, bet jie šypsosi, kelia nykštį į viršų. Neprieštarauja, kad juos fotografuoju.
Vaikščiojau ir ten, kur neveda turistų, po vietinius rajonus, getus – jaučiausi gana saugiai. Vietiniai mane sutikdavo draugiškai“.
Ko reikia gerai fotografijai?
Technologijos keičiasi, o su jomis – ir fotografų darbo įrankiai. E.Činga sako, kad norint fotografuoti, galinga skaitmeninė įranga nėra būtina.
„Dešimt metų neturėjau gero fotoaparato – fotografuodavau telefonu. Ir renginiuose, ir gatvėse.
Technika yra tik priemonė. Jei nematai kadro, nepadės nei „Nikon“, nei „Leica“. O jei matai – ir telefonas puikiai pasitarnauja. Ypač tada, kai reikia likti nepastebėtam.
Fotografuojant, pavyzdžiui, metro, dažnai renkuosi būtent jį – jis mažesnis, nekrenta į akis. Lieku labiau incognito. Galiu pagauti tikras emocijas, nesurežisuotą pozą“, – įsitikinęs pašnekovas.
Redaktoriaus akys ir fotografo intuicija
E.Činga taip pat dirba naujienų redaktoriumi portale „We love Lithuania“. Kaip tai susiję su fotografija?
„Man atrodo, kad fotografija praturtina mano redaktoriaus darbą. Kai gaunu pranešimą spaudai – iš karto matau, kokios nuotraukos reikia. Žinau, kas kabina skaitytoją.“
Nors fotografo Instagram paskyroje – daugybė pasaulio fragmentų, nestinga ir naujų planų.
„Labai noriu pafotografuoti naktinį Tailandą. Ir, žinoma, grįžti į Niujorko metro, užfiksuoti dar daugiau spalvingų kasdienybės personažų. Bet tam reikia pasiruošti – kad nepražūčiau“, – juokauja jis.
Šis fotografas dalyvauja Lrytas projekte „Kadro meistrai“. Visus projekte dalyvaujančius fotografus ir Evaldo Čingos sukurtą galeriją naudojant naująjį Xiaomi 15 Ultra galite pasižiūrėti ČIA