Dalyvauti konkursuose kaip fotografė ji pradėjo vos prieš porą metų, tačiau rezultatai kalba patys už save. Merginos kūryba jau spėjo įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje.
Pirmasis konkursas buvo „Sony World Photography Awards“ – pernai jos fotografija „From Fascism to Fendi“ pateko į Baltijos regiono trumpąjį sąrašą. Į šį sąrašą patekusios fotografijos laikomos išskirtinėmis – išsiskiria menine kokybe, idėja ir techniniu atlikimu.
Vėliau I.Gailė sėkmingai pasirodė ir kituose konkursuose: „Architecture MasterPrize Photography Awards“ konkurse laimėjo Residential Exterior kategorijoje, o „European Photography Awards“ jos dvi fotografijos buvo apdovanotos aukso medaliais.
Sulaukė tarptautinio dėmesio
Šiemet – dar vienas įspūdingas Ievos pasiekimas – jos darbas „Misfit“ laimėjo „Sony World Photography Awards“ Baltijos regiono kategorijoje ir buvo atrinktas tarp geriausiųjų iš daugiau kaip 419 tūkst. nuotraukų visame pasaulyje. Po šio laimėjimo mergina susilaukė „The Guardian“ dėmesio – tai vienas žymiausių Didžiosios Britanijos dienraščių.
„Buvau labai laiminga, nes kaip ir visi fotografuojantys žmonės žinau šio konkurso mastą, prestižą, kiek šimtų tūkstančių fotografijų jam pateikiama, kokia kompetentinga komisija vertina. Išties buvau, o gal ir tebesu euforijoje. Norėčiau šią istoriją kitąmet pakartoti“, – apie laimėjimą pasakojo ji.
Be konkursų Ieva aktyviai dalyvauja parodose – praeitą rudenį Vilniuje, AP galerijoje, surengė savo pirmąją personalinę parodą „INTROversija“. Jos darbai taip pat buvo eksponuojami galerijose Italijoje ir Škotijoje, o viena fotografija, užfiksavusi architektūros kontrastus Konstitucijos prospekte, šiemet tris mėnesius buvo rodoma Kembridžo universitete, tarptautinėje ShutterHub parodoje.
Kviečiame pasižvalgyti ir pamatyti daugiau I.Gailės darbų jos internetinėje svetainėje bei socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“.
Nenori fotografuoti kaukių
Ievos kelias į fotografiją prasidėjo dar paauglystėje, kai artimieji padovanojo pirmąjį fotoaparatą. Tuo metu tai atrodė tik pramoga, bet laikui bėgant susidomėjimas ėmė augti, o lemiamas lūžis įvyko pandemijos laikotarpiu.
„Rimčiau pradėjau fotografuoti per karantiną, kai ištuštėjus miestui atsiskleidė visas architektūros formų, erdvių grožis“, – dalijosi mergina.
Pašnekovė prisipažįsta, kad pirmųjų savo fotografijų nebeprisimena, bet spėja, jog tai buvo gamta, šeima ar gyvūnai. Šiandien jos kadruose dominuoja architektūra, taip pat gatvės vaizdai. Savo kūrybos kryptį I.Gailė yra aiškiai apibrėžusi – vengia surežisuotų vaizdų, taip pat komercinės fotografijos.
„Užsiimant komercine fotografija, neišvengiamai tektų eiti į kompromisus su užsakovais, o man svarbiausia autentiška saviraiška. Dėl to nesivaikau ir madingų tendencijų – turiu savo fotografijos viziją ir pasitikiu ja.
Taip pat žinau, kad vestuvių ar kitų švenčių fotografavimas – tikrai ne man. Esu intravertė, turbūt net nemokėčiau daryti tokių fotosesijų. Tačiau tai manęs ir nedomina, nes pozuojantys žmonės – ne man, nenoriu fotografuoti kaukių.
Tai, kad žmogus atsipalaiduoja fotosesijose, man atrodo, yra iliuzija ir savęs apgaudinėjimas. Jei žinai, kad tave fotografuoja, tiesiog užsidedi atsipalaidavusio žmogaus kaukę“, – nuomonę išreiškė fotografė.
Siekia provokuoti žiūrovą
Fotografijos subtilybių mergina mokėsi savarankiškai. Ieva įsitikinusi – diplomas nėra vienintelis įrodymas, kad esi įvaldęs šią sritį.
„Neturiu jokio oficialaus fotografijos diplomo. Tačiau, kai dabar yra tiek galimybių savarankiškai gilintis į kokią nors sritį, diplomas panašiose srityse tampa gana formalus dalykas.
Oficialios studijos galbūt būtų buvęs tiesesnis kelias, bet mano kelias autentiškesnis ir bent kol kas esu juo patenkinta“, – teigė pašnekovė.
Savo fotografijos stiliaus ji nelinkusi apibrėžti vienu žodžiu. Tačiau sako, kad jos braižui artimas konceptualus minimalizmas.
„Architektūra, kurią daugiausia fotografuoju, man nėra statinis objektas – tai formų, linijų, šviesos ir šešėlių žaismas. Tarsi suvaldytas pasaulio chaosas, bandymas įveikti jo absurdiškumą ir nesuprantamumą“, – pasakojo I.Gailė.
Kūryboje jai svarbiausia idėja. Kadangi fotografuoja telefonu, Ieva sąmoningai neieško techninio tobulumo – prioritetą teikia kompozicijai, šviesai, rakursui ir minties aiškumui.
„Jei kadras techniškai netobulas, bet perteikia mintį taip, kaip norėjau, man jis vertingas. Jeigu atsiranda emocija, ji yra šalutinis produktas, o ne tikslas“, – dalijosi ji.
Ieva mano, kad jos fotografijas išskiria filosofinis požiūris – gebėjimas architektūrą ar gatvės vaizdus paversti ne tik nuotraukomis, bet ir idėjomis.
„Daugelis architektūros fotografų fiksuoja pastatus kaip estetinius objektus, o man jie – epochų, kultūrų, formų liudijimas ir jų dialogas. Mano darbuose savaip atsiskleidžia ir mano kaip teisininkės racionalus, struktūrinis mąstymas – man svarbi tobula simetrija, griežta kompozicija. Be to, man visada norisi palikti darbą atvirą interpretacijoms“, – kalbėjo pašnekovė.
Savo kūryboje Ieva siekia ne tik perteikti asmeninę viziją – kiekviena jos fotografija yra kvietimas mąstyti, įžvelgti daugiau nei matoma iš pirmo žvilgsnio. Jai norisi, kad žmonės išvystų ne tik pastatų formas, bet ir kaip viename kadre gali susilieti skirtingi laikmečiai: praeitis, dabartis ir net užuominos apie ateitį.
„Noriu, kad žiūrovas pajustų grynų formų žavesį, savotišką intelektinį džiaugsmą, gal kiek sterilų, apvalytą nuo kasdienybės. Taip pat, kad pajustų atradimo džiaugsmą – „aš kasdien pro tai praeinu ir nemačiau, kad tai yra gražu“. Man norisi kviesti filosofiškai interpretuoti architektūroje atsiskleidžiančias laiko, erdvės, kultūrų susidūrimų įtampas“, – sakė I.Gailė.
Fotografija – būdas išreikšti mintis be žodžių
Fotografija Ievai – būdas mąstyti vaizdais, o ne žodžiais. Ji nesivaiko tobulų kadrų – jai svarbiausia idėja.
„Man fotografija – labiau vizualinio mąstymo forma, būdas sustabdyti ne laiką ar akimirką, o užfiksuoti mintį, idėją. Tai ne pasaulio stebėjimas, o savotiškas dialogas su juo.
Atrodo, pastatai tyli, bet iš tiesų jie kalba, diskutuoja, net pykstasi – per formas, linijas, šviesas. Atskleisti tas įtampas būna smagu“, – sakė pašnekovė.
Užaugusi filosofų šeimoje, Ieva nuo mažens domėjosi kalba, pasaulio tvarka ir žmogaus vieta jame. Šiandien ji savo mintis ir klausimus tyrinėja per fotografiją, kuri tapo svarbia savirealizacijos forma.
„Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad fotografijoje einu gana filosofiniu keliu. Racionalus, abstraktus mąstymas man įgimtas, todėl fotografija pasirodė labai tinkama forma be žodžių išreikšti savo požiūrį į pasaulį.
Tiesa, žodis man irgi svarbus – vertinu gražią, švarią kalbą. Kartais net vienas netikslus žodis gali suerzinti ar pakeisti požiūrį į kalbantįjį. Nuo mažens stebėjausi pačia kalbos prigimtimi – kodėl žmonės tiek daug kalba, iš kur atsirado kalba, kas ją sugalvojo?
Todėl fotografija man tapo savotišku kompromisu – būdu išreikšti mintis be kalbos, kuri visada atrodė šiek tiek nepakankama“, – kalbėjo I.Gailė.
Fotografuoja mintimis, o ne akimis
Fotografei svarbu ne tik ką mato objektyvas, bet ir kaip ji pati gali formuoti pasaulio vaizdą. „Patinka, kad fotografijoje pati galiu kurti triukšmą ar tylą. Užfiksuodama kadrą netikėtu rakursu, galiu užduoti retorinius klausimus aplinkai, perteikti estetinius prioritetus, vertybes, abejones“, – sakė fotografė.
Kai kalba pasisuka apie įkvėpimą, I.Gailė nusišypso – romantinio įkvėpimo, kokį dažnai idealizuoja menininkai, ji sako nepažįstanti.
„Augau aplinkoje, kur kasdienybė buvo abstrakcijos ir platus požiūris į pasaulį. Gal todėl formos, struktūros, iš jų kylantys disonansai su kasdienybės smulkmenomis man artimi nuo vaikystės. Matyt, todėl labiausiai įkvepia idėjos.
Kiekvienas pastatas, kiekviena jo detalė yra kažkieno mąstymo atspindys. Fotografijoje mane traukia ne objektai patys savaime, o tai, ką jie reiškia: jų santykiai, susidūrimai, tylūs ir garsūs konfliktai tarp seno ir naujo.
Dažniausiai fotografuoju architektūrą, bet konceptualiai, kaip minčių erdves. Galima sakyti, kad fotografuoju mintimis, o ne akimis“, – šyptelėjo fotografė.
Gyvena tarp dviejų skirtingų pasaulių
Nors fotografija nėra pagrindinė jos veikla, bėgant laikui, kūryba užėmė vis svarbesnę vietą gyvenime, o mintys apie galimybę visas jėgas atiduoti vien fotografijai pradėjo dažniau suktis galvoje.
„Kai pradėjau fotografuoti, tikrai nemaniau, kad galėčiau užsiimti vien fotografija. Dabar kyla visokių minčių. Viena vertus, džiaugiuosi teisininkės profesija, kita vertus, nebeįsivaizduoju savęs ir be fotografijos“, – svarstė pašnekovė.
Mergina iš prigimties yra atsakinga, todėl viską, ko imasi, stengiasi padaryti be priekaištų. Todėl nenuostabu, kad jai sekasi ne tik teisininkės darbas, bet ir kūrybinis kelias, kuris jau atvėrė ne vienas duris. Tiesa, Ieva neslepia – išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų profesijų yra didelis iššūkis.
„Teisė reikalauja griežtos disciplinos, fotografija – laisvės. Reikia sugebėti persijunginėti tarp dviejų pasaulių“, – pasakojo ji.
Tačiau kol pavyksta šias sritis suderinti, apie kardinalius pokyčius ji stengiasi negalvoti. „Gal tai stručio taktika, bet kol kas ji veikia. Žinau, kad gali ateiti diena, kai tai nebepavyks. Labai jos nelaukiu, nes dabar galiu kurti fotografiją, atitinkančią mano estetinius idealus, ir neturiu poreikio prisitaikyti prie komercinio spaudimo iš išorės“, – kalbėjo teisininkė.
Svajonės ir ateities planai
Kaip sakė mergina, nors vertinti savo kūrybinį kelią ir asmeninį augimą sunku, bet pokyčius ji jaučia. Laimėjimai tarptautiniuose konkursuose ne tik suteikė pasitikėjimo, bet ir padėjo aiškiau suvokti, ko iš tikrųjų siekia savo darbais.
„Pradžioje mano fotografijos buvo labiau intuityvios – nesąmoningai bandžiau užčiuopti, kaip architektūros formos gali tapti bendresnių idėjų vizualine raiška.
Dabar noriu intelektualiai paveikių kadrų. Sąmoningiau dekonstruoju pastatus kaip objektus į formas, linijas, epochų dialogus ir matau, kaip jų susidūrimas kuria naujas prasmes.
Anksčiau tik fiksavau pastatus, daiktus, gamtą, o dabar ieškau, kaip visa tai per formas, epochų dialogą liudija žmogaus buvimą pasaulyje. Noriu, kad mano fotografijos kviestų nesuinteresuotai reflektuoti savo vietą laike ir erdvėje“, – pasakojo I.Gailė.
Ieva neslepia – naujų idėjų ir ateities planų, susijusių su fotografija, ji turi daug. Todėl nuosekliai dirba, kad kiekviena svajonė taptų realybe.
„Rudenį ketinu surengti antrą personalinę parodą. Taip pat toliau dalyvausiu įvairiose tarptautinėse parodose. Temos kol kas išlieka tokios pat.
Taip pat vis labiau traukia trumpų vaizdo įrašų kūrimas, kuriuose animuoju savo architektūros fotografijas. Sulaukiu daug dėmesio ir komplimentų, bet kaip norėčiau tai plėtoti – dar nežinau“, – dalijosi ji.
Kai norisi atsipalaiduoti po visų dienos darbų, fotografė renkasi paprastus, bet jai labai artimus dalykus – muziką, gerus filmus, knygas, vaikščiojimą po miestą. Ieva be galo myli gyvūnus ir savo gyvenimo neįsivaizduoja be šunų.
Dar vienas džiaugsmą jai teikiantis dalykas – kelionės. „Per atostogas mėgstu keliauti, o kelionėse, aišku, dar daugiau fotografuoju“, – nusijuokė mergina.