Abu jie buvo talentingi. Abu ragavo šlovės, bet ja neužspringo. Likimas šiuos scenos milžinus ir stūmė į duobę, ir vėl tiesė ranką. Kol galiausiai užsiundė ligą. Vytautas Kernagis ir Gintautas Abarius buvo kaip tikri broliai – abu išsekę, bet nepalūžę.