Pasikalbėjome su Jurijumi ir Sania ir sužinojome, kodėl jie tapo benamiais, kaip gyvena ir apie ką svajoja. Du žmonės, dvi istorijos ir vienas bendras noras – tiesiog gyventi oriai.
Jurijus
Jurijus kilęs iš Budionovsko, Stavropolio krašto, Rusijos europinės dalies pietų. Jaunystėje dirbo Leningrado atominėje elektrinėje, dalyvavo likviduojant Černobylio avarijos padarinius. Tarnavo sovietų armijoje, o vėliau tapo melžėju – kartu su žmona augino vienuolika karvių. Visagine gyvena jau 37 metus. Dirbo vairuotoju ir atliko įvairius pagalbinius darbus.
„Daugiau nei 20 metų atidirbau, o pensija – minimali. Nebėra nei jėgų, nei noro su tuo aiškintis“, – sako jis.
Žmona mirė prieš 21 metus. „Mano saulytė. Labai gera buvo“, – prisimena Jurijus. Turi tris vaikus: du gyvena užsienyje, vienas – tame pačiame name kaip ir jis. Sako, kad pagalbos iš vaikų nesulaukia. Greičiau atvirkščiai: kažkada perrašė butą vienam iš sūnų, ir po to, kaip pats sako, liko be namų. „Sūnus prarijo butą.“ Vaikšto su lazda. Nuo gatvės, kur prašo išmaldos, iki savo apsistojimo vietos eina 30–45 minutes. Sako, kad kartais gauna maisto cerkvėje.
„Kai šventė arba kokį lavoną atneša — tada duoda. O šiaip – kaip pasiseka. Bet vis tiek popas nealkanas. Jis konjaką geria, ne degtinę. Aš buteliuką iš vaistinės paėmiau, pamirkiau – o jis negeria“, – šypteli Jurijus.
Dabar jis yra apsistojęs socialiniame būste pas panašaus amžiaus moterį, turinčią negalią. Visagine tokių savivaldybės suteiktų būstų nedaug, ir jų akivaizdžiai trūksta.
O kai pokalbis pasisuka apie tai, kas svarbiausia, Jurijus atsako paprastai: „Aš meilės noriu… Šituos paskutinius metus pragyventi su meile“.
Sania
Sania – vienas iš nakvynės namų Visagine gyventojų. Čia gyvena nuo praėjusių metų, kai buvo paleistas iš kalėjimo, į kurį pateko 2014-aisiais. „Už mokruchą“, – pasakoja Sania, t. y. žmogžudystę. Anksčiau turėjo savo butą, dabar – kambarį nakvynės namuose, kurį dalijasi su kaimynu.
Jis kilęs iš Penzos, Rusijos vakarų. 1988 metais buvo išsiųstas į Armėniją – likviduoti stipraus žemės drebėjimo padarinių. Ten dirbo tris mėnesius. Vėliau persikėlė į Lietuvą, apsigyveno Visagine ir įsidarbino suvirintoju Ignalinos AE.
Jo artimiausi žmonės – du sūnūs ir žmona – žuvo tragiškomis aplinkybėmis beveik vienu metu. Po to, pasak socialinės darbuotojos, Saniai prasidėjo rimtos psichikos sveikatos problemos. Vietinėje ligoninėje jam paskyrė vaistų, bet, pasak jos, jie nelabai padeda – galbūt dėl neteisingai nustatytos diagnozės.
Be kuklios pensijos, Sania sulaukia šiek tiek pagalbos iš Vilniuje gyvenančio brolio. Kartais jis perveda pinigų socialinei darbuotojai arba atveža produktų. Sania gamina pats – dažniausiai paprastą maistą, pavyzdžiui, košes ar makaronus. Mėsą – retai.
„Visas maistas geras. Reikalas – babkėse“, – sako jis.
Kartais jį galima sutikti kavinėje SAVÀ prie ežero – užeina ten išgerti puodelio skanios kavos. Sako, kad gali išleisti tam paskutinius pinigus. Kaip ir cigaretėms. Sania nemažai skaito – kišenėse, tarp daugybės kitų daiktų, nešiojasi Naująjį Testamentą. Dažnai vaikšto po miestą, renka butelius, lankosi cerkvėje. Nori gauti socialinį būstą ir įsidarbinti kiemsargiu.
Į klausimą apie ateitį atsako užtikrintai: „Rasti paną, kad gyventume kartu chatoj“, – sako jis.
Vieta, kurioje jis gyvena, – tai ne šiaip pastatas. Ten švaru, ant sienų – gyventojų darbai. Yra bendra patalpa su televizoriumi ir knygomis. Beviltiškumo jausmo ten nejauti.
O žmonės čia – įvairūs. Vieni rado darbą ir išsikraustė, kitiems nepavyko. Nakvynės namuose yra tik 16 vietų, tačiau, pasak socialinės darbuotojos, jų reikėtų daug daugiau, bent 50: „Tiek žmonių be priežiūros vaikšto, [kad ir] toje pačioje apleistoje vietoje prie LIDL.“ Čia netrukus pradės apgyvendinti ir tuos, kurie smurtavo šeimoje ar rodė pavojingą elgesį – darbuotoja sako, kad be papildomos pagalbos susitvarkyti bus sunku.
Pasikalbėjusios su Jurijumi ir Sania, apsilankiusios nakvynės namuose, norėjome suprasti: kaip gyvena žmonės, netekę stogo virš galvos? Ko jiems trūksta? Apie ką jie svajoja? Jie taip pat yra šio miesto dalis, net jei kartais stengiamės jų nepastebėti.
Publikacija parengta įgyvendinant VšĮ Visagino ekonomikos plėtros agentūros projektą „Visagino žurnalistikos mokykla“. Projektas vykdomas bendradarbiaujant su NARA ir finansuojamas Britų tarybos. Projekto publikacijas paruošti padėjo mentoriai: Dmitry Dudov, Jevgenija Cholodova, Irina Jarec, Maksim Paukštė, Denis Vėjas, Indrė Kiršaitė, Austėja Pūraitė.