Sekmadienio popietę pasibeldėme į Visagino penkiaaukščio namo buto duris ir mus pasitiko krišnaitų šventikas Džagadiša Das. Butas buvo nedidelis ir jaukus, kambaryje priešais sofą stovėjo mažas altorius su Induizmo dievų atvaizdais, smilkalais ir kitais maldai ar meditacijai skirtais daiktais.
Žmonės greitai ėmė rinktis sekmadienio programai. Tarp jų buvo Olegas, Visagino gyventojas, penkerius metus praleidęs vienuolyne. Olegas niekuo neišsiskyrė — malonus, jaunas vyras. Jei sutiktumėte jį gatvėje, net neįtartumėte, kokį neįprastą kelią jis yra nuėjęs.
Olegas pirmą kartą su krišnaitais susidūrė vaikystėje, „Visagino country“ festivalyje. Kartu su draugais užėjo į palapinę, kurioje buvo dalinamas tradicinis indiškas užkandis — pakora (daržovių gabalėliai, keptos tešloje). Tuomet jis dar nežinojo, kas yra šie žmonės:
„Jie rinkdavosi prie Domino prekybos centro, dainuodavo… Aš tada juos aplenkdavau iš tolo — man atrodė, kad tai sekta.“
Olegas krišnaitų vengdavo. Jam jie atrodė tarsi personažai iš Lovecrafto knygų, dainuojantys neaiškias dainas. Tačiau gyvenimas pasikeitė Olego draugų dėka — Lino bei Denio, kurie ruošėsi kelionei į Indiją. Olegas apie galimybę važiuoti kartu su jais net nesvarstė. Sprendimas prisijungti įvyko spontaniškai prieš pat išvykimą, kai draugai užsuko į Visaginą.
„Mes išėjome pasivaikščioti ir Linas sako: „Važiuok su mumis į Indiją“.
Aš toks: „Ką, tu juokauji?“ Po penkių žingsnių sakau: „Važiuojam.“
Tai įvyko 2012 metais — tada Olegui buvo 22. Paėmę tik miegmaišius (kad nereikėtų nuomotis būsto) ir lagaminą, jie išvyko į Indiją su bilietais tik į vieną pusę.
Jie neturėjo jokio plano, tik norą. Atvykę į Delį, nusprendė eiti pėsčiomis į Vrindavaną — miestą, kuris, anot Lino, suteiks viską, ko jiems reikia. Tik vėliau suprato, kad jis yra už 200 kilometrų. Iš bankomato išsiėmę paskutinius pinigus, susispietė į mažą taksi. Likus šešiems kilometrams iki miesto juos paleido ir likusią kelio dalį teko eiti pėsčiomis.
Per purvą ir šiukšles jie pasiekė Vrindavaną, šventą miestą, Krišnos ir jo garbintojų centrą. Mieste yra apie 5000 šventyklų — jos įrengtos beveik kiekviename name. Tuo metu Linas, Denis ir Olegas nežinojo daug apie Harė Krišna tradiciją, bet pastebėjo, kad beveik visi vaikščiojo su rožiniais.
Vienoje šventykloje jie sutiko gerų žmonių, kurie juos pamaitino. Tai buvo būtent tie žmonės, apie kuriuos Džagadiša Das jiems buvo pasakojęs. Kartodami „Harė Krišna“ mantrą, jie pirmą kartą kelionėje pasijautė ramūs. Šventykla tapo namais, kuriuose keliautojai galėjo saugiai pernakvoti. „Tai Dievo namai, jūs esate Dievo vaikai. Valgykit, gerkit, darykit, ką reikia“, — tarė šventyklos vyresnysis ir išėjo.
„Aš žiūriu į jį ir širdis tiesiog pradeda tirpti. Galvoju: „Kaip tai įmanoma?“ Ir tuo momentu kilo viena mintis: „Aš irgi noriu toks būti.“
Vis dėlto tai dar nebuvo lūžio taškas. Grįžęs iš Indijos, Olegas išvyko dirbti į Angliją. Gyvenimas įgavo įprastą ritmą — darbas, namai, darbas. Tuomet Olegas vėl pradėjo skaityti krišnaitų mantrą. Ramybė grižo.
Sutaupęs šiek tiek pinigų, Olegas grįžo į Visaginą ir susitiko su Džagadiša Das, kad jam padėkotų. Džagadiša Das pasiūlė jam išvykti į kelionę po Europą. Kelionės metu Olegas gavo pasiūlymą tapti vienuoliu. Taip jis atsidūrė Lietuvoje esančiame vienuolyne Harinam Mandir (Šventojo Vardo), kuriame praleido penkerius metus.
„Tapau vienuoliu netikėtai. Bet ta aplinka — vienuoliai, tvarka, švara, meditacijos — mane sužavėjo.“
Kiekviena diena vienuolyne prasidėdavo 3:30 ryto. Ant grindų miegodavo po penkiolika žmonių. Pabudę jie iškart eidavo melstis, o tai trukdavo daugiau nei porą valandų. Paskui būdavo pusryčiai — paprastai avižiniai dribsniai su datulėmis ir arbata. Dieną prasidėdavo darbai: statybos, tvarkymasis, gyvulių priežiūra. Induizme karvės yra prilyginamos motinoms, todėl jos labai prižiūrimos ir mylimos. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių Olego darbų. Vakaras visada baigdavosi trumpa pamoka, bendravimu ir laisvalaikiu.
„Duokite įžadą metams ar dvejiems, kad vienuoliai jaustų, jog esi čia ilgam, kad su mumis galima kurti santykius.“
Tačiau po penkerių metų Olegas paliko vienuolyną. Jis norėjo mylėti ir būti mylimas. Šis noras buvo nesuderinamas su vienuolišku gyvenimu. Jis norėjo turėti šeimą. „Pajutau, kad noriu santykių. Negali apsimesti, kad esi vienuolis, jei tavo mintys kitur. Turi būti sąžiningas su savimi“, — sakė Olegas.
Išvykti turėjo būti lengva — Harė Krišnos judėjime suprantama, kad ne visi žmonės gali būti vienuoliais visą gyvenimą. Visgi viskas buvo sunkiau — draugiški vienuoliai, šventyklos atmosfera buvo tapę naujais namais. Olegui buvo sunku pradėti naują gyvenimą.
Nepaisant to, jis išvyko laimingas, nors ir nežinojo, kur eiti dirbti. Sunku buvo prisitaikyti net ir prie aprangos, kuri atrodė varžanti.
„Aš labai dėkingas už tuos metus. Jie mane pakeitė. Jei ne tie metai, nebūčiau toks, koks esu dabar.“
Laikas vienuolyne Olegą išmokė valdyti savo emocijas streso metu. Penkeri metai padėjo jam augti dvasiškai ir atsikratyti kompleksų. Olegas atrado save mene. Grįžęs į Visaginą, jis atidarė studiją ir dabar riša kilimus. Olegas iki šiol lankosi Visagino krišnaitų bendruomenėje.
„Šiandien jūs dalyvavote mūsų programoje, pabendravome, pavalgėme kartu vegetariško maisto. Čia niekas negeria, nerūko — mes visi vegetarai, nevartojame jokių svaigalų“, — mums pasakojo Džagadiša Das.
Taip ir baigėsi mūsų sekmadienio popietė. Visagino penkiaaukščio namo buto durys užsidarė.
Publikacija parengta įgyvendinant VšĮ Visagino ekonomikos plėtros agentūros projektą „Visagino žurnalistikos mokykla“. Projektas vykdomas bendradarbiaujant su NARA ir finansuojamas Britų tarybos. Projekto publikacijas paruošti padėjo mentoriai: Dmitry Dudov, Jevgenija Cholodova, Irina Jarec, Maksim Paukštė, Denis Vėjas, Indrė Kiršaitė, Austėja Pūraitė.