„Kas sekantis?“: po žiauraus nužudymo – Žvėryno bendruomenės šauksmas ir paramos rinkimas šeimai

2025 m. rugpjūčio 5 d. 14:36
Lrytas.lt
Visą Lietuvą pašiurpino naujiena apie 15-mečio vilniečio nužudymą. Nepilnametis sekmadienio rytą rastas Žvėryne, Lokių g. esančiame konteineryje. Socialiniuose tinkluose pasirodė įrašas apie renkamą paramą nukentėjusiai šeimai.
Daugiau nuotraukų (35)
Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje žinoma NT ekspertė Rasa Pavarienė kreipėsi į žmones ir į institucijas. Paskelbtame įraše moteris taip pat ragina rinkti paramą nukentėjusiai šeimai.
„Kas sekantis? Valstybei nustojus veikti, vaikai tampa aukomis, bendruomenė – panikoje, kalti – visi.
Visuomenė sukrėsta, įbauginta, teisėsauga ir Lietuvos influenceriai – tyli. Garsiausi socialinių tinklų ekspertai ir, žiniasklaidos tyrimų korifėjai taip pat. Iš konteinerio gabalais traukiamas vaikas dar visai neseniai diktavo šachmatų varžybų standartus, džiugino tėvus, draugus ir artimuosius. Gal net svajojo ateiti į kokią Laisvės TV laidos filmavimą, bet to niekada nebebus.Tobulą savaitgalį krito nuo kito paauglio rankos. Kraupi žmogžudystė, apie kurią valstybė nutarė tylėti ir dangstytis įstatymais yra gėda. Ir ne tik valstybės, bet ir mūsų visų. Tame tarpe ir tų, kurie turi galią užkardyti tai ar pakeisti, kad niekada daugiau nepasikartotų. Kur tie mūsų kovotojai už laisvę, visuomenę kai jų labiausiai reikia?
Žmonės lieja pyktį ir ašaras, atsakingos institucijos – prokuratūra, vaikų teisių tarnyba, mokykla ar pareigūnai – tik dar labiau tyli. Komunikacija niekada nebuvo jų stiprioji pusė, išskyrus parodines „akcijas“ ar video rolikus apie kratas verslo įmonėse ar prašant į cypę įkišti iki tol nepriekaištingos reputacijos verslininkais buvusius. Dabar gi – tyla.
Tada kodėl tada kai jos negali būti, kai kas pasirenka visai kitą kelią? Tylėti, palikti terpę dvejonėms, abejonėms ir sėti baimę. Aiškumas, žinojimas – tai, ko dabar labiausiai reikia. Visiems, ne tik žvėryne gyvenantiems, bet ir visai Lietuvai.
Žudiko veidas slepiamas, motyvai – nedetalizuojami. Pareigūnų baimė prabilti, dangstantis procesine ramybe – šiandien reiškia vieną: paniką tėvų ir vaikų akyse. Sekantis gali būti bet kurio iš mūsų vaikas, niekas negali garantuoti, kad rytoj tokia pati tragedija nepasikartos, o rugsėjo pirmoji nepagimdys naujų nematomų žudikų armijos. Tai ne lokali tragedija ar tesudaužyti keli likimai. Ne – tai Lietuvos valstybės tragedija, apnuoginusi tai, ką daugelį metų bandoma neigti. Patyčios ne standartas, tai grėsmė mums visiems, mūsų vaikams. Kaip ir socialinių tinklų turinys, streemeriai ar neapykantą kurstantys juose.
Nematoma, bet žinoma grėsmė.
Metų metais, daugybė mūsų stebi tuos paauglius, kurie kelia pavojų. Baisiausia tai, kad tai mato ir jų tėvai, kurie – tai linkę neigti ar slėpti. Gyvename visuomenėje, kurioje pripažinti turint problemą – ne tik ne lygis, bet ir garantuota kelionė į visuomenės paraštes. Aukščiausi standartai tobulai šeimai, su pavyzdiniais vaikais, pagyros apie savo tobulus paauglius, kuriuos ne kartą jau teko plėšti iš narkotikų spąstų ar rinkti nuo suoliukų parkuose – maskuoja tikrą visuomenės vėžį, kurio vienintelis priešnuodis – kalbėjimas apie tai, o ne bėgimas nuo tiesos. Baimė stipresnė už atvirumą visada, nežinojimas – klaidina, bet vienintelis kelias tai įveikti – atvirumas.
Tad kiek dar aukų trauksime iš konteinerių, nutylėję apie agresyvius vaikų klasiokus, nuolat konfliktuojančius kaimynų vaikus, tuos, kurie niekada negauna tikros pagalbos – tik formalias ataskaitas, suvaidintas „prevencijas“ ar pavėluotas reakcijas? Kiek likimų dar leisime sugriauti? Kiek palaidosime tų, kurie mums brangiausi, kol pagaliau suprasime, kad slėpti tai ką mato tėvai, mokytojai ar policija– nevalia. Kiek aukų dar trauksime iš Neries, kol suprasime, kad didžiausi klaida dangstytis formalumais, popieriais, ataskaitomis ar baime.
Pripažinkime pagaliau, kad gyvename šalyje, kurioje – kol dar neužmušė – tol tai „ne problema“. Ir kai galiausiai nutinka tragedija, valstybė užtyla. Kai įvyksta blogiausia, kai nevaldoma agresija tampa smurtu, o smurtas – žmogžudyste, visi toliau bandom apsimesti, kad nieko nežinojo. Tačiau žinojo. Mokytojai, socialiniai darbuotojai, policija, net kai kurie tėvai.
Institucijos: apsaugos imitacija vietoje veikimo
Valstybė neveikia. Nepaisant vis didesnio finansavimo, mūsų visų kuriamos gerovės, institucijos, kurios turėtų užkardyti pavojų, dažnai būna pasyvios ar net bejėgės. Lygiai taip pat ir tėvai ar artimieji. Paklausite kodėl? Nes joms tai patogu. Patogu ir tėvams, artimiesiems ir draugams girti draugus, sveikinti ar apsimesti džiaugiantis jų mažaisiais princais, net ir abejojant jų adekvačiu elgesiu tol….kol neužkliuvo jų netinkamas elgesys su jų pačiu vaiku. Mokyklos bijo konfliktų, administracijos rankos surištos procedūromis. Tėvai bijo ginti savo vaikus, nes dažnai sulaukia grasinimų ar net institucinio spaudimo – juk „negalima diskriminuoti“. O kai skriaudikas tampa pavojingas, jo teisės vis tiek lieka aukščiau nei visų kitų saugumas. Netikite? Prisiminkite porą nesenų istorijų apie mokyklose sumuštus agresorių vaikus ir pasidomėkite istorijų pabaigomis.
Tad kas nutiko su prevencija? Kur tos kalbos apie ankstyvą intervenciją? Kodėl psichologinė pagalba dažnai pasiekiama tik „popieriuje“? Kodėl signalai ignoruojami tol, kol kažkas netenka gyvybės? Daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau akivaizdu, kad kol patys mes nepradėsime nuo savęs – valstybė už mus nieko nepadarys.
Mes gyvename baimėje.
Gal jau metas suprasti, kad taip besielgdami sukūrėme valstybę, kurioje vaikystė pamažu tampa pavojinga teritorija, o atsakingi suaugusieji tampa pasyviais stebėtojais, nes įsikišimas – per daug pavojingas, per daug komplikuotas, per daug „netinkamas“. Mūsų tylėjimas, faktų ignoravimas ar siekis išgelbėti savo socialinį statusą, sukūrė sistemą, ginančia pavojingus asmenis, o ne tuos, kuriems iš tiesų reikia apsaugos. Pabundame tik tada, kai traukiami jaunuolių kūnai iš Neries ar aptinkami konteineriuose….
Daugybė šeimų toliau tyli užsibarikadavusios savo emocinėje gynyboje. O iš tikrųjų bijo išleisti vaikus į kiemą, parduotuvę ar parką. Ne dėl to, kad „visko galima prisigalvoti“, bet todėl, kad tragedijos tampa norma, o atsakomybės – išimtimi.
Užuojauta – nepakankama. Reikia veikimo.
Tad šiandien turime pasirinkimą: arba toliau tylėti ir laukti, kol kitas vaikas taps auka, arba garsiai reikalauti atsakomybės, keisti įstatymus, reikalauti realios, o ne simuliuotos pagalbos. Ši tragedija – ne pavienis atvejis. Ji – pasekmė. Pasekmė metų neveiklumo, atsakomybės stokos, ir visuomenės abejingumo.
Todėl kviečiame visus, kuriems skauda ne tik širdį, bet ir sąžinę – aukoti į „Tikrosios Žvėryno Bendruomenės“ sąskaitą LT147189900010700481 paskirtis parama nukentėjusiai šeimai.
Visos surinktos lėšos bus skirtos įprasminti šios beprasmės netekties prasmę – kad ji nebūtų tik dar viena žinutė tarp eilučių. Mes neturime teisės tylėti. Nes sekantis gali būti mūsų vaikas“, – rašoma R.Pavarienės paskelbtame įraše.
ŽvėrynasnužudymasVilnius
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.