Aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas (60 m.) pasidalino mintimis apie gyvenimą ir šiais metais atšvęstą garbingą jubiliejų.

– Šešiasdešimtmetį atšventėte ramiai, tik draugų ir kolegų apsuptyje po Giuseppe Verdi operos „Nabukas“, kurią pats režisavote. Ar darbai sutrukdė didesnėms iškilmėms?

– Lyg ir visi didieji darbai jau eina į pabaigą, bet sąsiuvinis, kuriame nugula naujos idėjos, visada šalia. Kokia artimiausia premjera? Tai bus pasaulyje gerai žinomas miuziklas. Dar vienas mano didelis projektas.

– Tuometėje Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija) baigėte trimitą ir operinį dainavimą. Iš pradžių traukė labiau muzika nei vaidyba?

[[ge:lrytas:lrytas:162716]]

– Tėvai nuvedė mus su broliu, o paskui ir sesę į Juozo Naujalio meno mokyklą. Po aštuonerių metų įstojau į J.Gruodžio konservatoriją – trimito specialybę, bet solfedžio mokytojas, išgirdęs mano balsą, paskatino pamėginti operinį dainavimą.

Po tarnybos kariuomenėje įsidarbinau Kauno valstybinėje filharmonijoje, nestojau į aktorinį, nes nuvykęs pažiūrėti, kaip vyksta atrankos, supratau, kad nesu tam pasiruošęs.

[[ge:lrytas:lrytas:36952891]][[ge:lrytas:lrytas:37843488]][[ge:lrytas:lrytas:21526577]][[ge:lrytas:lrytas:21781290]]

Man reikėjo labai daug skaityti. Begalę laiko praleisdavau bibliotekoje ruošdamasis stojimui į išsvajotąją profesiją. Nutariau stoti į bet kokią specialybę ir iš antro kurso pereiti į vaidybą, bet nepavyko. Labai norėjau pakliūti į Dalios Tamulevičiūtės (1940–2006) kursą, todėl atsiėmiau dokumentus ir stojau iš naujo. Ir 1991 metais įgijau aktoriaus diplomą.

– Dar studijuodamas 1990-aisiais nuvykote į JAV, Niujorką, Juilliardo meno mokyklą. Kaip jums pavyko?

– Tai, ko gero, buvo pirmoji mainų programa, kai visas kursas po kelių nesėkmingų bandymų gauti vizas kartu su D.Tamulevičiūte išvykome stažuotis į Juilliardą, o vėliau tas amerikiečių kursas atvyko į stažuotę Lietuvoje pačiais blogiausiais mūsų šaliai laikais.

Tai buvo didelis įvykis, užsimezgė daug draugysčių. Mus Amerikoje dar vadino rusiukais, nes ten niekas neįsivaizdavo, kur yra Lietuva, kol mes neparodėme savo sukurtų ištraukų pagal Tennessee’io Williamso pjeses.

Kadangi ši aukštoji meno mokykla turėjo net savo kasdienį laikraštį, po mūsų pasirodymo jis mirgėjo antraštėmis ir straipsniais apie tai, kokį aukštą profesionalumo lygį parodė tie rusiukai. Tada visi pradėjo su mumis sveikintis ir klausti, kas ta Lietuva.

[[ge:lrytas:lrytas:39380205]]

– Koks jausmas pakliūti iš sovietinės Lietuvos į Ameriką, kuri tuo metu atrodė nepasiekiama svajonių šalis?

– Be abejonės, buvo šokas. Pati kelionė buvo kažkas neįtikėtino – keliavome traukiniu į Sankt Peterburgą, Pulkovo oro uostą, ilgas skrydis per Atlanto vandenyną. Kai išlipome Niujorke, supratome, kad mes net apsirengę ne taip, kaip reikia.

Stengiamės per porą dienų kuo greičiau nusipirkti ką nors padoresnio ir tuos drabužius, su kuriais atvažiavome, išmetėme. Lietuvoje buvo sunkūs laikai, reikėjo taupyti, todėl mamos mums pridėjo įvairiausių dešrų, kumpių, lašinių. Nusileidę Niujorko oro uoste su ašaromis akyse žiūrėjome, kaip muitininkai atidarė mūsų lagaminus ir visas gėrybes atėmė. Man labiau pasisekė, nes mamos įdėti lašiniai buvo šiek tiek aptirpę, pareigūnai pamanė, kad tai muilas, ir juos grąžino.

Paskui buvo nesusipratimas su lagaminų krovimu – kažkokie vyrukai plėšia iš rankų mūsų lagaminus, mes neduodame, kol susipratome, kad taip priimta, kad jie sukrauna daiktus ant oro uosto vežimėlių. Tada jie tiesia ranką ir laukia kažko, suprask, arbatpinigių, mes nesuprantame, ko, ir to „ko“ nelabai turėjome.

Buvo tikrai komiška situacija. Bet likimas mus suvedė su Balio Sruogos anūke Aušrine Sruogaite, kuri vertėjavo ir lydėjo mus visos kelionės metu.

Pagrindinis laimėjimas buvo įgytos žinios Juilliardo meno mokykloje, kuri laikoma garsiausia visame pasaulyje ir kurioje mokslai nepaprastai brangūs. Jau tuo metu pusmetis joje kainavo 25 tūkstančius JAV dolerių, o mes tai gavome nemokamai.

– Jūsų vaidmenų kine ir teatre bei režisuotų spektaklių, renginių skaičius siekia šimtuką. Pastaruoju metu vienas labiausiai aptariamų jūsų vaidmenų yra buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo personažas švedų filme „Viskis su ledu“ („Whiskey on the Rocks“). Pasauliniame aktorių reitinge šoktelėjote per kelis šimtus tūkstančių pozicijų – iš 301 163 vietos į 12 026-ąją. Jeigu pasiūlytų suvaidinti dabartinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ar sutiktumėte?

– Aktorystė yra mano profesija, bet jeigu perskaitęs scenarijų pastebėčiau nors menkiausią užuominą į jo šlovinimą ar norą parodyti jį iš gerosios pusės, niekada nevaidinčiau.

Jei savo vaidmeniu galėčiau atskleisti to monstro esybę, jo blogį ir parodyti pasauliui, koks tai baisus barbaras, dėl kurio kaltės kiekvieną dieną žūsta žmonės ir daugelis būtent dėl jo nemėgsta rusų tautos, dėl jų bailumo pasipriešinti jam ir jo diktatūrai, sutikčiau, net laikyčiau savo pilietine pareiga tai padaryti.

[[ge:lrytas:lrytas:39380381]]

– Jau 25 metus gyvenate santuokoje su latve Viktorija Streiča (46 m.), kuri taip pat yra teatro ir kino aktorė. Viena iš trijų jūsų dukrų Žygimantė Elena irgi pasuko tėvų pėdomis. Ar nesunku gyventi su dviem menininkėmis?

– Dar ir uošvis – garsus kino režisierius Janis Streičas. Gyvename darniai, mano žmona yra mano geriausia draugė, nepaliekanti net sunkiausiose situacijose.

Tėvai mane auklėjo, kad net blogiausiomis akimirkomis reikia kalbėtis, ieškoti atleidimo ir supratimo.

Mano žmona kartą yra pasakiusi, kad jei du žmonės nusprendžia gyventi kartu, jie turi gludinti kampus, negali reikalauti vienas iš kito, kad kuris nors pasikeistų kito labui.

– Ne tik jūs su Viktorija gyvenate darniai. Juk ji palaiko puikius santykius ir su jūsų pirmąja žmona Vilma. Kai vaikai buvo maži, net palikdavote pirmajai žmonai juos prižiūrėti.

– Tai mano žmonos Viktorijos išmintis. Pradėjusi santykius su vyru, kurio buvusioje šeimoje auga du maži vaikai, negali tapti nesantaikos obuoliu – moterys gali keistis, o vaikai liks visada, todėl privalai pamilti vyro vaikus kaip savo.

– Liepos 6-ąją Prezidentūroje buvote apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvai.

– Anksčiau žiūrėdamas tuos apdovanojimus per televiziją buvau ironiškas, kol pats atsidūriau toje terpėje. Pamačiau, kad apdovanojami žmonės, kurie kasdien gelbėja gyvybes, mokslininkai, pasiekę savo darbu neįmanomas aukštumas, šeimos nariai žuvusių karių, kurių dėka galime laisvai gyventi šitoje Žemėje.

Buvo nepaprastai jautru tai stebėti ir nuo tos dienos pakeičiau požiūrį į šiuos apdovanojimus, nes pamačiau, kaip skrupulingai atrenkamos personalijos.

Buvo be galo džiugu, kad atrenkami ne tie, kurie garsiausiai rėkia viešojoje erdvėje, o tie, kurie tyliai kasdien dirba savo sunkų darbą ir daro šį pasaulį geresnį.

Kartais mano gyvenime atsitinka dalykų, kurie yra lyg ženklas, parodantis, kad savo gyvenimo kelyje padariau ir gerų dalykų. Tarkim, šių metų liepos 3-iąją Vilniaus universiteto Didžiajame kieme vyko koncertas „Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika“, prie kurio bendro komandos darbo teko ir man prisidėti.

Vaikščiodamas po kiemą skaičiau lenteles ant sienų, kuriose įamžinti universitete dėstę žymūs profesoriai.

Staiga perskaičiau žymaus filosofo Levo Karsavino pavardę. Savo padėjėjai pasakiau: „Žinai, ši pavardė man labai brangi, nes 1988 metais Komijoje (Rusija) suradome jo kapą ir šitomis savo rankomis iškasinėjau jo kūną iš amžinojo įšalo.“

Mes ieškojome generolo Jono Juodišiaus kapo ir mums dar nusišypsojo sėkmė rasti L.Karsaviną.

Buvo mintis parvežti filosofo palaikus į Lietuvą, bet kai susisiekėme su dar tuomet gyva jo seserimi, gyvenusia Sankt Peterburge, ji paprašė palikti brolio kūną ten, kur jis ilsisi.

Toje ekspedicijoje tebuvau, galima sakyti, padėjėjas. Keliavo vieni iškiliausių Lietuvos žmonių: generolo J.Juodišiaus sūnūs Jonas, karininkas, ir Paulius, puikus smuikininkas, profesorius, kuris ir paprašė manęs, jauno, stipraus vyruko, keliauti kartu ir atlikti tą sunkų fizinį darbą atkasant kapavietes. Jie ir organizavo šią kelionę, kurios tikslas buvo rasti tėvo kapą.

Kasdami kapavietes dirbome per pragarišką karštį, puolami uodų spiečių. Kartu keliavęs šviesaus atminimo profesorius antropologas Gintautas Česnys, su kuriuo nepaprastai susidraugavome, man sakydavo: „Kęstuti, jeigu tau bus blogai, skambink man, visuomet padėsiu.“

Galbūt manęs dabar jau nebūtų, jeigu ne puikūs profesoriaus G.Česnio mokiniai, kurie ištraukė mane iš mirties nagų, – profesorės kardiologės Žaneta Petrulionienė ir Olivija Dobilienė, daugybė kitų gydytojų, kurių dėka galiu keltis rytais ir dirbti.

Kaip aš galiu kalbėti apie save, kai aplink yra daugybė kiekvieną dieną sunkų darbą dirbančių žmonių? Mūsų, aktorių, profesija yra matoma, todėl ir norisi paminėti tuos žmones, kurie nekalba apie save viešai, tiesiog eina ir atlieka savo pareigas.

[[ge:lrytas:lrytas:39380215]]

– Ką manote apie jaunąją kartą, kuri, be kompiuterių ir telefonų, esą nieko daugiau nemato?

– Tos technologinės galimybės ne tik iš jaunimo, bet ir iš vyresniųjų atėmė galimybę kalbėtis, bendrauti tete-a-tete (išvertus iš prancūzų k. – akis į akį). Mano galva, yra ir gerų dalykų, ir blogų, žudančių tradicijas.

Savo ruožtu tik priminsiu frazę iš miuziklo „Smuikininkas ant stogo“, kur vienas personažų, pienininkas Tevjė, pradeda spektaklį žodžiais: „Tradicija, tradicija, tradicija.“

Kai tik pradedama griauti tradicija, viskas pradeda žlugti. Jeigu pavyktų išlaikyti tai, ką nuo senovės kūrė mūsų karaliai, kunigaikščiai, mes ir toliau būtume tvirta tauta, tvirta valstybė, nebijanti parodyti stipraus charakterio. Tas pat ir šeimose – tėvai turi diegti vaikams amžinąsias vertybes, o vaikai savo vaikams – taip tęsti tą tradiciją.

[[ge:lrytas:lrytas:39380210]]

– Turite tris dukras: Vilgailę Oną (35 m.), Žygimantę Eleną (32 m.) ir Dominyką Emiliją (17 m.). Žygimantė pasirinko tėvų profesiją, o kaip gyvena Dominyka ir Vilgailė?

– Vyriausioji mano dukra Vilgailė yra vienos Kauno rajono mokyklų direktorė, lituanistė. Mažoji Dominyka lanko J.Naujalio muzikos gimnaziją, groja fleita ir dar bando susivokti, kokiu keliu pasukti.

Gal kažkiek įtakos turi ir šalia esantys tėvai. Džiaugiuosi, kad ji vis dažniau telefoną padeda į šalį ir sėda prie tapybos, vaizdo montažo, knygų skaitymo. Padedame jai atsirinkti knygas, nes tik skaitantis ir besidomintis žmogus gali tinkamai suvokti pasaulį.

2010 m. tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju režisieriumi.

2020 m. buvo apdovanotas II laipsnio Santakos garbės ženklu už ypatingus nuopelnus Kaunui ir Lietuvai kultūros ir meno srityje.

Aktorius K. Jakštas stebisi mylimosios ir buvusios žmonos santykiais: „Tai išmintis“ (1)