Socialiai atsakingos įmonės tikslas – finansiškai paremti paralimpiečius kelyje į pergales bei jau trečius metus iš eilės šalies mokykloms, kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu, dovanoti stigmas apie negalią padedantį mažinti projektą „Galia veikti su Allianz“.
Verslo parama padeda siekti pergalių ir mažinti stigmą
Milano-Kortinos žaidynės bus išskirtinės reikšmės įvykis, nes paskutinį ir vienintelį kartą žiemos paralimpinėse žaidynėse Lietuvos atstovai dalyvavo 1994-aisiais, kai Lilehameryje mūsų šalį garsino slidininkai Sigita Markevičienė ir Saulius Leonavičius.
Šiuo metu Rapolui – pasiruošimo įkarštis. „Šis sezonas neįprastas, tą diktuoja olimpinis ciklas. Įprastai geriausią formą stengiesi įgyti žiemos pradžioje, o dabar reikia, kad piką pasiekčiau kovo mėnesį“, – pasakoja sportininkas. Tam, kad atletas galėtų siekti sportinių aukštumų, svarbu turėti pakankamą finansavimą. Prie paralimpiečių pergalių, žmonių su negalia noro įsitraukti į sportą ir gyventi aktyviai, patikėti savo jėgomis Lietuvoje vis dažniau prisideda ir socialiai atsakingo verslo iniciatyvos. Viena tokių įmonių – „Allianz Lietuva“. O viena didžiausių draudimo ir turto valdymo grupių pasaulyje – „Allianz“ – kartu yra ir oficialus Milano-Kortinos žaidynių draudikas.
Gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo bendrovė jau trečius metus vysto partnerystę su Lietuvos paralimpiniu komitetu – suteikia finansinę paramą sportininkams bei prisideda prie jaunosios kartos supratimo apie negalią ugdymo.
Jei ne verslo įmonių parama, siekti sportinių aukštumų būtų kur kas sudėtingiau, mat kainuoja viskas – treniruotės, priemonės, stovyklos, pragyvenimas ir begalė kitų dalykų. Tad finansinė parama tampa itin svarbi tiems, kurie nori ne tik pasiekti pergalių profesionaliame sporte, bet ir garsinti šalies vardą tokio masto sporto žaidynėse, kaip Milano-Kortina.
Iš šio bendradarbiavimo gimęs projektas – „Galia veikti su Allianz“ – „Allianz Lietuva“ ir Lietuvos Paralimpinio komiteto dovana šalies mokykloms. Projekto ambasadoriai paralimpiečiai – disko metikė Oksana Dobrovolskaja, šaulė Raimeda Bučinskytė bei snieglentininkas R.Micevičius – vesdami pamokas jaunąją kartą supažindina ne tik su paralimpiniu judėjimu, dalijasi asmeninėmis istorijomis, bet kartu skatina pamilti sportą ir gyventi nevaržomiems stigmų apie negalią.
Sportininkų pasakojimus per praėjusius dvejus projekto metus išgirdo beveik 3000 mokinių net 36 mokyklose visoje Lietuvoje – nuo didmiesčių iki mažų savivaldybių. Ir tai ne pabaiga. Rapolas su šalies moksleiviais bendraus pavasarį, po paralimpiados, kai baigsis intensyvios treniruotės ir kūnui bus galima suteikti būtino poilsio.
„Vaikai yra labai smalsūs. Jie drąsiai klausia, pastebi, kad esu kitoks. Mokiniams nuoširdžiai įdomu ne tik, kaip aš sportuoju, bet ir kasdienybė: kaip batą užsidedu, ar miegu, einu į dušą su protezu.
Noriu, kad mano pavyzdys būtų įkvėpimas kitiems. Sportinio kelio pradžioje buvo žmonės, kurie man perdavė tą motyvaciją ir ryžtą, dabar aš tikiuosi būti įkvėpimas tiems, kurie nori, bet nedrįsta. Negalia nedraudžia svajoti ir siekti savo tikslų“, – patikina Rapolas.
Sporto neatsisakė net ir netekęs kojos
Sunkią kojos traumą Rapolas patyrė pasikinkęs jėgos aitvarą Baltijos jūroje. Maždaug 8 metrų aukštyje jį pagavo vėjo gūsis ir vyras nesėkmingai nusileido ant vandens. Tai buvo 2021 m. spalis. Po nelaimės sekė operacijų maratonas, komplikacijos ir galiausiai – amputacija.
Tačiau Rapolas neketino atsisakyti aktyvaus gyvenimo būdo ir pasuko į snieglenčių sportą, priskirtiną prie ekstremalių disciplinų.
„Tikrai nėra baimės. Einu ir darau tai, kas man teikia malonumą. Iš pradžių sportas man buvo pabėgimas nuo kasdienybės. Dirbau biure, mėgau darbą, bet sportas emocine prasme atliko netgi svarbesnį vaidmenį mano gyvenime.
Galiausiai atėjo suvokimas, kad nesu visiškai sveikas – trūko motyvacijos ir laimės gyventi.
Reikėjo drąsos mesti darbą, bet pasiryžau ir investavau save visą į sportą. Degiau mintimi pasidaryti tinkamą kojos protezą ir pradėti sportuoti, išsikėliau tikslų, kurie padėjo susidoroti su fiziniais ir emociniais sveikimo iššūkiais“, – pasakoja Rapolas.
Gyveno kemperyje
Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų treniruotėms, todėl vyras su širdies drauge įsikūrė Austrijoje, Alpių kalnų papėdėje. Atletas vasaras leidžia Lietuvoje, o žiemas – Austrijos kalnuose. Šalis brangi, tad iš pradžių jiedu apsigyveno kemperyje, bet po metų suprato, kad už tuos pačius pinigus gali išsinuomoti vieno kambario butą.
Tačiau sudėtinga aukštumų siekti savarankiškai, Rapolas tik ką grįžo iš treniruočių stovyklos Italijoje, kur turėjo progą paplušėti su vietiniais sportininkais.
„Lietuva neturi savo žiemos paralimpiečių rinktinės – aš vienintelis. Pavyko įsiprašyti, kad italai priimtų kartu treniruotis. Jie – stiprūs, turi daug sportininkų, patirtį.
Pasiruošimui reikia specifinių trasų, kurios yra tik užsienyje. Lietuvoje tokios infrastruktūros neturime. Todėl aš gyvenu ir treniruojuosi svetur“, – sako Rapolas.
Tikslas žaidynėse – elitinis 16-tukas
Rapolo dienotvarkė griežtai sudėliota: treniruotės nuo ryto iki vakaro penkias dienas per savaitę. Tiesa, tikriausiai ne visi susimąsto, kad sportininkui su negalia tenka dorotis ne tik su fiziniu ir psichologiniu nuovargiu, kovoti prieš pagundas nukrypti nuo disciplinos, bet ir įveikti papildomus iššūkius.
„Skausmas yra nuolatinis palydovas, vienokio ar kitokio lygio jis jaučiamas beveik visada“, – sako Rapolas.
Sunkias akimirkas atperka pasiekimai – puikūs pasirodymai aukščiausio rango varžybose lėmė, kad lietuvis jau gavo pakvietimą į Milano-Kortinos žiemos paralimpines žaidynes. Kokie tikslai ten?
Rapolo taikinys – elitinis 16-tukas. Tokia vieta jam garantuotų valstybės finansavimą, leistų sutelkti dėmesį į treniruotes, tobulėti ir po ketverių metų į paralimpiadą sugrįžti dar skambesne nata.
„Šiandien matau, kad man dar trūksta. Kiti šiuo sportu užsiima ilgą laiką, o aš profesionaliu snieglentininku tapau tik prieš kelerius metus. Dar turiu nušlifuoti judesius, techniką, tai daugybės darbo ir ilgų treniruočių reikalaujantis procesas“, – mintimis dalijasi atletas.