„Vaga“ – seniausia grožinės literatūros leidykla Lietuvoje

„Vaga“ – seniausia grožinės literatūros leidykla Lietuvoje, į literatūros areną atvedusi ir išgarsinusi daugybę lietuvių autorių, pristačiusi vertingiausius pasaulio literatūros kūrinius lietuvių kalba, subūrusi iškiliausius autorius, vertėjus, redaktorius ir menininkus. Per tiek veiklos metų leidykla užaugino ne vieną skaitytojų kartą ir užaugo pati.

Bėgant laikui leidykla ne tik gilino tradicinę vertingų, aukštos kokybės kūrinių atrankos ir pristatymo skaitytojui vagą, tačiau stengėsi atsižvelgti į kintantį laikmetį, visuomenės poreikius: sukurtas pirmasis knygynų tinklas Lietuvoje tuo pačiu pavadinimu „Vaga“, suformuota pirmoji internetinės prekybos platforma vaga.lt, įgarsintos pirmosios komercinio pobūdžio audioknygos (anuomet CD formatu), įgyvendinti įvairiausi kultūros projektai (nuo Literatūrinio teismo iki „Žinovų klubo“ protmūšio).

Taigi, kaip atrodė aštuoni „Vagos“ dešimtmečiai? Kokie iššūkiai ir sėkmės istorijos lydėjo lei dyklą?

Leidykla pradėjo veikti 1945 metų pradžioje Valstybinės grožinės literatūros leidyklos pavadinimu. Pirmoji leidyklos būstinė – Kaune. Pirmasis leidyklos direktorius – J. Praspaliauskas, vyr. redaktorius – Valys Drazdauskas. Startavusi 10 tūkst. Juliaus Janonio „Raštų“ tiražu, pirmaisiais veiklos metais leidykla išleido 36 knygas.

Po kelerių metų pagrindinė leidyklos būstinė perkelta į Vilnių. Iš pradžių leidykla įsikūrė dideliame bute Gedimino prospekto pradžioje, vėliau persikraustė į Jogailos g. 10. Keturių aukštų namu leidykla keliolika metų dalijosi su Automobilių transporto ir kelių ministerija. 1964 m. leidykla pavadinta „Vaga“. Rašytojas, gidas Darius Pocevičius atkreipia dėmesį, kad tais pačiais metais spaudoje pasirodė skelbimų konkursas „Vagos“ leidyklos emblemai sukurti. Balandžio 11 d. „Vakarinių naujienų“ numeryje skaitytojus bandyta suintriguoti skelbiant: „Kas tai – nauja leidykla? Anaiptol! Neseniai ji išleido savo 400-ąjį leidinį – E. Mieželaičio eilėraščių rinkinį „Atogrąžos panorama“. Žodžiu, Valstybinė grožinės literatūros leidykla nuo šiol vadinsis „Vaga“, Politinės ir mokslo literatūros leidykla – „Minties“, o Pedagoginės literatūros leidykla – „Šviesa“.

Dizaineris Antanas Kučas sukūrė jos ženklą, naudojamą iki šių dienų. 1965 m., minint leidyklos veiklos dvidešimtmetį, leidykla perkelta į būstinę, kurioje jos darbuotojai telkiasi ir šiomis dienomis – Gedimino pr. 50. Tais pačiais metais pirmajame pastato aukšte duris atvėrė knygynas VAGA.

Literatūrinė vaga – tarp tradicijos ir kaitos Nenuostabu, kad pradėjusi veikti dar sovietmečiu, leidykla atliepė to meto politinės, kultūrinės viešosios erdvės gaires. Buvo leidžiami sovietinę valdžią palaikiusių rašytojų, ideologinius ir cenzūros reikalavimus atitikę leidiniai. Pirmaisiais metais pasirodė Petro Cvirkos, Vytauto Montvilos, Liudo Giros, Salomėjos Nėries, Kosto Korsako bei kitų knygos.

„Vagoje“ debiutavo ir vėlesniais metais savo kūrinius leido gausus lietuvių autorių žvaigždynas: Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė, Juozas Grušas. XX a. 6–8 deš. išryškėjo Mykolo Sluckio, Jono Avyžiaus, Antano Jonyno, Eduardo Mieželaičio, Juozo Baltušio balsai. Skaitytojus taip pat pasiekė Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Vytauto Petkevičiaus,

Kaip prisimena ilgametė leidyklos redaktorė (1996–2006 m. vyriausioji redaktorė) Janina Riškutė, per šį dešimtmetį be kai kurių jau minėtų autorių „Vagoje“ knygas išleido rašytojai Gasparas Aleksa, Onė Baliukonė, Antanas Bieliauskas, Vytautas Bložė, Vladas Braziūnas, Leonardas Gutauskas, Eugenijus Ignatavičius, Birutė Jonuškaitė, Eglė Juodvalkė, Jonas Liniauskas, Raimondas Kašauskas, Jurgis Kunčinas, Vytautas V. Landsbergis, Aidas Marčėnas, Kazys Saja, Judita Vaičiūnaitė ir kiti.

Pasak J. Riškutės, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ieškota naujų leidybos krypčių, stengtasi atspindėti to laiko poreikius. Kurį laiką, kaip mena ilgamečiai leidyklos darbuotojai, stengtasi ir skolas grąžinti – leisti tai, ko „nespėta“ sovietmečiu, bei stengtasi naujausią pasaulio literatūrą pristatyti... Aktualiąją XX a. pabaigos problematiką atskleidžia pačių knygų pavadinimai: „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ tritomis, Vytauto Landsbergio „Lūžis prie Baltijos“, Viktoro Katiliaus „Židiniai ir žmonės“, žydų literatūros ir kultūros leidiniai: Moišės Kulbako poema „Vilnius“, „Tamaros dienoraštis“, „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“, Mejerio Šubo „Talmudinio mokslo žvaigždė“, „Jidišo įnašas į Europos kultūrą“. Išleista Oskaro Milašiaus rinktinė „Poezija“, Adomo Mickevičiaus 200-osioms gimimo metinėms – jo kūrinių serija.

Ryškiausi ir stipriausi užsienio literatūros balsai pirmą kartą lietuvių kalba prabilo irgi „Vagos“ vertėjų bei redaktorių pastangomis: nuo Homero iki Shakespeare’o, nuo Dante’s iki Goethe’s, nuo Miguelio de Cervanteso iki Gabrielio Garcíos Márquezo, nuo Victoro Hugo iki Thomo

Manno, Oscaro Wilde’o, Friedricho Nietzsche’s, Virginios Woolf – titaniškas darbas būtų išvardyti bent dalį verstinės literatūros lobyno. Būdamas leidyklos direktoriumi rašytojas Kornelijus Platelis skatino pasaulio kultūros šedevrų leidybą, pasirodė Rytų klasikos tomas „Laozi“ (vertė D. Švambarytė), „Bhagavadgyta“ (vertė A. Bukontas), „Psalmių knygos“ ir G. Narekaci „Sielvartingų giedojimų dainos“ (vertė S. Geda), dvitomė „Mitologijos enciklopedija“, „Krikščionybės kronika“.

Šiomis dienomis „Vaga“ leidžia daugiausia užsienio verstinę literatūrą, didina pažintinės, mokslo populiarinimo literatūros aruodus, dirba ir su lietuvių autoriais. Leidykla dėmesio skiria tiek klasika tapusioms, tiek naujus laikus ir besikeičiančių skaitytojų kartų poreikius atliepiančioms knygoms. „Vagos“ leidėjai plečia šiuolaikinio žmogaus poreikius atliepiančią populiariosios psichologijos knygų seriją ir džiaugiasi nemąžtančiais jos pardavimais. Juk knyga, kaip pastebi patys leidėjai, yra pigiausia psichoterapinė priemonė, skaitytojui suteikianti žinių, kaip išmokti būti savimi, ir įkvepianti emociškai sveikesniems, pozityviems pokyčiams. Nekinta tik esminis „Vagos“ orientyras – leisti kokybiškas knygas, kurios lavintų, žadintų smalsumą, plėstų akiratį ir, be abejonės, tiktų solidžiam „Vagos“ veidui.

Pati skaitomiausia leidyklos knyga jau daugelį metų yra Paulo Coelho „Alchemikas“. Pirmą kartą 1996 m. surizikuoti Lietuvoje išleisti tuo metu dar nelabai žinomo pasaulyje rašytojo knygą ryžosi tuometinis leidyklos direktorius Kornelijus Platelis ir neprašovė, nes ji iki šiol neužleidžia pozicijų perkamiausiųjų 10-uke, o šio leidinio tiražas yra kartojamas kas kelerius metus.

Nuo 2005 m. leidyklai tiesiogiai pradėjęs vadovauti leidyklos akcininkas Vytas V. Petrošius (iki to laiko nuo 1995 m. buvęs Valdybos pirmininku) išplėtė vadybos bei rinkodaros knygų leidybą, taip pat inicijavo populiariosios psichologijos knygų seriją. Ir neapsiriko. Ypač sparčiai didėjanti psichologinių knygų paklausa tik patvirtino jų poreikį, o leidykla „Vaga“ iki šiol tvirtai išlaiko pozicijas kaip daugiausiai psichologinio pobūdžio knygų išleidžianti leidykla. Tiesa, tokių knygų leidybos pastaruoju metu imasi vis daugiau leidėjų, o knygų pardavimų rodikliai atskleidė, kad tai opus visuomenės skaudulys, ir patvirtino, kad psichologinių knygų paklausa rodo ne tik visuomenės problemas, bet ir norą jas suprasti bei išgyvendinti.

Darbas „Vagoje“ niekam nebuvo atsitiktinis. Prisijungti prie šio kolektyvo buvo laikoma prestižu. Čia dirbo ir buvo ugdomi geriausi specialistai, visada siekta tik aukščiausios kokybės. Rašytojas, literatūros kritikas Andrius Jakučiūnas atkreipia dėmesį, kad kiekvieno kūrinio rankraštis praeidavo ilgą kelią iki leidybos: autorius įteikdavo rankraštį vyr. redaktoriui arba redakcijų vedėjams, po to vykdavo dabar jau išnykęs vidinių recenzijų etapas, rankraštį ne kartą skaitydavo ir redaktoriai, ir spaustuvės korektoriai. A. Jakučiūnas pastebi, kad sovietmečiu kokybė suprasta kaip klaidų, ypač „idėjinių“, nebuvimas. Redakcijos susirinkimuose vykdavo pasirinktų rankraščių aptarimai, kartais suredaguoti rankraščiai būdavo svarstomi visos leidyklos susirinkimuose, kuriuose dalyvaudavo kelios dešimtys žmonių.

1985–1990 m. leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojo, o nuo 1990 m. ir vyr. redaktoriaus pareigas ėjęs Aleksandras Krasnovas atkreipia dėmesį, kad „cenzūrinė“ redaktoriaus funkcija nebuvo vienintelė. Pasak jo, kita, kur kas svarbesnė, redaktoriaus pareiga buvo padėti kūrinio autoriui kuo geriau sutvarkyti, „sušukuoti“, patobulinti tekstą. „Štai tokie redaktoriaus – autoriaus pagalbininko, patarėjo, stilisto, išlavinto kalbos jausmo „turėtojo“ – gabumai to meto „Vagoje“

buvo labiausiai vertinami. Žinau ne vieną atvejį, kai garbūs rašytojai prašydavo leidyklos vadovų, kad jų kūrinius redaguotų būtent tas, o ne kuris kitas redaktorius. Ir tokių puikių redaktorių (ne iš pareigos, o iš pašaukimo) leidykloje buvo dauguma. Jie kartu su autoriumi neretai spręsdavo rebusą: kaip pasakyti tiesą apie to meto gyvenimą ir pasakyti ją taip, kad skaitytojas suprastų, o cenzorius neturėtų kaip prie to prisikabinti. Tad to meto rašytojų ir žurnalistų kūryboje taip smarkai suklestėjusi „ezopo kalba“ paplito ne be autorių ir redaktorių neafišuojamo bendradarbiavimo“, – prisiminimais apie redaktoriaus darbo ypatumus dalijasi A. Krasnovas.

Kaip mena ilgamečiai leidyklos darbuotojai, kiekvienas knygos puslapis, sakinys būdavo ne kartą perskaitomi, knygos turėjo išeiti nepriekaištingos. Vertėjas Teodoras Četrauskas pokalbyje su redaktore Erika Malažinskaite-Valčiukiene dalijosi mintimis, esą „Vagoje“ vyravo „siaubingas kokybės kultas“: nesvarbu, kokia knyga, ji turėjo būti kokybiška. „Būdavo, suredaguoji, tada atiduodi perrašyti, tada dar kartą taisai ir jeigu neviršiji septynių ar penkių raidžių, jau galima siųsti į spaustuvę, kurioje dar korektorės pažiūri, tada surenka ir dar sykį korektorės pažiūri, paskui tau atsiunčia dar kartą pažiūrėti – tai vadinosi pirma patikra, paskui dar būdavo antra, tą knygą perskaitydavai kokius šešis sykius. Bet būdavo nedidelės normos, nepalyginsi su dabartiniu tempu. Redagavimo – gal 10 puslapių per dieną! Bet net ir tuos „padaryti“ būdavo nelengva, nes tekstas turėjo būti paskaitomas – pasitaikydavo nemažai neraštingų vertėjų“, – prisiminimais dalijosi vertėjas. Kiekvienoje redakcijoje, o jų būta šešiolikos, kasdien vykdavo karštos diskusijos dėl kalbos grynumo ir stiliaus, tyliai, bet negailestingai būdavo kovojama su rusicizmais ir kitokiais barbarizmais. Ši aukštai iškelta kokybės kartelė vertė tobulėti autorius, išugdė didelį profesionalių vertėjų būrį.

Ilgametė redaktorė J. Riškutė dalijasi prisiminimais, kad senoji „Vaga“ buvo tarsi mokslinis institutas, 1985 metais joje dirbo 90 redaktorių, konsultuodamiesi tarpusavyje ir su kalbininkais.

„Buvę vagiečiai – redaktoriai ir vertėjai – mums visada padėdavo, kokybiško redakcinio darbo siekiamybė ir įgūdžiai išliko. Kruopščioji korektorė Lidija Girevičienė dirbo „Vagoje“ dar tada, kai korektūros buvo skaitomos „su sekimu“ – skaitant balsu. O sunkumų ir ginčų būdavo dirbant su kai kuriais jaunais vertėjais, perdėm prisirišančiais prie originalo, kitakalbių sintaksinių konstrukcijų. Dabar tempai kiti, daug greičiau rašoma ir verčiama, naudojantis kompiuterinėmis programomis, pasitaiko nepaskaitomų knygų. Išprusę skaitytojai knygą renkasi ne tik pagal autorių, bet ir pagal vertėją“, – svarsto redaktorė.

Šiomis dienomis taip pat, kad ir kokią literatūrą leistų, „Vaga“ visada siekia išlaikyti aukštą kokybės kartelę. Ilgametė leidyklos vyr. redaktorė Agnė Puzauskaitė viename interviu teigė, kad kaip ir anksčiau leidykla mėgsta kokybę, saiką, inteligenciją, ne vienus metus buvo dėliojamas gana kompaktiškas leidybinis portfelis, laikantis siekio racionaliau ir vertingiau atsijoti knygas per papildomus filtrus ir į rinką paleisti tas knygas, kuriomis leidykla tiki ir kurios gali padėti balansuoti ne visada ramiuose leidybos verslo vandenyse.

Greičiausiai ne vienas prisimena dar 1986 m. pradėtą leisti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ seriją, kurios knygos namų lentynose užėmė ypač garbingą vietą. Joje buvo suplanuota per 120 knygų, iš kurių dabar yra išleista daugiau nei 90. Legendinei serijai priklauso Homero epai „Iliada“ ir „Odisėja“, Ovidijaus „Metamorfozės“, Vergilijaus „Eneida“, Šventasis Raštas, suomių nacionaliniu epu laikoma „Kalevala“, François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“,

Hermano Melville’io „Mobis Dikas, arba Banginis“, Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“,

„Lietuvių rašytojų apsakymai ir apysakos“, Jarsoslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, Marcel’io Proust’o „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ ir daugelis kitų. Literatūros eksperto ir vertėjo Laimanto Jonušio vertinimu, tai buvo didžiausias ir prestižiškiausias grožinės literatūros leidybos projektas anuomet ir, greičiausiai, visoje Lietuvos knygų leidybos istorijoje. Pokalbyje su Monika Bertašiūte-Čiužiene vertėjas dalijosi mintimis, kad, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, serijos tiražas buvo fantastinis – 90 tūkst. egzempliorių, – tačiau vis tiek nepakankamas. Atrodo neįtikėtina, kad žmonės knygų laukė naktimis eilėse prie knygynų. Galbūt ne visi ketino jas skaityti, bet turėti šias knygas savo namuose buvo prestižo klausimas.

Daugelio skaitytojų dėmesio sulaukė knygos, kuriose svarstoma apie politiką, valstybės valdymą, filosofiją, visuomenės raidą. Tai – viena naujesnių „Vagos“ leidybinių krypčių, žadinančių visuomenės smalsumą, kritinį mąstymą. Serija pradėta Niccolo Machiavelli „Valdovu“ – šios knygos pavadinimu leidyklos viduje ir „pakrikštyta“ vadinamoji „Valdovo“ serija – o ją pratęsė Tommaso Campanell’os „Saulės miestas“, Vydūno „Sąmonė“, Thomo Moore’o „Utopija“, Jeano-Paule’io Sartre’o „Egzistencializmas – tai humanizmas“, Gustave’o Le Bone’o „Minios psichologija“ ir kitos. Kūrybiškus sprendimus dažnai padiktuoja netikėčiausios aplinkybės. „Vagos“ generalinis direktorius Vytas V. Petrošius prisimena, kaip rengiant pirmąją Niccolo Machiavelli „Valdovo“ laidą ant faktūrinio popieriaus nepavyko kokybiškai atspausdinti viršelio teksto. Tuomet ir kilo mintis – atspausdinus pavadinimą ant kitokio popieriaus, jį įspaudus įklijuoti ant jau išleistų knygų viršelių. Taip gimė visos „Valdovo“ serijos apipavidalinimas.

2004–2006 m. leidykla „Vaga“ leido knygų seriją „N-14“, skirtą jaunimui. Į šią seriją įtrauktos užsienio autorių knygos, kuriose analizuotos pirmosios meilės, egzaminų, nesutarimų su tėvais, pastangų pritapti bet kokia kaina, komplikuotų santykių su bendraamžiais, įvykių, verčiančių bėgti iš namų, vienišumo problemos ir daugelis kitų temų. Serijoje išleista Melinos Marchettos

„Kas tu, Alibrandi?“, Hannos Jansen „Pavogta vasara“, Reinholdo Zieglerio „Tobulas klonas“ ir daugelis kitų.

Ne vienam žinomos ir kitos „Vagos“ knygų serijos – „Drąsiųjų keliai“, „Zenitas“, „Siluetai“,

„Horizontai“, „Nobelio premijos laureatai“, „Rytų klasika“. Daug metų iš eilės leisti „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachai. Redaktorė J. Riškutė dalijasi mintimis, kad J. Marcinkevičiaus sumanytas ir nuo 1965 m. leistas „Poezijos pavasario“ almanachas buvo ir tebėra visus poetus telkiantis leidinys, pasirodantis kiekvieną pavasarį ir keliaujantis po Lietuvą. Almanacho sutiktuvės su būriu poetų vykdavo „Vagos knygų salone“ ir net ant leidyklos stogo, parodose dar tenka matyti įspūdingų nuotraukų – poetų ties debesimis.

Laikotarpis nuo pertvarkos (perestroikos) pradžios iki pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. leidyklos gyvenime buvo nepaprastai dinamiškas, įtemptas ir, kaip teigia amžininkai, be galo įdomus. Gyvenimas visose srityse, taip pat ir literatūrinis, ir leidybinis, greitai keitėsi, per dešimtmečius įsitvirtinę gyvensenos, mąstysenos modeliai iro, formavosi nauji. 1987 m. leidykloje susibūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tuo pačiu metu buvo sudaryta ir darbo kolektyvo taryba. Tuometinis leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas A. Krasnovas prisimena, kad abu šie centrai pamažu įgijo įtaką, ne mažesnę negu komunistų partijos pirminė organizacija ir administracija (vyriausiasis redaktorius ir direktorius).

Atgimimo sąjūdžio metais daug dėmesio skirta ryšiams su užsienyje gyvenusiais ir kūrusiais lietuvių rašytojais palaikyti. Kaip prisimena A. Krasnovas, anuomet užsimezgė reikšmingas bendradarbiavimas su išeivijos visuomenės ir kultūros veikėju Liūtu Mockūnu. 1989 m. viduryje, po įvairių peripetijų ir nuotykių, buvo parengta išeivijos kritikos antologija „Egzodo literatūros atšvaitai“ ir išleista be jokių komisijų priežiūros. „Per tą laiką Lietuvoje ir pasaulyje įvyko daugybė pokyčių, ir daugelis kliūčių, kurios pradžioje atrodė neįveikiamos, gana greitai išnyko lyg dūmas. Neliko ir vienos iš didžiausių kliūčių – Glavlito (cenzūros komiteto). Prie jo eliminavimo ir man (kartu su kitais leidyklų atstovais) teko prikišti nagus“, – prisiminimais dalijasi A. Krasnovas. „Vagoje“ buvo išleistos poetų Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos ir kitų poezijos rinktinės, prozininkų Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio, Birutės Pūkelevičiūtės ir kitų romanai, novelių rinkiniai. Simbolišką pavadinimą savo Lietuvoje išleistai rinktinei sugalvojo K. Bradūnas – „Prie vieno stalo“. Išties dvi lietuvių literatūros atšakos – viena, kurta Lietuvoje, kita – išeivijoje – susėdo prie vieno stalo...

Ilgą laiką valstybine buvusi leidykla 1994 m. buvo privatizuota ir nuo tada veikia kaip uždaroji akcinė bendrovė. 1994–1996 m. leidyklai vadovavo literatūrologas Aleksandras Krasnovas, 1996 m. leidyklos direktoriumi tapo rašytojas, poetas ir vertėjas Kornelijus Platelis, o 1998 m. tapęs Lietuvos Švietimo ir mokslo ministru leidyklos vadovavimą perdavė istorikui dr. Arturui Mickevičiui. 2003 m. už leidyklos vairo stojo ekonomistas Gintaras Binkauskas, kuris išeidamas dirbti Vilniaus universiteto Finansų ir ekonomikos direktoriumi, 2005 m. visą vadovavimą perdavė leidyklos akcininkui ir Valdybos pirmininkui Vytui V. Petrošiui.

Perėjimas iš valstybinės leidyklos į privačią nestokojo iššūkių. A. Krasnovas dalijasi prisiminimais, kad po pirmojo privatizavimo etapo leidyklos darbuotojams pagal tam tikrą sistemą, priklausomai nuo atlyginimo ir darbo stažo, buvo išdalinta palyginti nedidelė dalis įstatinio leidyklos kapitalo. Vėliau nutarta pasinaudoti galimybe ir padidinti įstatinį kapitalą tokiu mastu, kad jį išdalinus akcijų pavidalu valstybės dalis įstatiniame kapitale sumažėtų iki keliolikos

procentų. Tai reiškė, kad iki minimumo sumažėtų ir galimybės valdyti leidyklą, nustatyti darbuotojų atlyginimus ir spręsti panašius klausimus. A. Krasnovo teigimu, dauguma vagiečių troško išsivaduoti iš valstybės valdymo, tapti savo pačių darbo ir darbo rezultatų šeimininkais, todėl stengtasi gauti leidimą atlikti lemiamą privatizavimo žingsnį.

Būta ir perspėjimo dėl tokio pasirinkimo rizikos, tačiau idealioje vizijoje „Vaga“ turėjo tapti maždaug pusantro šimto darbuotojų–akcininkų kolektyviai valdoma pavyzdine įmone. Deja, planus sugriovė netrukus prasidėjusi ekonominė blokada, smarkiai pabrango popierius, spausdinimo kaštai, milžiniška infliacija – šiandien nustatei naujos knygos normalią kainą, o jau po savaitės ta kaina atrodo juokingai maža... Sudėtingos ekonominės krizės sąlygomis teko atleisti daug žmonių, spaustis visais įmanomais būdais, ir žmonės pradėjo ieškoti galimybių pelningai parduoti savo akcijas. Taip didžioji dalis „Vagos“ akcijų pateko į vienos privačios įmonės rankas, o vėliau palaipsniui visi iki vieno leidyklos tuometiniai akcininkai savo turėtas akcijas sėkmingai pardavė 1995 m. tuometinei bendrovei AIVA.

Ilgametė redaktorė J. Riškutė prisimena, kad anuomet būta finansinių sunkumų, o rašytojams buvo nesuvokiama, kad „Vaga“ nebe valstybinė, o honorarai – simboliniai. „Sudėtingesnis leidinys nuo planavimo iki išleidimo pareikalauja kelerių metų, o nenumatyti trikdžiai procesą ištęsia, prireikia papildomo vertėjo ar redaktoriaus, įšaldomos lėšos. Tekdavo ne tik rankraščius skaityti, bet ir „gaisrus“ gesinti. Labai svarbu kolektyvo susitelkimas, tuomet viskas įveikiama. Ir sunkesniais metais stengėmės išlaikyti kokybę, leisti išliekamosios vertės knygas. Naujosios leidyklos specializavosi, ieškojo savų nišų, tad konkurencijos nejautėme. Jose dirbo daug išeivių iš „Vagos“, bendravome kolegiškai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nuo 1994 m. tęsė Pirmosios knygos seriją, leistą „Vagoje“ 1960–1991 metais. Ir rašytojai natūraliai „migruodavo“ tarp „Vagos“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos ar kitų leidyklų“, – nelengvą pereinamąjį laikotarpį prisimena redaktorė.

Be abejonės, keitėsi ir spausdinamų knygų tiražai. Sovietmečiu spausdinti šių dienų leidėjams ir skaitytojams jau net nebesuvokiamo dydžio – dešimttūkstantiniai – knygų tiražai. Remiantis

D. Pocevičiaus tyrimais, 1965 m. sausį 20-ies metų veiklos jubiliejų atšventusios leidyklos leidybiniai pasiekimai buvo įspūdingi: 4145 knygos, kartu sudėjus išleistos daugiau kaip 50 mln. egzempliorių tiražu. Net 1663 iš jų – lietuvių autorių kūriniai, kurių tiražas artėjo prie 22 milijonų. Suprantama, ne visi leidiniai buvo vienodai vertingi. Pasak D. Pocevičiaus, teko atiduoti duoklę tuometinei ideologijai, laviruoti tarp planinės ekonomikos seklumų. Knygų tiražus dažnai lemdavo ne rinka, o valdžios institucijų nustatomi gamybos limitai. Leidyklą privatizavus ir atsižvelgus į rinkos poreikius, knygų tiražai tapo gerokai mažesni.

Leidyklos „Vaga“ generalinis direktorius Vytas V. Petrošius prisimena, kad 1995 m. supirkęs iš tuometinių leidyklos darbuotojų akcijas ir tapęs vieninteliu leidyklos savininku, kartu įgijo nemažai skolų bei krūvas neišpirktų knygų. Pasak jo, turėdamas patirties kitose verslo srityse žinojo, ko daryti nebereikėtų, tad iššūkių nebijojo, o ką ir kaip tiksliai organizuoti leidybos sferoje, jis tik įsivaizdavo. Vytas V. Petrošius netrukus optimizavo darbuotojų skaičių ir įdiegė modernius vadybos metodus. Sėkmingai subalansavus perimtą verslą, naujai suformuota projektų vadybos sąvoka. Taip redaktoriai tapo projektų vadovais, atsakingais už projektą nuo pradžios iki galo, buvo įdiegtos aktyvios rinkodaros kampanijos.

1997 m. buvo pradėtas steigti knygynų tinklas „Vaga“, iki šiol išlaikantis didžiausio pagal knygynų skaičių knygynų tinklo pozicijas Lietuvoje, kuriam dabar priklauso net 29 knygynai. Tais pačiais metais „Vaga“ pakvietė į pirmąjį savitarnos knygyną Gedimino pr. 50. Vytas V. Petrošius prisimena, kad tai buvo didelė naujovė, ne vienam atrodžiusi lyg išsišokimas, nes prekyba knygomis iki tol vyko tik už prekystalių. Tuomet skaitytojus pasitiko ir vieni pirmųjų knygas rekomenduojančių reklaminių vaizdo įrašų, besisukančių knygynuose esančiuose ekranuose. „Vagos“ tinklas pirmasis įdiegė ir „Kava + Knyga“ koncepciją, taip pasiūlydamas kiekvienam susikurti tobulą kavos ir knygos derinį, leidžiantį atsikvėpti nuo skubančios kasdienybės.

Taip pat 1997 metais buvo sukurtas mobiliosios prekybos modelis, todėl tuo tikslu didelis keleivinis autobusas buvo pritaikytas knygų išvažiuojamajai knygų prekybai ir tapo „Mobilusis knygynas“ – knygynas ant ratų.

„Vaga“ nuolat ieškojo novatoriškų kelių, padedančių kurti ryšį su skaitytojais, knygų įsigijimą padaryti kuo lengviau prieinamą. Tiesa, kai kurie sprendimai buvo ypač drąsūs. „Vaga“ pirmoji išbandė internetinę prekybą, sukurdama prekybos internetu platformą vaga.lt, kuri vėliau, ypač per Covid-19 pandemiją, kai visi fiziniai knygynai buvo uždaryti, gelbėjo visą UAB „Vagos prekybą“. Vytas V. Petrošius svarsto, kad prieš daugiau nei 20 metų pradėta internetinė prekyba buvo per ankstyva kregždė. Juk iki 1994 metų internetu galėjo pasinaudoti tik prie „Litneto“ prijungtų kompiuterių vartotojai, daugiausia mokslo įstaigose dirbantys darbuotojai ir studentai.

O dabar, direktoriaus teigimu, konkurentai įmonę šioje plotmėje jau lenkia, tačiau pavydo dėl to nekyla. Neretai nutinka, kad idėją ištobulina jos trūkumus ir privalumus savo kailiu išbandę vartotojai.

Neabejotina, kad šiais laikais pasikeitė ne tik knygų tiražai, bet ir leidyklos kryptis, leidybos proceso organizavimas ir leidybos sektoriaus situacija. Sovietmečiu „Vaga“ buvo vienintelė šalyje leidybos įmonė, veikusi kaip grynoji monopolija, o šiomis dienomis leidybos versle sukasi kartu su dešimtimis didesnių ir mažesnių leidėjų, nuolat konkuruojančių tarpusavyje: lenktyniauja, kas pirmas nustvers garbingus, populiarius autorius, kas sugalvos naujų ir aktualių leidybinių idėjų.

Dabartinis leidyklos kolektyvas telpa viename pastato aukšte, o 1984 metais joje dirbo net 180 darbuotojų, iš kurių apie 100 priklausė redakciniam personalui. Anksčiau veikė atskiros vertimų, originaliosios literatūros, vaikų ir jaunimo knygų, muzikos leidinių bei kitos redakcijos. Šiandien leidybos procesai – kur kas paprastesni ir greitesni.

„Seniai nebėra valstybinės cenzūros įstaigos „Glavlito“, kuris tarsi tankus sietas neleisdavo praslysti užuominoms apie tikruosius Lietuvos istorijos vingius, lietuvių savimonę, kitokią nei sovietinę pasaulėžiūrą. Nebėra pavojaus, kad išleista knyga neįtiks kokiam svarbiam politikui, kad dėl jos teks aiškintis atitinkamų institucijų posėdžiuose. Atsirado laisvė rinktis ir spręsti, žinoma, stengiantis įvertinti, kiek viena ar kita tema jautri visuomenei, kiek morali, pagrįsta knygų autorių pozicija“, – sako „Vagos“ vadovas Vytas V. Petrošius. Jo teigimu, dabartinė leidyklos redakcinė kolegija, kurios užduotis atsijoti, įvertinti ir patvirtinti, kurios knygos atsidurs leidybiniame portfelyje, dirba lanksčiai, išklauso ir paiso nuomonių iš šalies, operatyviai priima sprendimus.

Leidykla ne vienus metus vadovaujasi šūkiu „Senos tradicijos – naujas stilius“. Remiantis tokiu veiklos modeliu stengiamasi užtikrinti senųjų, vertybėmis paremtų leidybos tradicijų tęstinumą,

prisitaikant prie naujų rinkos realijų: leidžiamos ne tik popierinės, bet ir elektroninės bei audioknygos, naudojamasi naujausių technologijų teikiamomis galimybėmis, glaudžiai bendradarbiaujama su žiniasklaida, pasitelkiami socialiniai tinklai, nuomonės formuotojų, tinklaraščių ir tinklalaidžių kūrėjų įtaka.

Siekdama skatinti įsigilinti į literatūros kūrinius, „Vaga“ ne vienus metus puoselėjo „Literatūrinių teismų“ tradiciją. Tai projektas, sujungiantis literatūrą ir teisę, kai į kūrinį pasižiūrima kitais, netikėtais rakursais. Projekte teisminio proceso forma atliekama intelektinė, nestandartinė žymių Lietuvos ir užsienio literatūros kūrinių analizė, pateikiamos netikėtos kūrinio siužeto interpretacijos, suteikiama galimybė žiūrovams naujai pažiūrėti į kūrinį. „Šiuo projektu ne tik siekiame skatinti jaunus žmones su malonumu paimti knygą į rankas, bet ir parodyti, kad knyga yra gyva ir ją galima interpretuoti iš įvairių žiūros taškų; taip paskatinti skaitytojus dalyvauti literatūrinio teismo procese, aptariant herojų poelgio motyvus iš įvairių pozicijų, – aptardamas literatūrinių teismų idėją mintimis dalijasi Vytas V. Petrošius. Prieš teismą stojo Albert’o Camus „Svetimas“, Žemaitės „Marti“, William’o Shakespeare’o „Makbetas“, Jono Biliūno „Kliudžiau“, Patricko Süskindo „Kvepalai“, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“.

Knygynų tinklas „Vaga“ kartu su tuometine radijo stotimi „Laisvoji banga“ inicijavo pirmąjį nacionalinį protmūšį – intelektinį komandinį žaidimą „Žinovų klubas“. Komandos susiburdavo

„Vagos“ knygynuose ir varžydavosi tarpusavyje, kuri pateiks daugiau teisingų atsakymų į radijo vedėjo užduodamus klausimus. Žaidimu siekta paskatinti atkurti ir plėtoti malonų ir laisvą santykį su rašytiniu tekstu bei kultūra, ieškoti reikiamų atsakymų žymių Lietuvos ir užsienio autorių knygose, istorijoje, pavelde, mene. Vėliau žaidimas persikėlė į internetinę erdvę ir veiklą tęsia testų pavidalu iki šių dienų portale Lrytas.lt.

Kiekvienos knygos sakinys buvo kruopščiai tikrinamas ne vienos poros akių, todėl knygos įvertinimas premija buvo ne tik autoriaus, bet ir leidyklos šventė. Gražiausių knygų rinkimuose būdavo vertinamas savitas „Vagos“ leidinių meno braižas. Pavyzdžiui, J. Račinskaitės originaliai apipavidalinta Ramutės Skučaitės knyga vaikams „Laiškas sekmadieniui“ apdovanota UNESCO premija. Leidyklos knygos ne kartą pateko į nuo 2005 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rengiamos akcijos „Metų knygos rinkimai“ nominančių sąrašą. 2013 m. Vitalijos Lapinos apysakaitė „Ar pažįsti Kiukį“ buvo išrinkta į metų knygos vaikams penketuką, 2021 m. Sandros Bernotaitės romanas „Akys chimeros“ pateko į knygų suaugusiems penketuką, 2022 m. Rolando Maskoliūno knyga „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ išrinkta į dokumentikos ir publicistikos kategorijos knygų penketuką. 2023 m. Viktorijos Butautis romanas paaugliams „Kanarų paslaptis“ pripažinta metų knyga paauglių kategorijoje. 2018 m. portalo 15min.lt rengiamuose metų knygos rinkimuose leidyklos išleista Virginios Woolf knyga „Tarp veiksmų“ (vertėja Emilija Ferdmanaitė) pripažinta geriausia verstine grožinės literatūros knyga.

Daug metų su „Vaga“ gyvenimą sieję vertėjai, redaktoriai iki šiol dažnai įvertinami apdovanojimais ar premijomis. Ne vienam yra atitekęs Lietuvių PEN centro „Metų vertėjo krėslas“, net penkias iš aštuonių Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos iniciatyva teiktų literatūros redaktoriaus premijų „Auksinė lupa“ gavo būtent „Vagos“ redaktorės. Premija, skirta redaktoriams pagerbti, įvertinant jų nuopelnus literatūros kūrinio kelyje nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos, buvo sugalvota Vyto V. Petrošiaus ir įsteigta leidyklos „Vaga“. Būtent šie be galo kruopštūs ir atsakingi savo srities profesionalai ir yra vieni svarbesnių kovotojų už knygos tekstų kokybę bei švarumą, kad skaitytojai patirtų kuo didesnį skaitymo malonumą.

Kurį laiką premija teikiama nebuvo, tačiau nuo 2021 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos leidėjų asociacija ir leidykla „Vaga“ sutarė šią premiją grąžinti. Atnaujinus premijos teikimo iniciatyvą „Auksinė lupa“ grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriui (-ei) už viso gyvenimo darbą: profesionalų redagavimą, autorių, vertėjų ir redaktorių ugdymą, bet ir atminimo dovana bei diplomas pradedančiajam (-ai) redaktoriui (-ei).

J. Riškutė dalijasi mintimis, kad vagiečiams visada rūpi, kaip sekasi „Vagai“. „Malonu matyti tradicijų tęstinumą, apsisprendimą leisti vertingą, klasikinės prabos literatūrą, pakartoti „Vagos“ aukso fondo leidinius. Psichologinės literatūros leidimo mastai stulbina. Solidi naujai sumanyta, patrauklaus dizaino filosofinės, sociopsichologinės literatūros serija (Vydūno, F. Nietzche’s, H. Bergsono, N. Machiavelio ir kt. veikalai). Reikšmingos knygos – V. Gruodytės „Muzikinės lietuvių tapatybės pėdsakais“, V. Ušacko „Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“, S. Šaltenio „Akis į akį. Klaipėda 1923“, I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, D. Zelčiūtės „Augau teatre“, S. Jenkinso „Trumpa Europos istorija“, K. Marton „Kanclerė“, A. W.-F. Rauch „Išslaptinta klasika“, T. N. Hanho „Dzenbudizmas ir menas išsaugoti planetą“, nobelistės D. Lessing, V. Woolf, A. Kurkovo romanai, M. Šiškino, A. Zagajewskio knygos, kino režisierių K. Zanussio, D. Lyncho autobiografiniai leidiniai. „Vaga“ sėkmingai pasirodo Vilniaus knygų mugėse, nuolat randa naujų leidybos (audioknygos) ir reklamos formų. „Vagos“ gyvenimas su knygomis tęsiamas devintą dešimtmetį“, – teigia J. Riškutė.

Garbingą 80-metį mininčios leidyklos veiklos orientyru išlieka leisti kokybiškas knygas, kurios lavintų, žadintų smalsumą, plėstų akiratį ir, be abejonės, tiktų solidžiam „Vagos“ veidui, kad šūkis „Senos tradicijos – naujas stilius“ „Vagą“ lydėtų ir ateityje bei išliktų noras leisti tokias knygas, kurios būtų lyg auksas sielai. „Būtent sielai“, – pabrėžia leidyklos akcininkas ir generalinis direktorius Vytas V. Petrošius.

Jubiliejiniais, 80-aisiais veiklos metais, vadovauti VAGOS įmonių grupei ilgametis vadovas Vytas V. Petrošius patikėjo savo sūnui Deividui, perduodamas ne tik atsakomybę, bet ir gilias VAGOS tradicijas bei vertybes. Ši simbolinė estafetė žymi naują etapą leidyklos istorijoje ir tegul naujoji karta drąsiai kuria, augina ir puoselėja tai, kas buvo brandinta dešimtmečiais. Linkime sėkmės ir prasmingų darbų tolesniame VAGOS kelyje!