Nors statistika kalba pati už save – kas trečia moteris Europoje yra patyrusi smurtą, tačiau net 60 proc. nesikreipia pagalbos, – svarbu atminti, kad už skaičių slypi tikros moterys, tikri gyvenimai, tikras skausmas.
Istorijos užrašytos pačių moterų bei Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultančių. Jos pateiktos taip, kaip norėjo pačios moterys – jų istorijos, jų žodžiai, jų išgyvenimai.
Šių istorijų tikslas - ne tik parodyti smurto realybę Lietuvoje, bet ir įkvėpti – įkvėpti kreiptis pagalbos, įkvėpti pastebėti smurtą ir padėti jį patyrusiems asmenims.
Visos istorijos anoniminės, vardai pakeisti, tačiau žinomi Moterų informacijos centrui.
Jolantos istorija
„Mes ne skurdžiai. Mes ne alkoholikų šeima. Turėjome savo šeimos verslą, turime 2 mažamečius berniukus (10 mėn. ir 2 m.). Aplinkiniai manė, kad esame graži pora.
Niekam nekilo įtarimų, kad mūsų šeimoje vyksta drama beveik kiekvieną vakarą, kiekvieną naktį. „Tu moteris! Tu privalai mane tenkinti, tu mano žmona, tai tavo pareiga“. Nesvarbu, ar „mano dienos“, ar aš sergu, ar tiesiog nenoriu. Buvau draskoma, prievartaujama. Tylėjau, niekas apie tai nežinojo, bet taip gyventi tapo kančia.
Buvo visiems artimiems žmonėms šokas, kai sužinojo, kad mes skiriamės. Ko tau trūksta, kas nutiko, ką tu darai? Bet aš jau po 6 bendro gyvenimo metų tvirtai apsisprendžiau – taip toliau negalima gyventi.
Jis išsikėlė, tačiau laikas nuo laiko aplankydavo vaikus, mūsų santykiai tapo dalykiški, draugiškesni. Tačiau vieną dieną gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis.
Jis atvyko aplankyti vaikų, visi buvome kartu, tačiau iš manęs jis pareikalavo sekso. Man nesutikus, jis pradėjo mane prievartauti prie vaikų. Negalėjau šaukti, bijojau išgąsdinti vaikus. Jie žiūrėjo į mus, nesuprasdami, kas čia vyksta.
Vyras mane išprievartavo vaikų akivaizdoje. Didesnysis berniukas pradėjo klykti. Turbūt jam, kaip ir man, tai užsifiksavo visam gyvenimui. Vyras išvyko. Verkiau, apsikabinusi vaikus, didesnysis ilgai negalėjo nurimti, o aš nežinojau kaip jam tai paaiškinti.
Suradusi jėgų paskambinau 112. Atvyko pareigūnai, kurie nebuvo linkę manim tikėti – matyt irgi mintyse galvojo, kad tai mano kaip moters pareiga. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet jis žinomas kaip pavyzdingas vyras. Buvo sunku atsispirti prieš artimuosius, prieš mus pažįstančius žmones, prieš pareigūnus.
Be galo apsidžiaugiau, kai man paskambino iš SKPC. Juk neturėjau artimųjų paramos, negalėjau niekam pasiguosti, gauti palaikymo, patarimų. Negalėjau pasinaudoti gyvu susitikimu su psichologe, kurią pasiūlė VTAS – nebuvo kam pabūti su vaikais.
Tad bendravimas, o svarbiausia – supratimas, man buvo labai svarbus. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet galiausiai bylą nutraukė. SKPC teisininkė padėjo surašyti apskundimą, tačiau byla nebuvo atnaujinta, nes man nepavyko įrodyti, kad buvau išžaginta buvusio sutuoktinio.“