Nors statistika kalba pati už save – kas trečia moteris Europoje yra patyrusi smurtą, tačiau net 60 proc. nesikreipia pagalbos, – svarbu atminti, kad už skaičių slypi tikros moterys, tikri gyvenimai, tikras skausmas.
Istorijos užrašytos pačių moterų bei Specializuotos kompleksinės pagalbos centro konsultančių. Jos pateiktos taip, kaip norėjo pačios moterys – jų istorijos, jų žodžiai, jų išgyvenimai.
Šių istorijų tikslas – ne tik parodyti smurto realybę Lietuvoje, bet ir įkvėpti – įkvėpti kreiptis pagalbos, įkvėpti pastebėti smurtą ir padėti jį patyrusiems asmenims.
Visos istorijos anoniminės, vardai pakeisti, tačiau žinomi Moterų informacijos centrui.
Marijos istorija
„Santykiai geba tave sunaikinti. Turėjo praeiti daug laiko po smurtinių santykių, kad tą suprasčiau.
Pradėjome draugauti labai jauni, abiem tai buvo pirmi rimti romantiniai santykiai. Pradžia buvo nutrūktgalviška, kai laiką norėjome leisti tik dviese. Visgi gana greitai pajutau, kad laikas „ne kartu“ nėra tinkamas variantas. Jei norėdavau aplankyti tėvus, susitikti su draugėmis, jis vykdavo kartu, sakydavo draugių atsiklausti, ar priims ir jį. Tuo laikotarpiu nutrūko nemažai mano draugysčių, nes joms tiesiog nebeturėjau laiko ir būdavo nesmagu būti ta mergina, kuri visur vedasi savo vaikiną.
Vėliau, kai pradėjome gyventi kartu, atsirado tarsi nuolatinis menkinimas. Aš viską dariau ne taip – jei namie paleisdavau savo mėgiamą muziką, jau po vienos dainos išgirsdavau klausimą „kas čia per šūdas groja?“ Jei kalbėdavau telefonu su drauge, plepėdavome apie sau svarbius reikalus, būdavau paprašyta išeiti iš namų – jam buvo liūdna klausytis tuščių plepalų ir girdėti, kaip aš švaistau savo laiką.
Mano išrinkti filmai taip pat netiko – jie nerimti, neugdantys, neprotingi. O jei norėdavau pažiūrėti kokią televizijos laidą, iškart sulaukdavau komentarų apie savo pūvančias smegenis. Mano patirtys, tikslai, norai – viskas buvo nesvarbu.
Kartais, kai galiausiai paklausdavo, kaip aš laikausi, pradėjus man kalbėti nustodavo klausytis ir po kiek laiko pasiteiraudavo: „o, pala, aš kažko klausiau?“ Tarsi aš būčiau netyčiom įjungta radijo stotis, kuri tik foninį triukšmą kuria.
Nebegalėjau net kavos kaip mėgstu gerti – sveikiau su sviestu, be pieno, negalima kavinėje saldžios kavos užsisakyti. Dėl kūno irgi susilaukdavau komentarų, tačiau jie buvo paslėpti po komplimentais – „man labai patinka tavo šlaunys, bet tik man, tad nenešiok šortų. Su kelnėmis tu atrodai geriau“. Negalėjau ir savo mėgiamos spalvos nešioti, nes jei apsirengdavau rožinį rūbą, iškart susilaukdavau komentarų, kad jis jaučiasi it draugautų su mažamete.
Kur dar tai, kad jis nedirbo, daug ką mokėjau aš – su tuo kaip ir viskas būtų gerai, tačiau jam taip buvo nepakeliama. Kai pirkdavau jam drabužius, turėdavau prieš tai paduoti jam mokėjimo kortelę, kad galėtų sumokėti. Jei kur eidavome su jo draugais, tai irgi pasiimdavo mano kortelę, o aš dar turėdavau dėkoti už kokteilius, vakarienę, bilietus į kiną... Draugai vis kalbėdavo, koks jis geras – tauposi iš tėvų gautus pinigus, kad tik galėtų mane palepinti.
Prie visko ėjo ir seksualinis smurtas – mylėtis reikėjo kasdien, o jei aš nenorėjau, tai reikšdavo, kad su manim kažkas negerai. Gal netinkamą prausiklį naudoju, gal per daug stresuoju ir tai padės atsipalaiduoti. Mylėtis versdavo net kai nakvodavome pas kurio iš mūsų tėvus (kaip minėjau, buvome tikrai jauni) – aš nenorėdavau, man buvo gėda, kad tėvai išgirs, tačiau „ne“ niekada nebuvo priimtinas atsakymas. Mylėtis versdavo ir man nepriimtinu būdu. Verkdavau iš skausmo, o jis kartodavo, kad tuoj priprasiu.
Santykių metu niekada negalvojau, kad patiriu smurtą. Juk manęs nemuša, tiesa? Tačiau negalėjau būti savimi. Nebeturėjau savo draugių, vengdavau aplankyti tėvus, įtikėjau, kad esu durna, negebanti atsirinkti gerų filmų, geros muzikos, nemokanti rengtis kaip ne mažvaikė.
Praėjo daug metų, esu labai laiminga, kuriu nuostabiausius santykius. Tačiau išmoktos pamokos kartais išlenda – atsiklausiu, ar galiu paleisti savo muzikos, ir po vienos dainos iškart atsiprašinėju, pasiruošiu milijoną argumentų, kodėl kažkur vykti noriu viena (o, pasirodo, pakanka tik pasakyti!), vengiu rekomenduoti filmus.
Grįžti į save yra sunku. Susigaudyti, kad pirmieji santykiai tave nuodija, taip pat nelengva. Kalbėkimės su vaikais apie tai, kas yra sveika, skatinkime kreiptis pagalbos, jei santykiuose gęsti. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, iškart būčiau kalbėjusi su SKPC, o ne tik po to, kai per seksualinio smurto prevencijos renginį suvokiau, kad tokį patyriau.
Mano žinutė jums visoms – nekentėkit, kreipkitės pagalbos. Smurtas ne tik fizinės žymės, neleiskite, kad jus naikintų tyliai ir be kumščių.“