Savaitgalį S.Plytnykaitė startavo Lenkijoje, Liubline, jau Europos suaugusiųjų plaukimo čempionate. „Bus sunku, nesitikiu, kad pasipils medaliai. Bet toks mano kelias – visada plaukti iki aukščiausio tikslo”, – prieš čempionatą sakė Smiltė.
Jos kelias nužymėtas krūva aukso, sidabro, bronzos medalių. Kelias, nutviekstas ne tik jų blizgesio, bet ir nulaistytas karčiomis ašaromis, išgyventomis patyčiomis, pažeminimu, tamsiomis nevilties valandomis.
Norėjosi suprasti ne tik kaip ji plaukia, bet ir kokį pasaulį kuriasi vandenyje.
Prahoje tęsiama žiemos plaukimo tradicija: jėgas išbandė daugiau nei 360 drąsuolių
VAIKYSTĖ
Vos 5-erių Smiltę į baseino vandenį tiesiog įstūmė jos tėvai Justinas ir Sandra bei seneliai. Be galo judri mergaitė darželyje persirgdavo visų draugų ligomis, tad šeima nutarė, kad vaiką reikia grūdinti.
Susiję straipsniai
„Taip, taip, įstūmė mane į baseiną ir, laimė, tuomet į jauno vaikų trenerio Kęstučio Steponavičiaus rankas. Aš užaugau su juo, o jis gal – su manimi. Buvau plūdri vandenyje, ir dabar treneris sako, kad iškart pamatė mano, mažo vaiko, išskirtinius duomenis. Taip jis ir atplukdė mane iki pasaulio jaunimo čempionės medalio“, – sakė Smiltė ir pridūrė, kad jos treneris yra žmogus, kuriuo ji besąlygiškai tiki ir kuris visada ją palaiko.
Su Smilte kalbėjomės jos tėvų name prie Nemenčinės. Ant merginos kambario sienų ir lentynų jau nebesutelpa medaliai. Lietuva gal pirmą kartą apie ją išgirdo, kai ji, 12-metė, 2019 metais pagerino Rūtos Meilutytės (28 m.) rekordą 13-mečių grupėje. O netrukus ėmė rinkti apdovanojimus ir Lietuvos suaugusiųjų čempionatuose. Lietuvoje užgimė nauja plaukimo žvaigždutė, šalies plaukikų komandos lyderė.
Smiltė santūriai pasakojo apie save. Bet vos tik prabilome apie vandenį, ji atsivėrė lyg kažkas kitas būtų atidaręs slapčiausias duris. Nustebau, kad ji mažai norėjo kalbėti apie pergales, daugiau – apie jausmus.
„Vandenyje aš save girdžiu geriau“, – prisipažino ir buvo aišku, kad plaukimas jai – ne tik sportas, bet ir jos asmenybės dalis.
O pergalės – ne tikslas, bet ilga kelionė ir per nuovargį, abejones bei nuoskaudas.
– Baseine žiūrovai mato tik plaukikių vandens grybšnius bei kunkuliuojantį baseino vandenį. Koks tai jausmas plaukti, kad būtum pirma? – paklausiau S.Plytnykaitės.
– Tiesiog noriu plaukti greičiausiai. Vandenyje jaučiuosi laisva, stipri, gebanti parodyti, ką sugebu. Man gera jausti, kaip skrodžiu vandenį. Noras nugalėti? Taip. Ir tas noras yra didelė jėga, kuri stumia į priekį link finišo.
Aš jau pradinėse klasėse nuolat sportavau – bėgiojau, žaidžiau kvadratą. Dažniausiai tekdavo rungtyniauti tarp berniukų. Visąlaik norėdavau būti pirma.
– Vaikas, jau apkarstytas medaliais. Kas toje galvelėje sukosi – dar, dar ir pirmyn? Ar buvo akimirkų, kai pagalvodavote – negi čia tikrai aš?
– Kai buvau vaikas, nelabai supratau, koks mano tikslas. Pirmyn mane stūmė kitų plaukikių pergalės. Rūta man buvo didžiausias autoritetas. Norėjau būti kaip ji.
– Tad vaikystėje žaisti su Barbėmis nebuvo nei laiko, nei noro?
– Laiko buvo, bet labiau mėgau dėlioti „Lego“ konstruktorius.
– Gal ta patirtis praverčia ir plaukiant 100 metrų distanciją – spėjate susidėlioti mintyse planą?
– Ne, po starto šūvio šoku pirmyn. Paleidžiu save ir tik mėgaujuosi plaukimu. Nors treneris, aišku, bando sudėlioti strategiją.
RANDAS
– Esate užsiminusi, kad dar būnant paauglei, nors ir apdovanotai medaliais, teko išgyventi sunkių valandų. Esate sau pasakiusi – viskas! Nebeplauksiu.
– Taip. 2022-ieji. Rumunija, Otopenis, Europos jaunimo plaukimo čempionatas. Man buvo tik 15-a metų.
Nutiko taip, kad mus, nepilnamečius plaukikus, vyresnieji po varžybų pasikvietė į savo kambarį, kažkas buvo nupirkęs vyno. Neslėpsiu, ir aš paragavau.
Viena pirmųjų grįžau į savo kambarį, ir prie durų manęs laukė tuometis komandos treneris kaunietis P.A. (pavardė redakcijai žinoma). Jis atėmė mano raktus, pridėjęs telefoną prie veido ėmė filmuoti. Mane, nepilnametę. Įrašas buvo išplatintas, aš apskųsta Plaukimo federacijai. Nes – nusikaltėlė, sulaužiusi drausmę.
Taip, pripažįstu. Bet šiandien norėčiau paklausti – o kur jūs, treneri, buvote, kad neprižiūrėjote jums patikėtų nepilnamečių? Nors visa komanda prisipažino, kad gėrė vyno, taip žiauriai nubausta buvau tik aš viena.
– Ką reiškia „žiauriai“?
– Buvau iškart diskvalifikuota. Pasipylė pranešimai socialiniuose tinkluose. Plaukimo federacijos vykdomasis komitetas staigiai pašalino mane iš Lietuvos jaunimo olimpinės rinktinės, nors po kelių savaičių turėjau dalyvauti Europos jaunimo olimpiniame festivalyje (EYOF), buvau komandos lyderė.
– Matau, kad pabiro ašaros. Negalite užmiršti to įvykio?
– Niekada neužmiršiu. Mano širdyje liko randas visam gyvenimui. Visada prisiminsiu tą baisią valandą. Sugrįžusi į Lietuvą dar bandžiau ruoštis čempionatui. Priplaukiu prie baseino krašto, ten stovi mano treneris Kęstutis, rodo planšetę ir sako: „Smilte, tu pašalinta, nevyksi į čempionatą.“
Treneris bandė guosti, bet ėmiau raudoti nesustabdomai. Po savaitės čempionatas, aš taip treniravausi... Namuose buvo net sukrautas lagaminas su iš federacijos gauta plaukimo apranga. Įstengiau paskambinti tik tėvams: „Viskas, niekada nebeplauksiu. Baigta!“
Tėvai dabar prisipažįsta, jog baiminosi, kad nieko sau nepadaryčiau, tokia buvo neviltis, – Smiltė brūkšteli ašaras. – Teko net pas psichologus apsilankyti.
Juk buvau tik 15-metė mergaitė, kuriai niekas neleido net pasiaiškinti.
– Bet išgyvenote, į čempionatą išvykote. Tuo metu Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu buvo išrinktas Saulius Binevičius. Tai jis trenkė kumščiu į stalą, nurodė padarytus nusižengimus įvertinti balsuojant, ir vykdomasis komitetas pakeitė sprendimą. Pasijutote laimėjusi?
– Ne. Važiuodama su rinktine į olimpinį jaunimo čempionatą galvojau – aš neturiu čia būti!
Esu svetima, esu nusikaltėlė, nors nieko nepadariau, kad būčiau taip nubausta. Tik aš, viena. Tiek daug kalbama, kad vaikų negalima bausti mušimu, bet jaučiausi žiauriai sumušta.
– Ir laimėjote Lietuvai tuomet net keturis medalius – du aukso, po vieną sidabro ir bronzos. Stovėjote ant nugalėtojų pakylos, skambėjo Lietuvos himnas. Kaip 15-metei, būnant tokios psichologinės būsenos, įmanoma plaukti ir laimėti?
– Įmanoma, kai nori įrodyti. Ne kitiems. Pačiai sau. Jei būtų buvęs kitoks palaikymas, rezultatai gal būtų buvę dar geresni.
– Kas jus palaikė ir iš kur ta paauglystės stiprybė viską savyje išgyventi? Ir toliau sportuoti.
– Palaikė šeima, draugai, komanda, treneris Kęstutis. Ištverti vienai būtų sunku. Dabar pas psichologus nesilankau. Labiausiai save pažįstu pati. Eidama į startą rugpjūtį, per pasaulio jaunimo plaukimo čempionatą, sakiau sau geriausius žodžius – esu gera, esu stipri, aš laimėsiu. Sunkiai dirbau visus metus, parodysiu gerą rezultatą.
PATYČIOS
– Ir tapote pasaulio jaunimo plaukimo čempione. Vėl Rumunijoje, Otopenyje. Bet posakis „Kas tavęs nenužudo, tas sustiprina“ ne visada tinka. Žinau, kad jau kelerius metus išgyvenate to paties trenerio P.A. mobingą, patyčias, įžeidinėjimus. Apie tai žino ir Plaukimo federacija. Kada tai prasidėjo?
– Taip, išgyvenu. Po ano įvykio kurį laiką buvo tylu. Dabar tas treneris treniruoja vyresnius mano kolegas – Andrių Šidlauską, Daną Rapšį, tad tenka susidurti. Ir iškęsti trenerio patyčias. Man tikrai negera, skaudu, net baisu.
– Kokie tie įžeidinėjimai?
– Pasakysiu tik keletą pavyzdžių. Prieš porą mėnesių treniravausi stovykloje Prancūzijos kalnuose, kita komandos dalis – Siera Nevados kalnuose Ispanijoje. Turime bendrą grupę telefonuose. Ir štai trenerio pokalbis su komanda prie stalo: „Smiltė išvažiuoja į Ameriką (studijuoti. – Aut.), vėl pradės ant juodaodžių jodinėti.“ Čia kalba treneris!
Arba atsiunčia savo nuogo iki pusės lovoje nuotrauką su įvairiais vaizdeliais. O grupėje – ir nepilnametės mergaitės.
Prasilenkdamas su manimi meta: „Ar tu nesi mačiusi juodo Diko?“ Suprask – juodaodžio lyties organo. Arba: „Ar pati nesi siuntinėjusi savo „putytės“?“
Apstulbstu, žodžio negaliu ištarti. Ką daryti? Kodėl taip bendrauja – ypač su manimi? Nuolatinės patyčios girdint visai komandai. Nežinau, gal norint mane psichologiškai sužlugdyti, nes jis treniruoja plaukikus Kaune.
– Tai tęsiasi iki šiol?
– Taip. Net dieną prieš pasaulio jaunimo čempionatą Rumunijoje, kai tapau ir pasaulio jaunimo čempione, ir vicečempione. Komandai sėdint prie stalo treneris P.A. komentavo vienos plaukikės nesėkmę: „Tu čia blogą įtaką padarei, kita irgi su tavimi nusivažiuotų.“ Kodėl? Kuo aš bloga? Apsiverkiau. O man rytą – į startą.
– Ir kitą dieną Lietuvai laimėjote ir sidabrą, ir auksą. Pasveikino jus tas treneris?
– Ką jūs! Niekada nėra pasveikinęs, kad ir kiek kartų laimėjau. Todėl ir ryžausi dabar jums atsiverti. Dėl kitų plaukikų. Mes esame Lietuva, jauni žmonės. Sunkiai dirbame ir mums ypač svarbus paskatinimas, o ne žlugdymas užgauliojimais ir mobingas. Kaip mano tėvams pasakė viena iš sportininkų psichologių: „Jūs leidote savo dukrą 4 metus būti prievartaujamą.“
– Ar apie tai žino Lietuvos plaukimo federacija?
– Taip, ir aš, ir mano tėvai ne kartą kalbėjosi ir su prezidentu S.Binevičiumi, ir su Švietimo ministerijos sportininkų teisių gynėja Laura Montvilaite. Jie ėmėsi spręsti tą situaciją.
– Nemanėte kreiptis į teismą?
– Dar ne. Federacija mūsų prašė susilaikyti ir žadėjo tai išspręsti gražiuoju. O man juk reikia treniruotis, ieškoti stiprybės kitoms varžyboms. Juk gruodžio 2–7 dienomis dalyvauju jau Europos suaugusiųjų plaukimo čempionate. Nesitikiu kažką laimėti, nes pergalėms turi užaugti.
EMOCIJOS
– Jūs vadinama Lietuvos naująja auksine žuvele. Neilgame kelyje – pergalės po pergalių. Gruodį įsiliejote į suaugusiųjų plaukikų pasaulį. Pavasarį laukia abitūros egzaminai. Dar – kasdieninės treniruotės. Neužgijusios mobingo žaizdos. Nesijaučiate stovinti ant pavojingos ribos, kai atsakomybė atrodo nebepakeliama, o čempionės vardas įpareigoja?
– Taip, jaučiu tokį spaudimą. Visi tikisi, reikia laimėti. Bandau tą jausmą nuslopinti, bet nėra lengva. Tikiu, kad pati galiu susidėlioti mintis be psichologų pagalbos. Pasitariu su tėvais, savo treneriu K.Steponavičiumi. Viską privalau griežtai suplanuoti.
Negalvoju apie save kaip čempionę. Esu paprasta paauglė, kuri tik daugiau sportuoja nei kiti. Plaukiu, pasiekiu rezultatą ir išeinu į rūbinę. Man didesnis stresas stovėti ant pakylos ir duoti interviu nei rungtyniauti ir laimėti.
– Kokios emocijos apima, kai stovint ant pakylos jūsų garbei skamba Lietuvos himnas?
– Didžiausios emocijos, kai priplaukiu ir paliečiu sienelę. Mėgaujuosi tuo jausmu. Pažiūriu rezultatą. Atsisuku į tėvus, kurie dažnai sėdi tribūnoje. O ant pakylos – stresas, kai visos kameros į mane.
– Spėji pasigražinti, pasidažyti prieš lipdama ant pakylos?
– Truputį. Persirengiame sportiniais kostiumais – taip yra nurodyta. Pasišukuoju plaukus, nes būna sulipę nuo kepuraitės.
– Ar merginos, stovinčios ant pakylos, draugiškos viena kitai?
– Manau, taip, konkuruojančios plaukikės draugiškos. Visos žinome tų pergalių skonį.
– Kiek kainuoja jūsų pasiekimai – ne medaliais, o emocijomis ir kūnu? Ir R.Meilutytė, ir jūs turėjote įveikti savąsias psichologines duobes. Bet dažnai juk ir kūnas sako „stop“!
– Taip. Kai nebelieka vietos, kuri neskaudėtų. Bet aš neleidžiu sau praskysti, nenueiti į treniruotę. Kiekvieną savaitę griežtai susiplanuoju. Jei tą savaitę išsikėliau tikslą įveikti 10 treniruočių, tai ir padariau.
Daug kas sako, kad tu ir turi plaukti per tą nuovargį. Per skausmą! Kai jautiesi prasčiausiai, atrodo, nebeturi jėgų, pasieki geriausią rezultatą.
– Buvo tokių momentų, kad išlipusi iš baseino dėl nuovargio sau pasakote – viskas! Nebegaliu, nebenoriu.
– Buvo. Kai mane diskvalifikavo. Pasakiau sau – jei manęs negrąžins į rinktinę – metu plaukimą! Šimtu procentų būčiau metusi. Buvau visai sužlugdyta. Psichologinis nuovargis baisiau už fizinį.
Dabar norėčiau pasakyti plaukimo bendruomenei – turite būti pasiruošę. Kad jus sužlugdyti gali net treneriai. Nemąstantys.
Ypač kai esi tik paauglys, nepilnametis. Nemoki pasipriešinti suaugusiųjų pasauliui.
DOPINGAS
– Ar dopingo kontrolė yra ir paaugliams plaukikams?
– Taip. Dopingo programa yra elitiniams plaukikams. Aš niekada negalėjau ir negaliu gyventi laisvai. Nuo 15 metų. Ir, matyt, negalėsiu, kol sportuosiu. Privalau būti nuolat pasiekiama – kiekvieną išėjimą iš namų privalau fiksuoti, griežtai pildyti žiniaraštį, pranešti, kada nebūsiu namie.
Kontroliuojantys žmonės atvažiuoja į namus netikėtai. Jų priežiūroje turi nueiti į tualetą, duoti šlapimo mėginį. Tam tikrą kiekį. Negali prie nieko tuo metu prisiliesti. Jei būčiau išvykusi, netikėtai, be įspėjimo gali atvažiuoti ir ten.
Aš esu nusistačiusi, kad nuo 21 valandos būnu namuose. Jei kur nors išeinu, privalau pranešti, kur būsiu. Arba privalau per valandą grįžti. Vienąkart buvau Druskininkuose. „Sveiki, antidopingas. Spėsite per 20 minučių namo?“ „Nespėsiu.“ Gavau įspėjimą. Gali gauti tik tris įspėjimus, o po to – diskvalifikacija. Būna, kad sulaukiu patikrinimų dukart per savaitę.
– Esame girdėję, kad R.Meilutytė buvo praleidusi patikrinimą ir buvo diskvalifikuota. Pasklido gandas, kad dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Galbūt tik buvo pamiršusi?
– Taip, aš irgi taip manau. Tiesiog pamiršo pažymėti, kur yra.
– Susergi, geri vaistus. Privalai apie tai pranešti?
– Taip, paskambinti, surašyti visus pavadinimus. Papildai – tik iš vaistinės.
– Tad jūsų, jaunos merginos, gyvenimas suvaržytas jau nuo paauglystės?
– Taip.
APRANGA
– Kuo ypatinga jūsų, plaukikių, apranga?
– Ilgus plaukus jau išmokau paslėpti po kepuraite. Visą aprangą mes gauname iš Plaukimo federacijos prieš kiekvienas varžybas. Akinukus, kepurėlę su Lietuvos vėliavos logotipu.
Plaukimo kostiumėlis toks aptemptas, kad kas nors turi padėti užsitempti. Tad namie tenka prasitampyti prieš varžybas.
Visų plaukikių apranga turi būti standartinė. Plaukikės taip suspaustos, lyg tampriausio korseto. Net kvėpuoti sunkoka. Bet man patinka.
– Akinukai saugo akis nuo chloruoto vandens?
– Taip, ir visų plaukikių baimė – kad akiniai nukris. Ypač jei veidą pasitepsi kremu. Vaikystėje nekart yra nukritę, kepuraitė nuslinkusi. Dieną prieš varžybas neplauname plaukų, kad nebūtų slidūs. Kenčia veido oda, ji visada sausa. Chloro kvapas įsigėręs nenuplaunamai.
– Kai dienos bėga baseine, gal dar labiau norisi pasipuošti nei bendraamžėms?
– Labai norisi, bent man. Juk baseine nepasipuoši. Patinka ryškesni rūbai, ne juodi, nes baseine kostiumai tamsūs.
Net į miestą išeidama noriu gražiai apsirengti, pasidažyti, nagus susitvarkyti. Esu ne tiktai sportininkė, bet ir jaunas žmogus.
JAUNYSTĖ
– Kaip jus, dabar jau pasaulio jaunimo čempionę, sutinka Antakalnio gimnazijos klasės draugai? Mokytojai? Išskirtinumas, titulai kartais atitolina draugus. Lieka laiko draugystėms? Vaikinui?
– Ir draugai, ir mokytojai sveikina, palaiko. Džiaugiuosi savo mokykla. Daug pamokų praleidžiu, tenka vytis, visi supranta ir padeda.
Aš mėgstu pasivaikščioti su draugais po miestą, Senamiestį, pasėdėti kavinėse. Esu miesto žmogus. Labai mėgstu skaityti romanus, pasineriu į tą gyvenimą. Skaičiau ir daug psichologinių knygų.
Tik plaukti ir plaukti man būtų per sunku. Noriu gyventi ir jaunatvišką gyvenimą. Su kažkuo rimtai draugauti darosi sunku, kai sukiesi tokiame pareigų ir atsakomybės rate. O rudenį dar išvykstu studijuoti į JAV. Tad daug kas dar ateityje.
– Priekyje naujas etapas – studijos Virdžinijos universitete. Pati jį pasirinkote ir kodėl?
– Jie pasirinko mane. Pasisiūlė net trys universitetai, su tėvais juos aplankėme.
Bet labiausiai patiko Virdžinijos. Mažas, jaukus miestas netoli Vašingtono. Gyvensiu bendrabutyje, pasiūlė stipendiją, maitinimą, visą išlaikymą ir trenerių komandą. Man svarbu, kokia aplinka mane sups.
– Jau pasirinkote studijų programą?
– Norėčiau nenutolti nuo sporto. Rinksiuosi sporto psichologiją ar kineziterapiją. Noriu perduoti savo patirtį kitiems. Studijuosiu 4–5 metus, kol kas neplanuoju ten likti, noriu grįžti į Lietuvą. Pas savo trenerį K.Steponavičių.
Kai pati esu nemažai išgyvenusi, norėčiau padėti kitiems. Ypač jaunosioms plaukikėms, kurios sieks, kaip ir aš anuomet, išplaukti į plačiuosius vandenis.
– Ką pasakytumėte mažajai plaukikei, kuri gal turškiasi tame pačiame baseine ir svajoja būti kaip Smiltė?
– Bus sunku. Bet verta. Nesitikėk daug trenerių pagyrų. Pasakys „gerai“, ir suprask, kad gerai.
– O žiūrovams?
– Kad sportininkai labiau išgyvena psichologiškai nei fiziškai. Yra manoma, kad užtenka daug treniruotis, ir bus rezultatas.
Man atrodo, kad didesnę rezultato dalį sudaro tai, kas yra sportininko galvoje, o ne tai, kiek jis turi raumenų.
Atsisveikindama su Smilte supratau, kad kalbėjausi su mergina, vakar – dar paaugle, kuri sugeba vienu metu būti ir jautri, ir stipri. Kad vanduo tapo jos namais, o sėkmė, pergalės – ne tikslas, bet ilga kelionė.
Supratau, kad ji dažnai plaukia ne dėl laiko, o kovoja su savimi. Su abejonėmis, nuoskaudomis, nuovargiu. Supratau, kad didžiausi laimėjimai nutinka ne ant laimėtojų pakylos, o giliai viduje, kur niekas nemato.
Nes tik pati plaukikė žino, kiek kartų tenka skęsti, kad išmoktum iškilti. Ir kiekvienas jos grįžimas į paviršių – mažytė asmeninė pergalė prieš pasaulį, kuris dažnai nėra jaukus.
Federacija siūlo taikos planą
Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Saulius Binevičius teigė, kad federacija sprendžia problemą dėl patyčių ir mobingo.
„Taip, federacijai žinoma, kad Smiltė Plytnykaitė patiria plaukimo trenerio P.A. įžeidinėjimus ir mobingą. Apie tai esame kalbėję ne kartą ir su Smilte, ir su jos tėvais, ir su treneriu.
Federacija tą situaciją sprendžia. Inicijavome ciklą patyčių prevencijų kursų, juos privalo lankyti visi plaukimo treneriai. Gal ir vėluojame žengti tuos žingsnius, bet dabar tai nebebus toleruojama.
Ar negalvojame ir apie finansines baudas treneriui? Dar negalvojome ir šeimos prašėme kol kas nuo to susilaikyti. Laukiame trenerio atsiprašymo, jis pripažįsta, kad klydo, ir gailisi. Nenorime ir jam nutraukti trenerio karjeros.
Federacija priėmė patyčių prevencijų planą laikotarpiui iki 2026 metų sausio mėnesio. Jei nebus rezultatų, federacijos sprendimai bus kitokie“, – sakė S.Binevičius.