Idiliškoje saloje jau 16 metų gyvenantys Kornelijus ir Renata Liutkai sako: tai puiki vieta auginti vaikus. Jie džiaugiasi, kad salos bendruomenė kviečia įsikurti kitas lietuvių šeimas. Kaip atrodo kasdienybė saloje, ko tikėtis atvykus ir kuo ši vieta patraukia iš pirmo žvilgsnio?
Maža bendruomenė, kurioje verda gyvenimas
Siorburoja yra nedidelė sala Froano salyne, didžiausioje Norvegijos saugomoje jūrinėje teritorijoje. Sala pasiekiama maždaug per keturias valandas iš Trondheimo: kelionė apima ir vaizdingą važiavimą pakrante, ir plaukimą keltu per atšiaurią, bet nepaprastai gražią Norvegijos jūrą.
Čia nėra automobilių triukšmo: tik smaragdo žalumo gamta, tradicinės architektūros nameliai ir tokia tyla, kokios nepavyks rasti žemyninėje šalies dalyje. Sala nedidelė, tačiau gyvybinga – joje veikia mokykla, žvejybos infrastruktūra, o vietiniai gyventojai glaudžiai susiję su jūra ir vieni kitais.
K. Liutkus sako, kad vykstant į salą, vienas svarbiausių aspektų – vaikų lavinimas.
„Žinojome, kad mokykla maža; mums tai – didelis privalumas. Vaikai mokslų kokybe patenkinti individualiai: mokytojai turi nedideles klases ir gali daug dėmesio skirti kiekvienam mokiniui“, – pasakoja lietuvis.
Jo teigimu, gerą mokinių parengimą rodo tai, kad Siorburojos absolventų egzaminų vidurkiai yra aukštesni nei kitose komunoje esančiose ugdymo įstaigose. Šiandien mokslus saloje tęsia jauniausia poros dukra: mergina jau abiturientė. Tuo tarpu trys vyresnieji Liutkų vaikai jau išėję į gyvenimą ir savo ateitį mato Norvegijoje. Paklaustas, kaip atrodo vietinių kasdienybė, Kornelijus teigia, kad gyvenimas čia skiriasi nuo to, kurį paliko Lietuvoje. Tačiau visi pokyčiai – tik teigiami.
Jam pritaria ir žmona Renata. „Gyvenimo ritmas čia kitoks – lėtesnis, tylesnis, bet ne mažiau gyvas, pilnas tikrumo. Tik ilgiau įsikūrę, apsipratę, pamatėme, kiek daug laiko po dienos darbų lieka sau: hobiams, laikui su šeima, buvimui tėčiu ir mama. Svarbiausia, kad vaikai čia rado savo kelią, o mes – gyvenimo būdą, kuris mums tiko labiau nei galėjome įsivaizduoti.“
Siekia išsaugoti bendruomenę
Pastaraisiais metais Siorburojoje pastebima problema, su kuria susiduria daugelis atokesnių gyvenviečių – jaunimas išvyksta, gyventojai sensta, o kasdienybė vis labiau koncentruojasi į kelias čia likusias šeimas. Ši pokyčių banga paliečia ir mokyklą, kuri saloje atlieka kur kas daugiau nei ugdymo įstaigos vaidmenį: tai vieta, aplink kurią sukasi visas salos gyvenimas.
„Saloje gyventojų skaičius sumažėjęs. Labai norime išsaugoti puikią Siorburojos mokyklą, todėl labai laukiame šeimų su mažais vaikais. Ieškome 1–2 gausių šeimų su mažyliais. Jeigu šeima yra sudėtingoje finansinėje padėtyje ar tiesiog ieško permainų, tai ideali vieta įsikurti“, – įsitikinęs K. Liutkus.
Vienas didžiausių iššūkių planuojant kraustymąsi svetur – kelionės ir įsikūrimo išlaidos. Čia ištiesti pagalbos ranką pasiruošusi visa salos bendruomenė. „Turime praktinės patirties – patys tai išgyvenome, todėl žinome: naujakuriais bus pasirūpinta“, – pabrėžia pora.
Kitas aspektas, dėl kurio suka galva dažnas apie emigraciją svarstantis lietuvis – ar pavyks integruotis į vietos gyvenimą? Anot pašnekovo, tai padaryti nesunku, svarbiausia – kad būtų noro.
„Įprasta manyti, kad skandinavai yra atšiaurūs ir uždari, tačiau viskas labai priklauso nuo vietovės. Mūsų saloje vietiniai gyventojai šilti: čia įprasta glaudžiai bendrauti, padėti vieni kitiems. Visi be galo laukia naujų šeimų, vaikų. Be to, turėsite su kuo kalbėtis lietuviškai: kartu juk smagiau ir drąsiau“, – šypsosi K. Liutkus.
Vyro pasakojimą papildo žmona R. Liutkuvienė.
„Atvykome į visišką nežinomybę, nemokėdami norvegų kalbos, tačiau nuo pirmų dienų jautėme pagalbą ir rūpestį. Vietiniai iš anksto pasirūpino viskuo, ko reikėjo įsikūrimui: nuo būtiniausių baldų ir drabužių iki žaislų vaikams“, – prisimena ji.
„Net kalbos su vyru mokėmės neformalioje aplinkoje – mus kantriai mokė savanorė močiutė, kuri pati nekalbėjo angliškai, tačiau vis tiek radome būdų suprasti vieni kitus. Šiandien laisvai kalbame norvegiškai ir turime tvirtus ryšius su draugais bei kaimynais“, – džiaugiasi R. Liutkuvienė.
Šeima neabejoja: Siorburojos gyventojai lygiai taip pat svetingai priims ir kitus atvykstančius.
Apie darbą ir pramogas
Kitas opus klausimas atvykstantiems – kokios darbo perspektyvos laukia?
K. Liutkus dirba žuvininkystės sektoriuje. Jo darbdavys asmeniškai sutiko priimti naują kolegą iš Lietuvos. „Tai viena iš didžiausių, pasaulyje lyderiaujančių įmonių, tad dirbant atsiveria karjeros galimybių.
Darbdavio verslo pradžia susijusi su Siorburoja, todėl žmogus nuoširdžiai palaiko bendruomenės iniciatyvą į salą pritraukti naujų gyventojų. Darbas, tikėtina, bus ne fabrike, o fermoje, kur reikės auginti žuvį; sąlygos išties geros ir saugios.
Be to, kita galimybė – darbovietė pačioje saloje. Reikėtų atlikti salos ūkvedžio pareigas: prižiūrėti 2 kilometrų ilgio kelią vasaros, žiemos metu, pasirūpinti mokyklos teritorija. Taip pat prižiūrėti dvejas kapines, kurios yra mūsų salyne. Darbas ramus, o alga norvegiška“, – pasakoja jis.
Vasaros sezono metu pagalbos prireikia ir žuvies supirktuvėje. „Siorburojoje superkama daugiausiai krabų visame regione, todėl galimybių užsidirbti netrūksta. Šiltasis metų laikas mums – pats darbymetis.
Nemažai žmonių čia atvyksta vien tik atostogauti, gaudo žuvis, krabus. O kur dar pramoninė žūklė: laivams uoste net vietos pritrūksta“, – teigia lietuvis ir priduria, kad daug lankytojų sutraukia kasmetinis jūrinės žvejybos festivalis.
Taigi, ir darbo, ir pramogų saloje netrūksta, tačiau jos glaudžiai susijusios su gamta ir vietos ritmu. „Manau, kad svarbiausia geram laiko praleidimui yra žmogus. Jeigu nori linksmintis, tai padaryti galima bet kur“, – sako K. Liutkus.
Šiandien Siorburojos sala pasiruošusi priimti 1–2 gausias lietuvių šeimas su mokyklinio amžiaus vaikais.
Jeigu svajojate apie gyvenimą gamtos apsuptyje, kur vaikai auga saugiai, o bendruomenė tampa antrąja šeima, siųskite užklausas ir pasakojimą apie savo šeimą el. paštu froan2025@gmail.com iki sausio 15 dienos – jūsų laukia šiltas priėmimas ir naujos galimybės.