„Štai ir bus didysis Kalėdų menas – daugybėje triukšmo atrasti tylą, atrasti buvimo kartu džiaugsmą. Dar labai svarbu palaikyti mūsų tautos tradicijas, kurios, ypač Kūčių nakties, yra labai senos, archajiškos.
Šiais metais mūsų parapijoje atsirado iniciatyva parūpinti miesto žmonėms šieno ir šiaudų ant Kūčių stalo, nes miesto žmogus ne visada gali turėti šių kaimiškų atributų.
Labai svarbu, kad šiame skaitmeniniame ekranų ir industrijos amžiuje mes perduotume senuosius žemdirbystės, tai yra lietuviško kaimo, papročius“, – atsakė kunigas M. Talutis.
– Klebone, šiemet Jums antros Kalėdos tarnaujant Šv. Liudviko parapijoje. Koks tas Alytaus jausmas susidėliojo per šį laikotarpį?
– Tarnauti Alytaus parapijoje man yra didelė garbė, atsivėrė labai platus ir įdomus pažinčių, susitikimų, veiklos laukas.
Pirmaisiais metais visose šventėse yra kiek nedrąsu, nes kiekviena parapija turi savo tradicijas, reikia tęsti prieš tai buvusių kunigų gražius darbus, bet drauge iš kitų parapijų atsiveži savų veiklos pasiūlymų, tad reikia viską suderinti.
Dabar išgyvenu tam tikrą šios vietos ir bendruomenės įsimylėjimo džiaugsmą. Jau aplanko geras jausmas, kai žinai, kur veda maži keliukai ir, kai matydamas namo sienas gatvėje, atmintyje pamatai žmogaus veidą.
– Kokios yra mažiausios, bet tikriausios Kalėdų formos, kurias pastebite savo parapijoje?
– Man gražiausia, kai žmonės nuoširdžiai vienas kitam palinki ramybės per Mišias, kai yra pasiruošę vienas kitam atleisti, nenešioja savy kaltinimų kitiems. Tai tikra Kalėdų forma – nuolanki, paprasta žmogaus širdis. O mūsų senoliai sakydavo: „Kad ne vargai ir bėdos – tai visada Kalėdos.“
– Kaip Jūs pats šiandien apibrėžiate Kalėdų žinią, atsiejant ją nuo įprastų tradicijų ir vartotojiško šurmulio?
– Kalėdų žinia mums, tikintiems į Kristų, pirmiausia yra tikėjimo turinys. Turime atnaujinti, atgaivinti, stiprėti ir augti tikėjime Jėzumi Kristumi. Tai mums, krikščionims, yra šventės branduolys, o visi kita gali būti, netrukdo ir puikiai gyvuoja, kai sveikas ir tvirtas yra branduolys.
Žmogus yra visuomet kviečiamas tikėti, atsiverti Dievui, garbinti Dievą. Tikėjimas yra ir asmeninės mūsų valios pastangų rezultatas. Tai mūsų atsiliepimas į Dievo kvietimą. Evangelija, Geroji Naujiena, perduoda mums labai gražią tikėjimo žinią – Dievas tapo prieinamas kiekvienam.
Šiandienos pasaulyje labai aktualus prieinamumo klausimas – nes esame apsistatę tvoromis, kameromis, autoatsakikliais, išankstinėmis rezervacijomis ir panašiai. Vis mažiau lieka spontaniško susitikimo ir bendrystės gydančio džiaugsmo.
– Kas, Jūsų manymu, Kalėdas paverčia Kalėdomis? Jeigu žmonės Kalėdas sutiktų ne dovanomis, o vienu sakiniu širdžiai, koks jis galėtų būti?
– Mano manymu, Kalėdas paverčia Kalėdomis religinis jų turinio šventimas ir išgyvenimas – dar kartą nustebti, pradžiugti ir suklupti pagarbinti Dievą, kuris įsikūnijo ir tapo Žmogumi.
O sakinys širdžiai galėtų būti tiesiog džiaugsmo žodžiai, kad esame kartu.
– Per Kalėdas žmonės labiau ieško prasmės ar džiaugsmo?
– Prasmė ir džiaugsmas vienas kitam neprieštarauja. Reikia ir prasmės, reikia ir džiaugsmo. Gražu ir gera, kai žmonės ieško prasmės ir džiaugsmo, liūdna, kai žmonės kariauja, pykstasi ir skundžia vieni kitus.
– Ar yra kokia asmeninė patirtis, kuri pakeitė Jūsų požiūrį į Kalėdų prasmę?
– Mano vaikystėje Molėtų bažnyčioje statydavo tokią Prakartėlę, kur tvartelyje buvo įrengtas supamas lopšys su Kūdikėliu. Ir kiekvienas vaikas galėjo prieiti, patraukti virvelę, suskambėdavo varpelis ir pasisupdavo Kūdikėlis. Tas Kūdikėlis visada toks nusišypsojęs, tai aš buvau toks laimingas, kad Jėzui labai patinka, kai jį supu.
Dabar suprantu, kad džiaugsmą teikia įsitraukimas į šitą slėpinį, kad ir aš esu to vienintelio Įsikūnijimo stebuklo dalis. Džiaugsmą teikia žinia, jog Dievas atėjo pas žmogų paprastumo keliu ir tapo visiems prieinamas.
Dar atsimenu, kai kartą prieš Kalėdas, prieš kokių 19 metų, Kaišiadorių parapijoje lankiau šimtametę močiutę ir jai palinkėjau gerų Kalėdų. Ji numojo ranka ir sako: „Kunigėli, aš dabar kasdien valgau mandarinus, pomidorus. Vaikystėje kasdien valgiau neskanią košę ir tik per šventes mums, vaikams, mamytė iškepdavo balto pyrago, mes valgydavome jį kaip didžiausią skanėstą, o dabar gali kasdien valgyti. Dabar man kasdien kaip Kalėdos.“
Ta močiutės išmintis mane pamokė dėkoti už daugybę galimybių, kurių mums suteikia šis laikmetis.
– O kokį didžiausią dvasinį alkį ir tuštumą atskleidžia šiuolaikinės Kalėdos?
– Mano nuomone, didžiausias tuštumas ir alkis žmogų ištinka tada, kai per šias šventes jam nepavyksta pasijausti vaiku, atpažinti vaikiško naivumo, pasijausti paprastu žmogumi, kito draugu. Kai net per šventes mes liekame savo vaidmenyse, pamiršdami, kad buvome vaikai, kad esame pirmiausia žmonės.
Dar viena šiuolaikinė mada mane erzina – kai žmonės per Kūčias, Kalėdas palieka Lietuvą ir važiuoja, skrenda į šiltus kraštus. Manyčiau, kad tik būdamas ant savo gimtosios žemės, su savo tauta, su savo šeima, su savo bendruomene, gali visavertiškai išgyventi šią šventę.
– Kaip apie Kalėdas kalbėti su žmogumi, kuris nuo vaikystės su jomis nesieja nieko gero – nuolat lydėjo šeimos konfliktai, vienišumas, skaudžios patirtys?
– Su kiekvienu reikia stengtis kalbėti pagarbiai, stengiantis neskirstyti žmonių, ir gerbti jo prigimtinį orumą. Kalėdų žinia būtent yra žmogaus prigimties orumo žinia, nes Dievas tapo Žmogumi kaip ir kiekvienas iš mūsų. Ir nepaisant visų gyvenimo sužeidimų – manyje ir tavyje yra kažkas, kas mus padaro panašius į Žmogumi tapusį Dievą.
– Kaip išlaikyti viltį, kai pasaulis atrodo sutrikęs – karai, baimė, nežinia, poliarizacija? Ar Kalėdos turi atsakymą?
– Visa bėda, kad mes leidžiamės maitinami daugybe informacijos, kuri mums visiškai nereikalinga žinoti ir kuri tėra tik dar viena prekė, kurią mes iš smalsumo įsigyjame, tačiau ji mus nuodija. Angelai, gimus Jėzui, skelbė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.“ Taigi žinia labai paprasta – Dievui tegul bus garbė, o žemėje bus ramybė, kai norėsi kitiems gero. Norėkime, linkėkime gėrio kitiems.
– Per Kalėdas dažniau nei bet kada ištariame „Gyvenimo gerumas“. Kas Jums yra gyvenimo gerumas, pakeliantis virš kasdienybės?
– Tikrai per šventes žmonės pasidaro geresni, palieka kasdienius žemiškus rūpesčius, sako vienas kitam gražius linkėjimus, ieško progų, kaip nustebinti vienas kitą ir suteikti vienas kitam gerų emocijų. Kitą norėdamas padaryti laimingą ir pats geresnis, laimingesnis pasidarai.
Mane pakelia virš kasdienybės pilnatvės jausmas, kai visi žmonės, kuriuos aš nešiojuosi širdyje, yra šalia, ir aš juos matau laimingais veidais. O širdyje nešiojuosi tuos veidus, kuriuos matau per šv. Mišias bažnyčioje.
– Neseniai Šv. Liudviko bažnyčioje buvo renkamos aukos kelionei į Lurdą. Kvietėte prisidėti prie Alytaus vėžio informacijos ir paramos centro iniciatyvos ir paremti Tėviškės namų bendruomenės globojamų onkologinių pacientų kelionę į Lurdą 2026 metų gegužę. Kodėl svarbu dalintis? Kam dar esate padėję?
– Dalintis yra tikrai labai malonu ir gera. Parapija yra žmonių bendruomenė, parapijos pinigai nėra mano, o visos bendruomenės nuosavybė, todėl mes viena ranka renkame aukas, tačiau kita ranka jas daliname. Kaip ir visi, mes skatiname pinigų judėjimą. Netgi vagys ar sukčiai tą patį daro – perkelia turtą iš vienos vietos į kitą.
Mūsų parapija dar yra suteikusi paramą Pivašiūnų parapijos senelių namams. Taip pat esame parėmę Punsko parapijos lietuvybės sklaidos veiklą, prisidėjome prie aukų rinkimo Pirmojo Alytaus eglutės šventei. Tai parapijai yra ir garbė, ir pareiga.
Šiandien matau labai didelę prasmę investuoti į jaunų žmonių ugdymą, talentų paieškas ir galimybes tobulėti, ypač meno, mokslo, sporto srityse. Aš užaugau labai kukliomis, o kartais ir skurdžiomis sąlygomis, norėjau lankyti muzikos mokyklą, bet nebuvo už ką, todėl esu sau pažadėjęs visada remti tuos, kurie nori mokytis muzikos, nes man nebuvo tokios galimybės.
– Paprastai baigiantis metams pagalvojame, kokį pėdsaką įmynėme ar ženklą palikome šiais metais. Apie ką pagalvojate Jūs? Kokie Jums buvo šie besibaigiantys metai? Ar lieka nepadarytų darbų, kurie nusikels į kitus metus?
– Man metai iš Dievo malonės buvo labai geri, įdomūs, turiningi. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais nė karto nereikėjo skristi lėktuvu, o galėjau ištisus metus būti namuose.
Nepadarytas darbas – tai parapijos kalėdojimas. Po Naujųjų metų, kad neprailgtų žiema, eisiu vėl pas Pirmojo Alytaus parapijiečius, nes per metus apkalėdoti tokią didelę parapiją vienam žmogui – tiesiog neįmanoma.
– O kokios dovanos ar svajonės, kad ji išsipildytų, norėtume ateinančiais metais?
– Noriu gražios, šamotinės Šv. Jono Krikštytojo skulptūros priešais Pirmojo Alytaus bažnyčią. Ji įprasmintų 1941 metais birželio 24 dieną nacių nužudytus du šios bažnyčios kunigus – Konstantiną Paulavičių ir Viktorą Mazurkevičių – drauge su kitais 200 Alytaus vyrų nacių vykdytoje keršto akcijoje. Tai buvo baisus laikas Alytuje, o mes iki šiol dar nesame tinkamai įamžinę šio įvykio. Mes per mažai gerbiame savo herojus ir kankinius. Pažįstu vieną gerą menininką šiam darbui. Bus matyt…
Ir skulptūra katinui būtinai reikalinga, nes būtent Alytaus piliakalnio teritorijoje aptikti pirmojo Lietuvos katino kaulai. Tai dar mums mažai žinomos, bet labai įdomios istorijos įamžinimas.
Taip pat esu dėkingas Alytaus miesto vadovams už atsiradusias vietas laikiniems kryžiams Alytaus kapinėse. Būdavo skaudu matyti, kai kryžiai atsidurdavo šiukšlių konteineriuose. Mums, tikintiesiems, kryžius yra žinia apie Jėzų, todėl turbūt nė vienas nenorėtume, kad mūsų brangių žmonių atvaizdai mėtytųsi šiukšlynuose. Mačiau, kad žmonės naudojasi šia galimybe, ir dar kartą dėkoju Alytaus miesto savivaldybei.
– Viename interviu esate sakęs: „Kažkuris poetas pateikė tokią filosofinę įžvalgą, kad žmogus kilęs iš ten, kur išmoko vaikščioti.“ Jūs to išmokote Aukštaitijoje, Šimonyse. Kur Jus veda ėjimas, vaikščiojimas?
– Ačiū už Šimonių paminėjimą. Taip gera šį vardą ištarti, nors ten telikę tik kapai ir pievų, tolumų vaizdai, kuriuos nešiojuosi savo žvilgsnyje į viską. Vaikščioti labai mėgstu. Kunigą kaip vilką – kojos peni. Išeini, susitinki su žmogumi, pasikalbi, pasisveikini, nusišypsai – jau uždirbai žmogų. O galutinis visų mūsų tikslas nueiti į Dangų, po mirties, o kol esame čia – turime išmindžioti dangiškus pėdsakus.
– Šimonių kapinėse palaidotas Jūsų tėtis, mama gyvena Molėtuose, sesuo – Ignalinoje. Ilgitės savų, ypač per šventes?
– Taip, ilgiuosi, kartais man sunkoka dėl to čia būti, nes, kad nuvažiuočiau pas mamą, turiu važiuoti per nemažą dalį Lietuvos. Bet, kaip sako Šventasis Raštas: vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos. Mano žmona – mano parapija, prie jos glaudžiuosi. Glaudžiuosi savo buvimu ir mintimis, man labai gražus dzūkų charakteris, puikus humoro jausmas. Džiaugiuosi, kad per šiuos metus teko surasti draugų, bendraminčių, kurie mane palaiko kasdieninėje tarnystėje.