Panevėžietės namuose – Lietuvoje nematyta kolekcija: nostalgiją sukels daugeliui

A. Samėnienės pažintis su saldainių popierėliais prasidėjo dar ankstyvoje jaunystėje. Tuomet saldumynai buvo retenybė, todėl kiekvienas spalvotas popierėlis atrodė lyg mažas meno kūrinys. „Rinkti pradėjome kartu su kaimynų mergaitėmis. Būdavo labai gražu, o saldainių juk tiek nebūdavo, kiek dabar“, – prisimena moteris.

Tais laikais vaikai lobių ieškodavo kaimo šiukšlių duobėse. Radusios bent kiek sveikesnį popierėlį, mergaitės jį nešdavosi namo, kruopščiai lygindavo lygintuvu, kad šis vėl taptų lygus ir gražus. Nors tarp draugių vykdavo azartiškos lenktynės, kas surinks daugiau, Almuonė pabrėžia – gerumu ir radiniais visada pasidalindavo.

„Vėliau mano draugės pradėjo važinėti į Kauną, grįždamos visada parveždavo naujų eksponatų“, – džiaugiasi Almuonė.

Ištekėjus kolekcionavimas kuriam laikui sustojo – buitis ir rūpesčiai užpildė kasdienybę. Pirmoji kolekcija, palikta mamos namuose, tikriausiai iškeliavo į šiukšlyną, tačiau aistra niekur nedingo.

Antrasis etapas prasidėjo Almuonei jau auginant savo vaikus. „Prasidėjo vaikų eglutės, šventės, dovanos. Vėl pasipylė saldainiai ir vėl rankos pačios pradėjo rinkti“, – pasakoja pašnekovė. Simboliška, bet brangiausias jai – būtent tas popierėlis, nuo kurio prasidėjo šis antrasis etapas. Tai kalėdinė dovana, saldainis „Auksinė dirvelė“.

„Viskas prasidėjo nuo to vienintelio popieriuko – jis išsipakavo neįtikėtinai lengvai, buvo didelis, ryškus ir magiškai blizgantis“, – prisimena moteris. Tuo metu tai atrodė tiesiog graži smulkmena, tačiau būtent jis tapo daugiau nei du dešimtmečius trunkančios kelionės pradžia.

Almuonė neslepia – tai savotiškas azartas, kurį ji pati vadina malonia „liga“. Dirbdama mokykloje ji nesigėdydavo pakelti nuo žemės vaikų numesto popierėlio ar jį ištraukti iš šiukšlių dėžės, jei pamatydavo tokį, kurio dar neturi.

„Mano akys visur ieškojo grožio: gatvėje pamačiusi ant žemės gulintį popierėlį, nesidrovėdama jį pakeldavau, nuvalydavau ir priglausdavau prie savo augančios kolekcijos“, – pasako ji.

Net ir parduotuvėje pasirinkimus diktuodavo ne gomurys, o kolekcininkės aistra. „Saldainius pirkdavau ne pagal skonį, o pagal popierėlį. Jei matau, kad tokio dar neturiu – imu bent kelis, kad tik kolekcija pasipildytų“, – šypsosi moteris.

Kartais patys vertingiausi kolekcijos papildymai Almuonę pasiekia ne iš parduotuvių lentynų ar draugių rankų, o iš netikėčiausių namų kertelių. Vieną tokį radinį ji prisimena su ypatinga šypsena – tai buvo senas, laiko paliestas popierėlis, dešimtmečius pratūnojęs siūlų kamuolyje.

„Radau jį visai netikėtai, vyniodama senus siūlus. Jame prieš 20 metų buvo įvyniotas saldainis su televizijos bokšto atvaizdu“, – pasakojo kolekcininkė.

Šiandien apie A. Samėnienės hobį plačiai žinoma: šeima, draugai, kaimynai ir net iš užsienio grįžtantys pažįstami. Popierėliai į Mikėnus plaukia iš Anglijos, Turkijos, Amerikos, Latvijos. Estijos ir kitų šalių. Kiekviena saldumyno pakuotė Almuonei yra svarbi.

Per kelis dešimtmečius A. Samėnienė tapo tikra saldainių mados metraštininke. Jos rankos jaučia tai, ko paprastas pirkėjas nepastebi – kaip keitėsi ne tik saldumynų skoniai, bet ir jų „apranga“.

„Senieji popierėliai turėjo savo sielą – jie buvo storesni, tikro popieriaus, maloniai šiugždantys. Juos būdavo taip lengva ir gera išlankstyti, tiesiog pirštais išlyginti kiekvieną kamputį“, – pasakoja ji. Legendiniai saldainiai, tokie kaip „Ananasiniai“, „Karakumai“ ar „Meška šiaurėje“, Almuonei yra ne tik vardai, bet ir sentimentų kupini simboliai. „Tai buvo metas, kai kiekvienas piešinys ant popierėlio atrodė lyg mažas dailės kūrinys, o pati medžiaga buvo natūrali ir jauki“, – teigia ji.

Tačiau laikas įnešė savų pokyčių. Dabartinė karta – blizgesnė, sintetinė, pasidabinusi ryškesnėmis spalvomis. „Šiuolaikiniai popierėliai dažnai būna stipriau suklijuoti, pasiduodantys tik atsargiam išvyniojimui. Juos sunku gražiai išlupti nepažeidus, jie reikalauja daugiau kantrybės ir kruopštumo“, – pastebi kolekcininkė.

Visgi viena magiška savybė išlieka. Anot Almuonės, kai kurie saldainių popierėliai vis dar yra išlaikę savo aromatą – kvepia šokoladu, vanile ar riešutais. „Tokių mažai, bet tikrai yra. O tas kvapas įsigėręs į popierių, atrodo, savyje kažką saugo. Gal vaikystę, jaunystę, šventes ar senų susitikimų kvapą“, – sako Almuonė.

Šiuo metu Almuonės kolekcija yra tapusi tikra saldumynų istorijos saugykla. Dalis popierėlių kruopščiai surūšiuoti į albumus, tačiau kolekcija auga greičiau, nei pavyksta ją suvaldyti. Šalia preciziškai sutvarkytų albumų dar laukia pilni maišeliai naujų radinių – spalvingų, dar neišlygintų ir nesurūšiuotų istorijų.

A. Samėnienė atvirai prisipažįsta, kad bėgantis laikas tampa didžiausiu iššūkiu – viskam sutvarkyti ir surasti tinkamą vietą albumuose tiesiog nebepakanka valandų. Būtent todėl ji vis dažniau susimąsto apie ateitį ir savo sukauptą „saldųjį turtą“ planuoja perleisti į patikimas rankas – savo anūkėms.

„Kiek gyvensiu, tiek rinksiu. Tai man ne tik pomėgis, tai kasdienis malonumas, nuolatinis ieškojimo džiaugsmas ir grožio matymas mažose detalėse. O vėliau viską paliksiu anūkėms – galbūt jos pajus tą patį azartą ir norės tęsti mano pradėtą darbą, o gal tiesiog saugos tuos albumus kaip spalvingą močiutės atminimą“, – šviesiomis mintimis dalijasi moteris.

Vartant Almuonės albumus, prieš akis prabėga ne tik dešimtmečiai, bet ir visa spalvinga istorija. Čia susitinka vaikystės klasika tapusios legendinės „Voveraitės“, grakščiosios „Kregždutės“, prabangioji „Sostinė“ ar pasakiška „Raudonkepuraitė“. Tačiau kolekcijos stuburas – ne tik visiems pažįstami pavadinimai.

Ypatingą vietą albumuose užima retenybės, pasakojančios apie išskirtines akimirkas ir organizacijas. Tai proginiai ir vienetiniai popierėliai, išleisti specialioms sukaktims paminėti, vardiniai saldainiai bei unikalios pakuotės, pažymėtos bankų, įvairių įmonių, net krepšinio komandų logotipais ar žaidėjų nuotraukomis.

„Kiekvienas toks popierėlis – tai laiko ženklas“, – sako kolekcininkė.