Iš rusų okupacijos – ne į Vakarus, o į kovojančią Ukrainą. Tokį kelią pasirinko ukrainietė Oksana gelbėdama savo vaikus, kuriuos norėta pagrobti ir išvežti į Rusiją.

40 km nuo Rusijos sienos, 60 km – nuo Krymo, 200 km – iki Chersono. Į 1000 gyventojų turintį miestelį netoli Azovo jūros Rytų Ukrainoje karas neatėjo netikėtai.

„2022 metų vasario 23-iąją mano mažiausiam sūneliui suėjo ketveri, o 24-ąją įsiveržė rusų kariuomenė.

Kad bus karas, jau žinojome. Ukrainiečių kariai mūsų miestą buvo palikę prieš dvi dienas. Kitaip sakant, atidavę mus rusams“, – karčiai savo pasakojimą pradeda Oksana.

[[ge:lrytas:lrytas:40959731]]

Liekna, graži 32 metų moteris, kuri galėtų papuošti bet kurią modelių agentūrą, šiandien – pabėgėlė iš okupuotos Ukrainos teritorijos su trimis vaikais: 13-mete dukra bei 11 ir 7 metų sūnumis.

Mes kalbamės paskutinę jų viešnagės Lietuvoje dieną. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje praleistas 20 dienų Oksana vadina laiku rojuje. Jie atvyko pasigydyti Lietuvos ambasados Ukrainoje, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir organizacijos „Back to Life“, padedančios Ukrainos kariams ir vaikams, pastangomis.

[[ge:lrytas:lrytas:37829463]][[ge:lrytas:lrytas:39224818]][[ge:lrytas:lrytas:40546971]][[ge:lrytas:lrytas:40977670]]

Po kelių valandų išvažiuoja jų autobusas. Ne į Vakarus. Į Lvovą, o iš ten po pusantros paros – naktinis traukinys į Kijevą. Atgal į laisvą, kovojančią Ukrainą, kur sproginėja raketos, bombos, dronai ir kur kiekviena naktis gali būti paskutinė.

Nors ir labai keista, iš Rytų Ukrainos atvykusi Oksana kalba vien ukrainietiškai, įterpdama tik rusiškų posakių. Vaikai išvis nemoka rusiškai, nors okupacijoje šeima gyveno net dvejus metus.

Kai Vilnius jau buvo papuoštas Kalėdoms, nesunku buvo pokalbį pradėti nuo vaikystės. Tiktai jos Oksana beveik neturėjo: 13-metė liko našlaite, kai mirė mama, o tėvo niekada nematė.

[[ge:lrytas:lrytas:40020055]]

Ją augino senelė, po metų ji mirė, tada globėja tapusi teta 18-metei merginai pasakė: „Eik, kur nori, tu man svetima.“

Vienintelis spindulys iš vaikystės – kelios dienos su mama Kryme prie jūros.

– Įstojau į technikumą, įgijau profesiją. Susipažinau su vaikinu, 20-metė ištekėjau.

Įsikūrėme Chersono srityje, įsigijome kaime namelį, už kurį aš mokėjau, nes vyras nenorėjo dirbti. Gimė dukra, ir namuose prasidėjo smurtas. Jo buvo tiek, jog maniau, kad kada nors vyras mane užmuš.

Aš iki šiol kaltinu save, kad iš karto neišsiskyriau.

Gimė berniukai, vis atidėliojau – kur man eiti su mažais vaikais iš savo namų? – pasakodama Oksana stengiasi įterpti rusiškų sakinių, kad nesuprastų ją apsikabinę vaikai.

Gal paskutinis kantrybės lašas buvo, kai po vyro smurto prasidėjo žaizdos uždegimas, o ilgainiui toje vietoje įsitvirtino vėžys.

– Buvo karšta, apie 40 laipsnių, dirbdavau laukuose, nes pragyvendavau su vaikais tiktai augindama daržoves, nesirūpinau savo sveikata, tam nebuvo laiko.

Be to, jau buvo prasidėjęs karas, mūsų kaimas, dalis Chersono srities, okupuota. Svajojau tik pabėgti iš okupacijos.

Tačiau kaip? Visur jau stovėjo rusų kareivių postai, iš užimtos Chersono srities dalies nieko neišleisdavo.

Kas norėjo pabėgti, tai padarė pirmomis karo dienomis.

– Kokios jums buvo pirmosios okupacijos dienos?

– Mūsų sritį rusai okupavo per 2 valandas be mūšio. Įsiveržė lyg į savo namus. Nesulaukė nė vieno šūvio, nes mūsų kariai iš anksto buvo pasitraukę.

– Kodėl?

– Tai klausimas, į kurį mes neturime atsakymo. Matyt, toks buvo vadovybės sprendimas. Rusai važiavo tankų kolonomis, buvo baisu. Mūsų karius jie pasivijo prie Kachovkos, arčiau Chersono, ir ten prasidėjo mūšiai. Dieną naktį griaudėjo sprogimai. O mūsų kraštas per kelias valandas tapo rusų. Tvarkos daryti čia liko Rusijos kareiviai.

Trys maži vaikai, baisu. Nuo mažens girdėjau senelio pasakojimus apie karą. Man visada tai buvo baisiausias dalykas. Ir karas pas mane atėjo! Ko labiausiai bijojau, tas ir atsitiko.

– Kaip okupuotoje teritorijoje žmonės sutiko priešus? Nebuvo jokio pasipriešinimo?

– Nebuvo. Toks jausmas, kad visi tik ir laukė rusų.

Galiu pasakyti, kad gal net 90 proc. gyventojų iškart tapo prorusiški, tokie gal ir buvo. Jei ir nesutiko tankų su gėlėmis, vis tiek sveikino rusų atėjimą.

Keitėsi tiktai vadovaujantys asmenys mokyklose, milicijoje, prokuratūroje, apylinkių tarybose, kiti darbuotojai liko savo vietose. Aišku, pademonstravę, kad yra prorusiški.

Man buvo baisu, kad pažįstami, net kaimynai tapo išdavikais, ėmė bendradarbiauti su priešais. Aš iškart rėmiau ukrainiečių armiją, iš turėto ukrainietiško telefono darydavau pavedimus į rėmimo fondą. Ukrainos pajėgose kariavo ir mano giminaičiai.

Kaimynai žinojo ir įskundė mane. Į namus tuoj prisistatė rusų kareiviai, tardė, klausinėjo, kodėl kalbame ukrainietiškai, čia gi jau Rusija. Telefonų iškart pradėjo klausytis.

Nuo tada rusų kareiviai nuolat tikrindavo mano namus.

Aišku, žmonės iš karto pritrūko maisto produktų. Parduotuvės buvo tuščios.

Pasirodę čigonai brangiai pardavinėjo maistą, varė savo biznį.

Gal tik po 3 mėnesių buvo pradėta vežti prekes iš Krymo, bet kainos buvo didžiulės. Interneto nebuvo, elektros irgi, žinios – tiktai rusų propaganda, kad Ukraina jau beveik užimta.

– Kaip jūs pati išgyvenote tą laiką? Beveik nešnekate rusiškai, vaikai išvis nemoka tos kalbos, bendraujate tiktai ukrainietiškai. Juk vaikai privalėjo lankyti mokyklą?

– Nesistebėkite – ir Rytų Ukrainoje daug kas kalba ukrainietiškai. Mokiausi ukrainietiškoje mokykloje, todėl rusų kalba man buvo tiktai pagalbinė. Liepdavo kalbėti rusiškai, aš pasakydavau – ne!

Okupavus rusams nėjau į jokį valdišką darbą, su vaikais išgyvendavome tik iš mano darbo laukuose, darže, sode.

[[ge:lrytas:lrytas:39900379]]

Auginau ir pardavinėjau daržoves. Laikiau ir kiaulių, vištų. Vyras, aišku, nieko neveikė, sakė: „Tau reikia, tu ir dirbk!“

Mokyklų ukrainiečių kalba nebeliko. Vaikų iš pradžių neleidau į rusišką mokyklą. Jie mokėsi ukrainietiškai nuotoliniu būdu, nes žinojau, kad vis vien kaip nors pabėgsime iš okupuotos srities.

Tačiau vieną dieną į namus atėjo rusų kareiviai ir pasakė – vaikai privalo eiti į rusišką mokyklą arba juos atimame ir išvežame į Krasnodaro sritį! Tai nebuvo tušti grasinimai. Pažinojau šeimų, kurios išleido vaikus į neva vaikų stovyklas Kryme. Jie iki šiol yra nežinia kur.

Rusijos policija gaudavo sąrašus šeimų, kurių vaikai nelanko rusiškos mokyklos. Man pačiai grėsė kalėjimas, o vaikai būtų buvę atimti ir išvežti.

Teko su ašaromis atiduoti juos į rusišką mokyklą. Čia visi turėjo vilkėti karines uniformas, vyko ir šaudymo pratybos. Visi privalėjo turėti telefonus, kad būtų galima sekti. Pasikeitė visos mokymo programos, buvo perrašyti istorijos vadovėliai. Laimė, kad maniškiai nelabai ką rusiškai suprato.

Prie mokyklos vaikų laukdavo rusų kareiviai, tikrindavo kuprines, sąsiuvinius. Tėvų į mokyklą neįleisdavo. Vaikai pasakojo, jog mokytoja vienąkart nežinojo rusiško žodžio ir pasakė jį ukrainietiškai, o tada prašė mokinių, kad jos neišduotų.

Mano vienintelė svajonė buvo kaip nors ištrūkti iš okupacijos.

Tačiau kaip? Kur? Reikėjo skubėti, nes vaikus iš manęs galėjo pagrobti bet kurią dieną. Šiaip taip pratempėme tuos dvejus metus okupacijoje iki 2024-ųjų pavasario.

– Kaip pavyko išvažiuoti?

– Įsivaizduokite, mane susirado mano tėvas, kurio niekada nebuvau mačiusi. Jis vis paragindavo mane išvykti.

Ir vieną dieną 2024-ųjų gegužę susiruošiau. Sudėtinga buvo ir todėl, jog bėgau ne tik gelbėdama vaikus, kad nebūtų pagrobti, bet ir nuo vyro smurto.

[[ge:lrytas:lrytas:40973679]]

Seniai reikėjo tai padaryti, tačiau vis nesiryžau. Onkologinė liga buvo paskutinis lašas.

Naktį susirinkau tik vaikų dokumentus ir telefonus. Neėmiau jokių daiktų. Pasakiau vyrui, kad vykstame neva paviešėti pas mano tėvą, vaikų senelį. Jis gyveno Čečėnijoje. Išsikviečiau taksi ir išvažiavome. Vaikams iš pradžių irgi tiesos nesakiau. Jei rusai būtų sužinoję, pirmiausia būtų atėmę vaikus. Žinojo tik dukra.

– Kaip prisikalbinote vaikus išvažiuoti?

– Berniukai visą laiką svajojo apie batutą. Teko pameluoti, kad pas senelį jis bus. Man buvo neramu, juk vykstame į visišką nežinią. Kaip pavyks pervažiuoti sargybos postus, kur pateksime?

Taksi nuvykome iki artimiausio miestelio, iš ten autobusu – iki Sevastopolio. Visur stovėjo rusų kareivių postai. Mane tardė net 4 valandas – kur vykstate? „Pas tėvą į svečius.“

Sevastopolyje mūsų laukė savanoriai, padedantys persikelti iš okupuotų sričių. Įsodino į traukinį Sevastopolis–Maskva. Važiavome pusantros paros. Maskvoje vėl laukė savanorė, leido pailsėti savo namuose, nuvežė į traukinį Maskva–Minskas.

Stotyje Maskvoje – vėl tardymas: „Kur vykstate?“ „Į Baltarusiją pas giminaičius“, – melavau. Minske gavau trumpąją žinutę nuo vyro: „Tu pavogei vaikus!“

Nubėgau į tualetą ir išmečiau telefono kortelę į unitazą, kad nebebūtų jokio ryšio.

Minske savanoriai pavežė iki sienos su Ukraina ir paleido. Ją perėjus – jau ukrainiečių karių ir saugumo pareigūnų tardymas, nes atbėgome iš okupuotos zonos.

Tikrai tokių kaip mes nebuvo daug. Įleido, tuomet traukiniu iki Kijevo ir pagaliau 2024-ųjų gegužės 11-ąją, po 6 parų, mes buvome laisvoje Ukrainoje.

Vienas mums padėjęs savanoris pasakė: „Tavo persikėlimas buvo pats sudėtingiausias. Per tave mes net pražilome!“

– Oksana, iš okupuotos teritorijos – į karo niokojamą Ukrainą. Ar negalvojote trauktis į Lenkiją ar Vokietiją, pagaliau Lietuvą? Juk su trimis vaikais jums būtų saugiau. Tūkstančiai ukrainiečių taip padarė.

– Iš pradžių lyg ir galvojau apie tai, bet papasakosiu jums vieną nutikimą ir jūs suprasite.

Maskvoje užėjome į parduotuvę nusipirkti maisto kelionei. Vaikai pamatė ukrainietiškus saldainius, kažkokį puodelį su užrašu ukrainiečių kalba. Vienas per kitą ėmė prašyti: „Mama, čia mūsų kalba, ukrainietiški, nupirk, nupirk!“ Jie taip džiūgavo, kad viena moteris, rusė, man pasakė: „Mama, ar nereikėtų jūsų vaikų parodyti psichiatrui?“ Ir man buvo aišku, kad mūsų kelias – tik į Ukrainą.

Oksanai su vaikais buvo leista apsigyventi nedideliame miestelyje Kijevo srityje. Namus pabėgėliams iš okupuotų zonų čia pastatė vienas JAV milijonierius.

Matau nuotraukas – atrodo lyg amerikietiškas svajonių priemiestis. Kieme – net baseinas. Ten gyvena 1200 ukrainiečių šeimų, pasitraukusių iš okupuotų zonų.

[[ge:lrytas:lrytas:40973677]]

Miestelio pavadinimo Oksana prašo nerašyti, nes vaikai iki šiol bijo, kad juos suras tėvas.

Nors namai ir amerikietiški, iki amerikietiškos svajonės – lyg iki dangaus. Net po tris paras nebūna elektros, ji įjungiama tik 20 minučių. Šaltis namie, tamsa, nėra vandens, virš galvos – raketos, dronai, šalia – susprogdinti pastatai ir gaisrų pašvaistės.

– Neslėpsiu, visus metus išgyvenau gilią depresiją. Visiška nežinia. Sutartį dėl būsto turiu pratęsti kas du mėnesius. Jeigu nepratęs, kur dingti? Aną gyvenimą užbaigiau, namelis jau užimtas rusų. Jei grįžčiau, kaimynai tuoj pat įskųstų. Mane į kalėjimą, vaikus – į Rusiją.

O čia – karas. Beveik kas naktį į Kijevo sritį skrenda dronai, raketos. Sukaukia sirenos, ir bėgame su antklodėmis į rūsį. Kiekviena naktis gali būti paskutinė ir su tuo jausmu sunku susitaikyti. Dar liga gali atsinaujinti.

Kartais tokia neviltis užklumpa – kam aš gimiau? Guostis neturiu kam, o ir nemėgstu.

Man sunku, tačiau morališkai lengviau. Niekas manęs nemuša, nekeikia. Prabundu kambaryje, jeigu naktis buvo rami, o šalia – mano vaikai, – sako graži moteris ir ilgam nutyla.

Kad išgyventų su vaikais, nes jiems išlaikyti pinigų negauna, susimokėtų komunalinius mokesčius, Oksana dirba dviejuose darbuose: ir kasininke prekybos centre, ir prekių žinove. Jos darbo diena prasideda 5 val., nes reikia nuvažiuoti į darbą Kijeve, o baigiasi 22 val.

– Vaikams trūksta mano dėmesio. Viskas gula ant 13-metės dukros pečių: ir broliukus pamaitinti, į mokyklą nuvesti, ir mamai vakarienę išvirti, o staugiant sirenoms – spėti į slėptuvę.

Kai prieš mėnesį važiavau į darbą, prieš akis subombardavo tiltą, per kurį turėjome važiuoti.

Vairuotojas per stebuklą spėjo sustoti. Pirma mintis – grįžti pas vaikus, kaip jie ten vieni? Bet privalėjau pasiekti darbo vietą. Negaliu prarasti darbo, nes gyvename iš mano atlyginimo ir dar turiu mokėti alimentus savo buvusiam vyrui.

Taip nutarė teismas, į kurį vyras kreipėsi. Mat jis nedirba, o aš Ukrainos mastu per du darbus neva uždirbu pakankamai, mes teisiškai vis dar esame šeima, todėl turiu ir jį išlaikyti, – nustebina Oksana. – Gyvenu tik viena svajone – kad po nakties atsikeltume su vaikais gyvi. Kitą svajonę palaidojau.

– Kokią?

– Mirštančiai mamai aš, trylikametė, pažadėjau, kad išpildysiu savo svajonę – kada nors turėsiu savo kavinę. Ji palaimino mane. Bet dabar supratau, kad jos neįgyvendinsiu. Turint galvoje galimybes Ukrainoje, aš niekada neįstengsiu nusipirkti net būsto. Šiuo metu mūsų teisinė padėtis – „bomžai“. Toks mūsų gyvenimas.

[[ge:lrytas:lrytas:40980917]]

Dabar su vaikais tris savaites pagyvenome rojuje – Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Aplankėme Palangą ir Klaipėdą – kaip mums ten patiko! Gal kada nors dar apsilankysime. Bet netikiu.

– Jūs jauna, sutiksite savo žmogų, karas baigsis, vyksta taikos derybos. Viskas dar jums priešakyje, – bandau paguosti, bet matau, kad mano žodžiai lekia į tuštumą.

– Taika? Kada ji bus? O kas po to? – atsidūsta Oksana.

– Ką patys ukrainiečiai kalba apie ateitį? Yra pavargę nuo beveik 4 metų kančių ir nori karą baigti bet kokiomis sąlygomis? Ar kariauti toliau?

– Aš ne politikė, tad išsakysiu tik eilinių ukrainiečių mintis. Visi esame pavargę nuo karo, jaunuoliai bėga, kad jų nepaimtų į kariuomenę.

Tie žmonės, kurių artimieji yra žuvę, laikosi vienos nuomonės – kariauti. Jų vaikai žuvo už tėvynę, kokia jų mirties prasmė, jei kapituliuosime? „Teisingai daro, kad juos bombarduoja“, – yra taip manančių.

Tie, kurių artimieji nežuvo, ragina užbaigti karą bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, kad dalis žemių atiteks rusams. Luhanskas, Doneckas, Chersonas ir taip prarasti. Jau dabar tose srityse, dėl kurių deramasi, gyvena prorusiški žmonės, jie nelaukia grįžtančios ukrainiečių armijos. Ten jau rusų civilizacija – tyliai gyvenam, mums gerai.

Bet karas dar greitai nesibaigs. Kol Ukrainos miestai bus atstatyti, prireiks kelių kartų gyvenimo. Aš to tikrai nesulauksiu. Mano gyvenimas baigtas, – žvilgtelėjusi į laikrodį liūdnai mūsų pokalbį baigia Oksana. Po valandos iš Vilniaus išvyksta jų autobusas.

Išlydėdama svečius pagyriau Oksanos dukrą: „Tu broliukams esi kaip mama.“ Ji netikėtai man atsakė: „Ne! Nenoriu būti mama. Kokia prasmė?“

Po kelių dienų portale perskaičiau tokią žinią: „Šeštadienio vakarą Rusijos pajėgų dronai atakavo Kijevo regioną. Smūgiai buvo nukreipti į gyvenamuosius namus. Didžiausia žala buvo padaryta Kijevo srityje esančiam V. miesteliui. Po smūgių užsiliepsnojo daugiabučiai. Žuvo 6 žmonės, iš jų – du vaikai.“

Tikiuosi, kad Oksana su vaikais gyveno ne tame name.

Šokiruojanti Chersono realybė ateinant Rusijos armijai: su vaikais bėgusi Oksana Lietuvoje atskleidė, kaip ją įskundė ir persekiojo