Gražuoliu laikytas jaunuolis po operacijos nepažino savęs: „Nuo mano skruosto iki krūtinės ėjo odos vamzdis“

„Atsibudęs po 11 valandų trukusios operacijos Kalifornijos universiteto San Francisko medicinos centre supratau, kad otolaringologas jos metu pašalino ne tik pusę nosies, bet ir pusę viršutinės lūpos, raumenis ir kaulus iš dešiniojo skruosto. Dešinės akies voką, šešis dantis ir dalį kietojo gomurio.

O kai pabandžiau pasislinkti lovoje, pajutau, lyg kažkas trauktų mane už krūtinės. Pažvelgęs žemyn pamačiau, kad nuo mano skruosto iki krūtinės kabo tarsi koks minkštas vamzdis. Išsigandau!“– apie pirmąsias emocijas po operacijos pasakojo Terry.

Jaunuolis nedelsiant iškvietė seselę, kuri jį nuramino ir papasakojo, kas buvo atlikta operacijos metu. Pasirodo, kad jam buvo pašalinta tiek daug odos iš skruosto, nosies ir viršutinės lūpos, jog dabar reikės užauginti pilno storio odą transplantacijai.

Terry pripažino, jog matyti savo veidą veidrodyje iškart po operacijos buvo pernelyg sunku. Galvoje sukosi daug klausimų, tad jis nekantraudamas laukė gydytojo su operacijos ataskaita.

Dar prieš operaciją Terry gyvenimas buvo puikus: sėkmingai studijavo Kalifornijos universitete, buvo tikras gražuolis, mokyklos išleistuvėse netgi karūnuotas išleistuvių princu.

Tačiau jis netikėtai pajuto, jog viena nosies šnervė pamažu „pradėjo plėstis“. Tą pastebėjo ir draugai, todėl teko kreiptis į gydytojus. Tik po žandikaulio biopsijos paaiškėjo tikroji šios deformacijos priežastis.

„Po penkių savaičių ir daugybės tyrimų skirtingose laboratorijose galiausiai gavau atsakymą – mano viršutiniame žandikaulyje buvo aptikta fibrosarkoma – retas ir labai agresyvus vėžinis navikas. Pagaliau mano diagnozė buvo aiški, žinojau, kas vyksta. Man buvo vos 21-eri, atrodė, kad esu nenugalimas, tiesa?“ – savo viltimis dalijosi Terry.

Prabėgus dar pusei metų atsiradęs dilgčiojimo pojūtis privertė sunerimti. Gydytojas pažadėjo padaryti viską, kad išsaugotų paciento gyvybę, tačiau įspėjo, kad gali prireikti šalinti dalį nosies. Terry pasiryžo sudėtingai operacijai.

Po veido deformacijos procedūros gydytojas pažadėjo, kad atėjus laikui palikti ligoninę, Terry jau bus „tinkamas išeiti į gatvę“. Net 14 dienų po operacijos jis praleido ligoninėje. Būtent tiek laiko užtruko, jog nosį ir krūtinę jungiantis odos darinys išaugintų savo kraujotaką. Galiausiai jis buvo nupjautas ir prasidėjo „dėlionė“: užauginta nauja oda turėjo keliauti ant pašalintos odos vietų vaikino veide.

„Mano dešinė akis buvo patempta žemiau, viršutinė lūpa pakelta arčiau dešinio skruosto. Dešinėje pusėje nosis atrodė normaliai, o kitoje sukritusi, nebuvo šnervės. Likusi užaugintos odos dalis buvo sugrąžinta ant krūtinės, tačiau dar reikėjo pašalinti odos nuo kojos, kad ji galėtų užpildyti likusią vietą krūtinėje“, – „lipdymo procesą“ prisimena jis.

Oda nuo vaikino kojos buvo persodinta ant peties ir krūtinės, tačiau tai tebuvo vienas odos sluoksnis vietoj įprastų trijų, todėl Terry juokauja, jog nebegalėjo nešioti kuprinės ant dešinės petnešos.

„Pasibaigus lipdymo procedūrai vis dar nesupratau, ką gydytojas turėjo omenyje, sakydamas „tinkamas išeiti į gatvę“. Tik vėliau supratau, kad jis taip norėjo mane paruošti kreiviems žvilgsniams visam likusiam gyvenimui. Kai po trijų savaičių išėjau iš ligoninės, jaučiausi kaip monstras, ir atrodė, kad kiti mato tą patį“, – prisiminė jis.

Sugrįžęs į gyvenimo ritmą Terry jautė aplinkinių žvilgsnius, girdėjo iš jo besijuokiančius vaikus. Teko vaidinti, jog tokios žmonių reakcijos jam nerūpėjo, nors viduje jautė dideles emocines kančias.

Staiga jo gyvenimas, buvęs toks lengvas ir gražus, tapo duobėtu ir sunkiu. Nuo nuolatinės radioterapijos persodinta oda vis traukėsi, nepadėjo naujos rekonstrukcijos procedūros. Jaunuolio pasitikėjimas savimi sparčiai blėso, jis ėmė besąlygiškai ieškoti kitų žmonių užtarimo, tačiau retas kuris norėjo bendrauti su savim šitaip nepasitikinčiu vaikinu.

Atsitiesti padėjo sportas

Praėjus penkeriems metams ir 20-čiai rekontrukcijos procedūrų Terry buvo atsiribojęs nuo pasaulio, pagrindinės jo veiklos buvo trys: sportas, darbas ir nuolatinės pastangos atgauti pasitikėjimą savimi.

„Supratau, jog sunkioji atletika yra kažkas, ką galiu valdyti ir kas leistų geriau pasijusti dėl savo kūno. Tikėjausi, jog žmonių dėmesys nukryps į kūną, o ne veidą. Deja, pasaulis taip neveikia. Mūsų veidas yra mūsų tapatybė. Bet sporto aš neapleidau, o galiausiai netgi ėmiau jaustis geriau, matydamas save sporto salės veidrodyje“, – tikino jis.

Per paskutinę procedūrą Terry susipažino su mergina vardu Dina, kuri gydėsi gimdos kaklelio vėžį toje pačioje ligoninėje. Jiedu pradėjo susitikinėti, bet kai vaikinas eilinį sykį paklausė merginos nuomonės apie jo išvaizdą, ši galiausiai neteko kantrybės.

„Ji aprėkė mane, kad didžiausia mano problema yra ne išvaizdoje, o viduje. Bum! Lyg žaibas iš giedro dangaus man trenkė supratimas, kad dabar turiu dvi problemas: ir fizinę, ir psichologinę.

Ilgai galvojau apie Dinos žodžius. Pamažu supratau, jog jos atvirumas padėjo man suvokti, kad mano vidinės žaizdos yra daug baisesnės už išorines.

Bandžiau galvoti apie tai, kam esu dėkingas. Supratau, labiausiai turiu dėkoti Dinai už jos atvirumą. Ji bedė pirštu į mano silpnybes ir leido pamatyti save iš kitos pusės. Aš negalėjau kontroliuoti to, kas vyko ant operacinio stalo, tačiau galėjau stengtis atstatyti savo vidinį pasaulį.“

Terry ėmėsi saviugdos, jam padėjo maldos ir artimųjų parama. Rado drąsos savo silpnumą parodyti grupinėse terapijose ir suprato, jog gera žmogaus savijauta kyla iš vidaus, o ne iš išorės.

„Galiausiai pajutau laisvę, nes žinojau, kaip įveikti savo iššūkius. Galėjau sutelkti dėmesį į svarbiausią iš jų – nepasitikėjimą savimi“, – prisipažino.

Terry oficialiai nugalėjo vėžį 1985 m., o 1991 m. nusprendė nebesidaryti plastinių rekonstrukcijos operacijų.

Vyras sako, kad jam jėgų suteikia septyni pagrindiniai dalykai: tikėjimas, geri žmonės aplinkui, iššūkiai, dėkingumas, gyvenimo pusiausvyra, grupinė terapija ir kasdien įsivaizduojami teigiami dalykai.

Terry teigia, kad pradėjus save tobulinti iš vidaus jo savijauta labai smarkiai pagerėjo. Išdrįso išmėginti savo jėgas rinkodaros srityje, sunkiai dirbo, kruopščiai ruošdavosi kiekvienam susitikimui ir galiausiai, būdamas 30-ies, jau užėmė pardavimų ir rinkodaros vadovo pavaduotojo kėdę.

„Pradėjau dalintis patirtimi. Mano pasitikėjimas savimi tiesiog pražydo. Netgi aplinkiniai žmonės ėmė kreipti mažiau dėmesio į mano išvaizdą. Supratau, jog aplinkiniai mato mumyse tai, ką mes pabrėžiame. Tad kai pasitiki savimi, kiti tai pastebi ir nebekreipia dėmesio į tavo išvaizdą“, – teigė vyras.

Sulaukęs beveik 30-ies metų Terry susipažino su Sue. Pirmųjų pasimatymų metu ji nė karto nepasiteiravo apie jo išvaizdą, nes jai labiau rūpėjo pašnekovo asmenybė. Kartu santuokoje jie gyvena jau 31-erius metus.

Pasirodo, fiziniai žmonių išskirtinumai yra daug dažnesni, nei gali atrodyti. Naujausių tyrimų duomenimis net 18 proc. Jungtinėje Karalystėje gyvenančių žmonių sakosi turintys išskirtinę fizionomiją ir net 6 iš 10 yra patyrę „priešišką“ elgesį iš nepažįstamųjų. Dėl to žmonės su matomais skirtumais yra priversti prisitaikyti. Jie randa jėgų, ugdo charakterį, įgyja atsparumo ir giliai savyje ieško ryžto. Terry sako, kad šie įgūdžiai dažnai padeda jiems tapti geresniais vadovais ir vadybininkais darbo vietoje, nes jie giliau atjaučia savo komandos narius, lengviau prisitaiko prie pokyčių ir plačiau žiūri į pasaulį.

„Nenorėčiau, kad kas nors patirtų tai, ką patyriau aš, bet turiu pasakyti, kad dabar, kai žiūriu į veidrodį, mano kovos randai man primena apie gijimą. Kiekvieną dieną prisimenu dovanas, kurias man suteikė mano kelionė: dėkingumą už viską, ką turiu, empatiją kitiems, kurie kovoja, ir platesnį bei drąsesnį požiūrį į gyvenimą. Tikiuosi, kad mano istorija primins, jog galbūt būtume laimingesni, jei sutelktume dėmesį į tai, ką sugebame, kas mes esame, ką turime ir ką galime pasiūlyti pasauliui, o ne į tai, kaip atrodome. Tai geriausias būdas išspręsti savo nepasitikėjimo problemas.“