Penkis insultus patyrusią vilnietę partrenkė automobilis: vietoj „Odės džiaugsmui“ – dar labiau suvaržytas gyvenimas

„Mugėje uždirbtus pinigėlius skirdavau reabilitacijai, nei vieno cento neišleisdavau kitur“, – pasakojo ji. Negana to, daug liūdesio kelia ir tai, kad prarasta galimybė gyvai su bendraminčiais patirti Kaziuko mugės šurmulį. 

Pasak jos, dabar reikia visą energiją skirti sveikatos stiprinimui. „Mano Kaziuko mugė – iš namų“, – apgailestavo Bela ir pridūrė, kad internetu neatsiskleidžia tikrasis kuriamų gaminių grožis, mat karoliukų spindėsys matomas tik plika akimi gyvai. Moteris nuogąstauja, kad tai nepadės pritraukti pirkėjų.

Neįgaliųjų triračio sporto atstovė išskyrė, kad apyrankių kūrimas padeda atsilaikyti emociškai ir nepalūžti kasdienybėje. Didžiausia jos svajonė – sustiprėti tiek, kad galėtų grįžti į didįjį sportą ir su „Frame Running“ komanda vėl keliauti į varžybas visame pasaulyje.

Moteris per gyvenimą turėjo penkis insultus: tris galvos ir du stuburo, po kurių išliko ribota galimybė judėti. Be to, dar gruodžio mėnesį ji papuolė į avariją –gyvenimas tapo dar labiau suvaržytas.

Avarija įvyko gruodžio 11-ąją – perėjoje moterį partrenkė automobilis. Patirti sužalojimai itin rimti – trys lūžiai. Kaip pati pasakojo, „pajutau stiprų smūgį, daugiau nieko“.

Šiuo metu jau remontuojamas jos elektrinis vežimėlis, kuris palengvina kasdienybę, tačiau taisymas užsitęsė dėl dalių trūkumo. Reikiamas detales galima gauti tik užsakant iš Vokietijos, o remonto išlaidos siekia apie tūkstantį eurų. Kol kas moteris buvo priversta dviem mėnesiams išsinuomoti kitą vežimėlį – nuoma kainuoja 340 eurų per mėnesį.

Bela vos tramdė ašaras kalbėdama apie patirtą išbandymą – sako, kad avarija ją labai palaužė. Pasakodama apie lemtingą dieną, prisiminė, kad tądien švietė saulė, oras buvo puikus, o nuotaika – pakili. Ji su nekantrumu vyko į ilgai lauktą kalėdinį renginį, kuriame bendruomenės narius ketino nustebinti paruoštu pasirodymu.

„Būdama 57-erių išmokau groti pianinu, tą dieną turėjau sugroti „Odė džiaugsmui“, – atsiduso pašnekovė. Visą gyvenimą svajojo apie grojimą šiuo instrumentu, tačiau ilgą laiką tokią mintį vis nustumdavo į šalį, kartodama sau, kad tai – ne jai.

Tačiau šiandien moteris pripažįsta – po avarijos viskas pasikeitė. Ji atskleidė nebenorinti tęsti muzikinės veiklos. „Po avarijos man liko trauma – negaliu net pažiūrėti į pianiną. Bijau ir automobiliu važiuoti, ir viena vaikščioti“, – atvirai nuoskaudomis dalijosi pašnekovė.

Šių metų vasario 23 dieną sukako devyni metai kaip Bela pirmą kartą išbandė triračių sportą ir niekada jo neapleido. Moteris nusijuokė, kad apie sportą gali pasakoti labai daug – tai jos mėgstamiausia tema. Kalbant apie pačią sportinės veiklos pradžią, ji pasidalijo, kaip nusprendė žengti šiuo keliu.

„Kai ištiko paskutinis stuburo insultas, tada palūžau. Iki tol kovojau dėl kiekvieno milimetro žingsnio, bet po to pasidaviau – net reabilitacija, atrodė, nebepadeda. Grįžau namo ir tiesiog gulėjau. Sakiau sau, kad nebegaliu daugiau“, – atvirai pasakojo ji.

Vis dėlto po kurio laiko įsijungė kompiuterį. Pirmasis įrašas, kurį pamatė Feisbuke, buvo apie centrą „Eik“ – ieškota žmonių su cerebriniu paralyžiumi ar po insulto, galinčių dalyvauti treniruotėse su eisenos treniruokliu. „Ten buvo nurodyti kontaktai. Savaitę galvojau, o tada pasakiau sau – tai mano paskutinis šansas“ , – prisiminė Bela.

Apie pirmąsias treniruotes su triračiu kalbėjo itin jautriai. Tuo metu patyrė labai daug džiaugsmo ašarų ir mažų žingsnių, kurie atvedė prie didelių pasiekimų.

„Mačiau, kaip žmonės bėga, ir labai norėjau pati išbandyti. Paprašiau, bet man pasakė, kad dar per anksti. Treneriai sakė – kai eisime į lauką, galėsime pabandyti. Todėl vasaros laukiau labiau nei bet kada“, – prisiminė triratininkė.

Galiausiai treniruotės persikėlė į lauką, prie Vingio parko. Pirmieji žingsniai su triračiu buvo kupini baimės, tačiau kartu ir ryžto. „Buvo baisu, bet mes tai įveikėme“, – sakė Bela. Ji paaiškino, kad kai kurių žmonių prie triračio nepririša, tačiau ją teko prisegti, nes dėl pusiausvyros sutrikimų ji neišsilaiko.

Tiesa, moteriai niekada nekilo noras pasiduoti  – nėra praleidusi nei vienos treniruotės be rimtos priežasties. „Net skausmas nėra priežastis praleisti treniruotę – reikia tik noro. Ant triračio visi skausmai dingdavo – likdavo tik susitelkimas ir pirmyn“, – apie gyvenimo džiaugsmą, kurį atnešė sportas, kalbėjo pašnekovė.

Išskiriant sporto pasiekimus, akivaizdu – Belos rezultatai įspūdingi. Po kelių mėnesių treniruočių ji paprašė leisti sudalyvauti tarptautinėse varžybose Lietuvoje. „Sakiau, man nesvarbu, kokią vietą užimsiu – svarbu dalyvauti“, – prisiminė ji. Tačiau tąkart triratininkė finišavo pirma – tai daugeliui tapo netikėta staigmena.

Vėliau sekė varžybos užsienyje – pirmosios išvykos, startai tarptautinėje arenoje, prizines vietas atnešę pasirodymai. Ji ne kartą iškovojo pirmąją vietą. „Už visas pergales esu itin dėkinga savo trenerėms Aušrai Kriškoviecienei ir Ramūnei Motiejūnaitei“, – sakė Bela.

Vis dėlto kalbėdama apie šiandieną, Bela sugrįžta prie lemtingos akimirkos. „Mane sustabdė avarija. Tai pakeitė visą mano gyvenimą. Mano karjera – viskas apsisuko per sekundę. Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti“, – liūdnai sakė pašnekovė, pridurdama: „Triratis – mano kojos.“

„Pianiną aš pamiršau, bet užtat dabar kuriami papuošalai gaunasi gražesni nei anksčiau“, – šypsojosi Bela, kuri jau ketverius metus veria apyrankes.

Papuošalais ji susidomėjo besilankydama prekybos centre „Mada“, veikiančioje karoliukų parduotuvėje. Ten akį patraukė pardavėjos rankdarbiai, kuriais ši užsiimdavo. Taip užmezgusi ryšį su ja, sužinojo daug daugiau apie papuošalų gamybą ir natūralius akmenis. Pašnekovė sakė, kad iš tiesų toji pardavėja ir išmokė papuošalų kūrimo subtilybių.

Netrukus ji pati ėmė kurti, ir, kaip teigė, įkvėpimo nereikėjo – natūraliai norėjosi išbandyti kuo įvairiausius dizainus. Idėjų Belai netrūksta ir šiandien: ji toliau veria savo kūrybos apyrankes, o tuo pat metu priima ir individualius užsakymus. Kuria net šventinius gaminius, pavyzdžiui, Valentino dienos, Kovo 11-osios ar Moters dienos proga.

Tiesa, Bela pasakojo, kad mėgino verti ne tik apyrankes, bet ir kaklo bei ausų papuošalus. „Bandžiau kurti ir auskarus, ir kaklo vėrinius, bet man sunku dirbti su tam reikalingomis žnyplėmis – skauda rankas“, – pasakojo moteris, kuri šiuo metu užsiima tik apyrankių vėrimu.

Pasak jos, apyrankių vėrimas – atpalaiduojantis procesas. „Neseniai vėriau apyrankę su kriauklėmis, iš karto mintyse atsivėrė jūros vaizdai, dangus. Užsimerkiu ir svajoju“, – šypsojosi vilnietė.

Deja, ji pabrėžė, kad dėl itin jautrios priežasties nemėgsta dirbti su juodos spalvos vėriniais. „Nemėgstu juodų apyrankių – negaliu pakęsti, nes mano gyvenime buvo labai daug juodų dienų“, – pasakojo Bela.

Norinčius įsigyti Belos kurtų apyrankių – kviečiame apsilankyti jos puslapyje.