Jos sąskaitoje: net 16 savanorysčių, vieną iš jų – Ukrainoje, gili pagarba istorijai ir gebėjimas matyti šviesą net sudėtingiausiose situacijose, kai aplink – vidumi ir išore sužeisti žmonės.
„Semiuosi įkvėpimo iš gyvenimo įvairiausių patirčių, vykstančio ir verdančio aplinkui, kuriame verdu kartu su juo“ – sako kaunietė Agnė, ir šie žodžiai tampa raktu į jos pasaulį. Pasaulį, kuriame laikinumas nėra baimė, o priminimas vertinti tai, ką turi dabar.
Šiame interviu kalbamės apie jos savanorystę Ukrainoje, vaikystę, patriotiškumą, šeimos svarbą, svajones ir tai, kaip ji išmoko gyventi ne tik dėl ateities, bet ir dėl šios akimirkos.
Masinė ataka Ukrainoje: per Rusijos smūgius žuvo mažiausiai 4 žmonės
– Užsiimi itin prasminga veikla – teiki pagalbą Ukrainai. Papasakok, ką konkrečiai ten darai ir kaip ši veikla tave praturtina.
– Savanoriauju Ukrainoje, daugiausia medicinos srityje – padedu chirurgams, skubios pagalbos gydytojams, anesteziologams, psichiatrams. Tai veikla, kuri man suteikia didžiausią prasmę. Noras padėti gimė dar vaikystėje, kai šeima pasakojo apie Lietuvos istoriją ir okupacijos išgyvenimus. Išvažiavimo laukiau nuo pat vaikystės.
Susiję straipsniai
Kai buvau mažytė, mano šeima pasakojo apie Lietuvos istoriją, apie tai, ką lietuviai turėjo praeiti: apie okupaciją, išgyvenimus, skausmus, mirtis. Pamenu 2014 metais, kuomet jie pradėjo su manimi apie tai kalbėtis, rodyti nuotraukas, vestis į muziejus, dalinosi istorijomis. Tuo metu pasakiau savo šeimai, kad norėčiau važiuoti pagelbėti ir su šia svajone gyvenau ilgai.
2024 metų pavasarį sukako aštuoniolika, o tų metų vasarą pirmą kartą išvažiavau savanoriauti. Gyvenu mintimi, jog mes turime padėti kitiems. Šalia mūsų vyksta karas, mes nežinom, kada jis ateis iki mūsų kiemo, į mūsų namus, į mūsų šalį. Visada jaučiau, kad turiu prisidėti prie šalies gerovės.
– Su kokia sunkiausia akimirka teko susidurti savanoriaujant ir kokią pamoką ji tau atnešė?
– Savanorystė yra kupina ne tik gražių, bet ir sunkių akimirkų, o prasmė, kaip konceptas, niekada neatneš tik laimingų dienų. Tai yra kupina įvairiausių skirtingų pojūčių, pamokų, bet būtent mirtys, su kuriomis tenka susidurti savanoriaujant, kai pajauti gilų gyvenimo trapumą, praradimus, skausmą, žmonių kančias, tai yra nelengva.
Visgi, mes esam apie žmones ir kai matai kenčiantį žmogų, tai sukelia įvairiausius jausmus ir įvykių permąstymus. Gyvybes laikinumas savanorystėje, yra tai, kas iš tikrųjų sukelia ne tik nelengvumo jausmą, bet kas tuo pačiu atneša dar stipresnį vertinimą, už tai ką turim.
– Negalima nepaminėti, kad savanoriavai daugiau nei 16 jaunimo organizacijų... Ką patartum tiems, kurie nori pradėti, bet vis dar nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio?
– Manau, kad visi jausmai ir dvejonės yra labai žmogiškas jausmas. Nes naujos pradžios ir nežinomybė mus dažnai gąsdina. Tai savisauga, kuri yra svarbi, tačiau reikia bandyti reflektuoti ir stengtis eiti į dialogą su pačiu savimi, kas kelią baimę, kad galėtum išsigryninti ir ją įveikti. Kelti sau klausimus, kas tave gąsdina, ką aš galiu padaryti, kad tai pasikeistų ir pasijausčiau geriau, ir galėčiau žengti šį žingsnį?
Labai svarbu yra tai daryti, visi atsakymai yra mūsų viduje, tik kartais mes jų ieškom įvairiausiose kampuose, tačiau pamirštam atsisukti į savo vidų ir per klausimus atrakinti skyrelius, kurie ilgai tūno užrakinti. Ta drąsa slypi ten, tačiau, man atrodo, kad kaip besijaustum yra normalu tuos jausmus jausti, tik labai svarbu yra apie tuos jausmus kalbėti ir jų neslopinti.
– Jeigu reikėtų išskirti vieną, kuri savanorystė tau paliko didžiausią emocinį pėdsaką?
– Emocinis pėdsakas pėdsakui nelygus, nes kiekvienoje savanorystėje jaučiuosi skirtingai, visgi sritys ir darbai, tas pats tempas ir pobūdis, kuriame tenka savanoriauti, skiriasi, kaip diena ir naktis. Įvykiai kurie įstringa ilgam, tai žmogaus gimimas ir mirtis. Kuomet ligoninė yra vos už kelių šimtų metrų nuo kapinių, tad kai moterys dovanoja gyvybes ilgai lauktiems mažyliams, tuo pat metu laidojami jų mylimi vyrai. Tai nėra kokios nors knygos scenarijus, tai yra žiauri ukrainiečių realybė kurioje jie gyvena.
Dažniausiai tenka dirbti su sunkiai sužeistais kariais. Skeveldrų sužeisti kūnai, rankos, kojos. Baisiausiai, kai nukenčia galvos sritis, pažeidžiamos smegenys. Nemažai gyvybių būna palaikomi aparatais. Po tokių sužeidimų, neretai kariai nebegali sugrįžti į gyvenimą. Kuriems dar galime padėti, po atliktų operacijų tolimesniame kelyje yra taikoma svarbi reabilitacija, kurioje kineziterapeutai ir psichologai darbuojasi kartu, jog net tik jiems padėti fiziškai sustiprėti, bet ir psichologiškai.
Psichologinės žaizdos nugula labai giliai, jei jomis nesirūpinama, todėl psichologinė reabilitacija gyjantiems pacientams, taip pat psichologinė pagalba savanoriams bei civiliams gyvenantiems Ukrainoje yra būtina. Dažna frazė, kurią tenka girdėti ne tik iš karių, bet ir civilių „mums reikia psichologinės pagalbos, mums taip jos reikia’’. Kai matau, kaip psichologai kartu su žmonėmis, ketinusiais palikti šį pasaulį, bendromis jų pastangomis atranda priežastis ir viltį, dėl kurių verta gyventi, tuomet aiškiai suprantu, jog viltis, prasmė ir meilė yra tai, aplink ką sukasi mūsų gyvenimas, ir kas mus jame išlaiko.
– Agne, iš kur semiesi tiek šviesos ir pozityvumo pasaulyje, kuriame tikrai neretai dominuoja pyktis, neteisybė ir žiaurumas?
– Aplinka, kurioje augau vaikystėje, mane labai suformavo. Mano šeima, mokytojai, darželis ir mokykla – visi jie prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Esu dėkinga ne tik savo artimiesiems, bet ir vietoms, kuriose praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Semiuosi įkvėpimo iš gyvenimo įvairiausių patirčių, vykstančio ir verdančio aplinkui, kuriame verdu kartu su juo. Suprantu viską kaip laikinumą, bet vertinu, ką turiu dabar, nes niekas niekada nežino kiek ilgai dar turėsim savo gyvenimą. Semiuosi visko iš sėkmių ir nesėkmių, gandų ir negandų. Priimu gyvenimą kaip pamokas, patirtis, priimu viską, kaip gyvenimo dovaną.
– Minėjai vaikystę, tai grįžtant prie jos gal galėtum išskirti kokį nors įsimintiną įvykį iš jos?
– Įsimintiniausios mano vaikystės akimirkos – laikas su šeima. Kelionės, pokalbiai, kultūrinės ir istorinės patirtys. Buvau tas vaikas, kuris norėjo išbandyti viską: lankiau įvairius būrelius, sportus, ieškojau veiklų, kuriose atrasčiau save. Užaugau Kaune, ir jaučiu jam didelį dėkingumą – kaip ir mokytojams, draugams, klasiokams, kurie mane formavo tiek pat daug, kiek ir šeima. Mano vaikystė buvo pripildyta patriotiškumo, lietuviškų tradicijų ir skirtingų patirčių, kurios iki šiol man labai brangios.
Vienas ryškiausių prisiminimų – mano pirmasis teatro vaidmuo, kai atradau meilę aktorystei. Taip pat muziejai, koncertai, parodos, pirmoji dainų šventė, poezijos vakarai. Mano prosenelio brolis buvo rašytojas Kazys Boruta, todėl daug laiko praleisdavau jo tėviškėje vykstančiuose „Poezijos pavasarėliuose“. Sėdėdavau su gimine, klausydavausi lietuvių kūrybos ir jausdavau stiprią bendrystę bei patriotiškumą, kuris mane augino ir širdį priversdavo virpėti stipriau.
– Kas vis dėlto kas yra tavo įkvėpimo šaltinis?
– Mano įkvėpimo šaltinis – gyvenimas, kurį turiu ir kuriame ne tik egzistuoju, bet jaučiu, kad gyvenu. Mano tėvai, seneliai, giminė. Taip pat ne tik geros, bet ir liūdnos dienos. Įvairios veiklos, kuriomis aš užsiimu, akimirkos ir patirtys. Taip pat iš Lietuvos istorijos: tų žmonių kurie praeityje gynė mūsų Lietuvą. Svarbu juos prisiminti ir šią vertybę diegti jauniems žmonėms. Esu dėkinga už jų nuopelnus. Visa tai ir yra mano didis įkvėpimas kurio semiuosi kiekvieną dieną.
– Kaip ir sakei, kad gyvenimas nuolat vyksta, tai žinau, kad net dabar tavo dienotvarkė pilna veiklų, o vis tiek randi laiko artimiesiems. Kaip tau pavyksta išlaikyti balansą ir suspėti visur, kur tu nori būti?
– Pirmiausia, nereikia norėti visur suspėti. Gyvenimas nėra apie bandymą persiplėšti. Darom tai, kas iš tikrųjų yra svarbu ir tai kas yra reikalinga. Man atrodo, kai skiri laiką konkretiems dalykams, tai ir padarai tai dar geriau bei kokybiškiau. Svarbiausia vertinti gyvenimą, kartais net sustoti ir pasimėgauti akimirką, kurią turim. Kaip apsispręsti? Aš manau turi išsigrynint, kas tau yra svarbiausia. Man yra, mano šeima, mano draugai ir veiklos, sritys, kurias turiu ir kuriose jaučiu prasmę ir svarbą.
– Kai veiklų tiek daug, neišvengiamai tenka kažką iškelti į pirmą vietą. Tai gal galėtum papasakoti skaitytojams, koks tavo pagrindinis prioritetas šiai dienai?
– Savo laiką, savo jėgas skiriu tam, kas yra svarbu ir brangu. Tai ne tik prioritetas bet tai, kas kyla iš pačių mano širdies gilumų. Šeimai, draugams ir veikloms, kurioms jaučiu prasmę. Manau, kad labai svarbu yra patiems mums bandyti su pačiu savimi reflektuoti, kad pavyktų išsigryninti svarbius taškus ir prioritetus gyvenime. Laikinumas, kuomet nežinai, kada visa tai baigsis, priverčia susimastyti ir paskirti savo pastangas, tam kas yra brangu.
– Agne, kur toliau? Kur dar planuoji nuskrieti su savo energija ir ambicijomis?
– Manau, Dievas ir laikas parodys kur aš būsiu toliau ir ką veiksiu. Man svarbu turėti svajonių ir tikslų, tačiau įdedu ne tik pastangų bei darbo, bet ir nepamirštu vertinti gyvenimo tėkmės ir turimos akimirkos. Nes jei stipriai mąstyčiau tik kas nutiks ateityje, išsekintų mane pačią ir negalėčiau pilnavertiškai gyventi šiuo momentu.
– Pakalbėkim ir apie šeimą. Žinau, koks nuostabus tavo santykis yra su šeima. Tad kokį vaidmenį tavo gyvenime atlieka artimi žmonės? Kaip jie tave palaiko?
– Šeima yra tai, ką aš turiu brangiausio savo gyvenime ir visada jiems būsiu dėkinga už tai, kaip jie mane užaugino. Už tai, kaip stipriai galiu mylėti, vertinti ir branginti tai, ką turiu ir kur esu. Manau, kad sveikame santykyje, ne tik tarp šeimos bet ir tarp kitų žmonių natūralu ir organiška yra turėti įvairiausių dienų ir nesutarimų.
Tačiau tai, kad galiu pasikalbėti su šeima apie viską ir turiu atvirą bei sveiką santykį, esu labai dėkinga, tačiau bet koks santykis yra darbas, kad jis būtų sveikas ir gražus. Niekada tas santykis nesikurs savaime. Tai turi būti žmonių pastangos įsiklausyti, atliepti, išgirsti ir tai, kad mes galim visi kartu tame santykyje augti, yra labai gražu. Tai, kad galiu jausti pulsuojantį patriotiškumą šeimoje yra labai nepakartojamas ir tuo pačiu labai jautrus momentas, už kurį aš esu ir visada būsiu dėkinga.
– Esi praminta mergaite su svajonėmis, tad papasakok, kokios jos yra dabar?
– Svajonių turiu įvairiausių, mažų ir nemažų. Dalis jų yra jau išsipildę, kaip išvykimas savanoriauti į Ukrainą, nemažai jų pasikeitė, nes tai, apie ką svajojau vaikystėje ir kaip dabar suprantu svajones, tai visgi yra augimas, kaip žmogaus. Per brandą atrandi ir pradedi suprasti tą svajonę, kaip konceptą ir tie dalykai apie ką mes svajojome vaikystėje, nemažai jų gali skirtis ir tai yra visiškai normalu ir sveika, tai natūrali gyvenimo tėkmė ir augimas.
Man atrodo, kad tų svajonių yra įvairiausių, bet jos visos susipina aplink prasmę, Lietuvą ir mūsų laisvę bei Tevynės auginimą. Labai svarbu turėti svajones. Bet turim nepamiršti, kad svajonėms taip pat reikia įdėti darbo, pastangų, nes jos savaime neišsipildys.
– Kaip pati apibrėžtum laimę? Ką ji tau reiškia šiame gyvenimo etape?
– Man laimė yra laisvė, patriotiškumas, žmonės kurie supa mane, veiklos, kuriomis užsiimu. Gyvenimas yra labai didelė laimė. Jaučiu laimę, kad galiu kvėpuoti“ gyventi ir mylėti. Augti ir mokytis. Laimė man yra gyvybė ir visuma visko ką turiu. Ji man kyla iš dėkingumo ir vertinimo už tai, kur esu ir ką turiu. Labai svarbu neprarasti savo vidinio vaiko žibančių tyrų akių ir smalsumo gyvenimui, ką augdami dažnai pametame visuomenės statomuose rėmuose, kurie tarsi nurodo, kaip elgtis ir jaustis turėtume.
– Kokią mintį norėtum palikti jaunimui, kurie dar tik bando atrasti save?
– Šiame pasaulyje yra tiek daug „gyvenimo mokytojų“, todėl nenoriu vadovauti kitiems, kaip reikia gyventi. Pati gyvenu tuo, kad reikia ne tik dėti pastangas tam, kas yra brangu ir svarbu, bet ir stipriai mylėti. Esu girdėjusi labai gražią mintį: „Gražiausi dalykai, matomi širdimi, o kai viską myli, matai tik grožį“. Svarbu mylėti, vertinti tai ką turi, nes gyvename laikinume ir gyvenimo trapume.