Kai dauguma Noros Butvilaitės (21 m.) bendraamžių skaičiuoja sekėjus socialiniuose tinkluose ar svajoja apie biurą stikliniame dangoraižyje, ji Pietų Amerikoje, Ekvadoro džiunglėse, slaugo brakonierių sužeistas beždžiones. Ji verkia ne dėl sudaužytos širdies, o dėl to, kad Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje nebegirdi paukščių. Kol vadinamosios Z kartos jaunuoliai siekia ateities už kuo didesnius pinigus, ji pasirinko gyvenimą už eurą per dieną. Ji nepaiso pavojingų kelionių, kad gelbėtų tai, ką pasaulis kasdien praranda.