Moteris neslepė, kad kova su liga buvo emociškai labai sunkus laikotarpis. „Visą savaitę būni šalia jo, padedi, o savaitgalį užsidedi dirbtinę šypseną ir eini dainuoti žmonėms, švęsti jų šventes kartu su jais“, – atviravo pašnekovė. Visgi gyvenimo partnerio netektis pakeitė požiūrį į viską iš esmės.
Poilsis sanatorijoje buvo lemtingas
Živilė pasakojo, kad paieškos, nuo pirmųjų simptomų iki tikslios diagnozės, truko kone ketverius metus. „Mano vyras labai blogai jautėsi, bet niekas nieko nerado – visi rodikliai geri, viskas tarsi tvarkoje. Simptomai buvo, tačiau gydytojai jų nesusiejo su rimta liga“, – dėstė pašnekovė.
Sergantieji onkologinėmis ligomis susiduria su psichologinės pagalbos trūkumu: vis dar egzistuoja stigmos
Galiausiai prieš kelis metus pora ėmė ieškoti atsakymų savarankiškai. Nors anksčiau Arūnas buvo kreipęsis ir į medikus Škotijoje, ten išsamūs tyrimai nebuvo atlikti. Tuomet ėmėsi iniciatyvos patys – svarstė įvairias galimas priežastis, net vitaminų trūkumą, todėl nusprendė dar kartą kreiptis į specialistus Lietuvoje.
Anot Živilės, įspėjamųjų ženklų būta daugiau, nei iš pradžių atrodė. „Buvo ir naktinis prakaitavimas – net keitėme čiužinį, galvojome, kad jis tiesiog nekvėpuojantis ar nekokybiškas“, – pastebėjo dainininkė. Vis dėlto vėliau ir paaiškėjo, kad tai buvo vienas pirmųjų ligos simptomų.
Susiję straipsniai
Tiesa, ligos paieškas apsunkino tai, kad pagrindiniai simptomai atrodė labai paprasti ir buvo nurašomi. Pirmieji požymiai – nuovargis ir svorio kritimas.
„Mes buvome sportuojantys, prižiūrėjome mitybą, tuo pat metu ėmė kristi svoris, o nuovargį nurašė tam, kad per daug dirbame. Tačiau iš tiesų nedirbome daugiau nei įprastai“, – pabrėžė moteris.
Iki onkologinės diagnozės jiedu gyveno Škotijoje ir turėjo kelis smulkius verslus – įmones, kurios vežiojo maistą. Kaip nurodė Živilė, tai nebuvo itin fiziškai ar emociškai sudėtingas darbas, todėl nuolatinis Arūno nuovargis kėlė rimtų klausimų.
„Pasiūliau vyrui nuvažiuoti į sanatoriją ir mėnesiui išsipirkti programą. Ten jis mankštinosi su kineziterapeutu. Vyrui buvo įtarę išvaržą, nes pradėjo skaudėti šoną, tačiau specialistas pasakė: jei tai būtų išvarža, jis negalėtų atlikti tų pratimų, kuriuos daro dabar“, – pasakojo Živilė. Anot jos, kineziterapeutui vyro pasakojami simptomai priminė onkologinę ligą.
Moteris paaiškino, kad būtent šis specialistas pirmasis ir nukreipė juos tinkama linkme – pasiūlė atlikti kolonoskopiją. „Iš tikrųjų niekas mūsų nebuvo užvedęs ant kelio, kad reikėtų tai pasidaryti. Apie tokią procedūrą tuo metu galbūt net nebuvome daug girdėję“, – teigė ji.
Reagavo jautriau nei pats vyras
Po sanatorijos Arūnas nedelsdamas kreipėsi į privačią kliniką – būtent po šio vizito viskas ir paaiškėjo. Jam nustatytas žarnyno vėžys. Pasak Živilės, vyras į šią žinią reagavo labai ramiai. Į tyrimus buvo nuvykęs vienas, o gavęs atsakymus paskambino žmonai ir ramiu tonu pranešė gydytojų išvadą.
„Aš pati reagavau labai jautriai – negalėjau suvokti, iš pradžių diagnoze netikėjau. Tik kai prasidėjo biopsijos, tomografija, kompiuterinė tomografija ir kiti tyrimai, viskas ėmė tvirtintis. Tada supratau realią situaciją – viskas labai rimta“, – nurodė Živilė.
Kaip pasakojo Živilė, apie Arūno ligą sužinojo prieš pat savo keturiasdešimtą jubiliejų. „Dabar jau treji metai kaip Arūno nebėra“, – pridūrė pokalbininkė. Tuo metu visi gimtadienio planai buvo atidėti – svarbiausia tapo suprasti, kaip padėti vyrui ir rasti atsakymus.
Beje, vėžys diagnozuotas jau ketvirtos stadijos – auglys siekė 8 cm. Iš pradžių buvo taikytas spindulinis gydymas, siekiant sumažinti auglį, vėliau – chemoterapija. Iš viso gydymas truko apie dvejus su puse metų beveik be pertraukų – stabtelėta buvo tik kelioms savaitėms po operacijos. Deja, po jos liga pradėjo dar labiau plisti – metastazės išplito į kepenis, todėl gydymas buvo tęsiamas nuolat.
Gyveno tarsi autopilotu
Živilė pabrėžė, kad liga stipriai pakeitė jos vyrą – kartu keitėsi ir jo požiūris į gyvenimą bei vertybes. „Jis visada buvo labai atsakingas ir darbštus. Atrodytų, geros savybės, bet kai pamiršti save – tai jau nėra gerai“, – sakė atlikėja.
Pasak Živilės, gydymo metu blogėjant sveikatai vyras pats ėmė į savo gyvenimą žvelgti kitomis akimis. „Jis man sakydavo: žinai, ką aš pakeisčiau gyvenime? Iš esmės pakeisčiau gyvenimo būdą. Tiek nedirbčiau. Ir kai tu siūlydavai: „varom atostogų“, aš važiuočiau“, – prisiminė ji.
Moteris taip pat atviravo apie savo pačios būseną Arūno gydymo laikotarpiu. „Tuo metu, kai viskas vyko, net nežinau, iš kur atsirado mano jėgos. Buvau tarsi užsiprogramavusi, kad negaliu parodyti silpnumo. Matai, kaip žmogus nyksta, ir tiesiog veiki – gyvenimas sukosi tarsi autopilotu“, – pabrėžė Živilė.
Judviejų gyvenimas iš tiesų pasikeitė kardinaliai tuo metu – Lietuvoje jie nebuvo įsitvirtinę, viską teko palikti užsienyje. Todėl gimtojoje šalyje viską pradėjo nuo pradžių: keistis vertė ne tik liga, bet ir būtinybė kurti gyvenimą, užsidirbti.
Živilė pasakojo, kad būtent tuo laikotarpiu atsigręžė į savo amatą – pradėjo dainuoti. „Pradėjau vien dėl to, kad mano vyras jautėsi labai silpnai ir nebegalėjo dirbti. Reikėjo sugalvoti, kaip uždirbti pinigų šeimai“, – sakė ji.
Dažniausiai ji dainuodavo savaitgaliais – darbo dienomis būdavo šalia vyro, juo rūpinosi, o savaitgaliais vykdavo koncertuoti. „Kai tik atsirasdavo galimybė ir vyras jausdavosi stipresnis, pasiimdavau jį kartu – važiuodavome drauge. Vėliau atėjo laikas, kai Arūnas jau nebegalėjo vykti, tada važiuodavau viena“, – prisiminė Živilė.
Moteris neslepė, kad tai buvo emociškai itin sunkus laikotarpis. „Visą savaitę būni šalia jo, padedi, o savaitgalį užsidedi dirbtinę šypseną ir eini dainuoti žmonėms, švęsti jų šventes kartu su jais“, – atviravo pašnekovė.
„Pagalba buvo ne tik vyrui, bet ir man“
Živilė pasakojo, kad dar gerokai anksti, vos Arūnui pradėjus eiti onkologijos keliu, viena jų draugė, gydytoja, buvo užsiminusi apie hospisą.
„Tuo metu apie tai net negalėjome galvoti – atrodė per anksti. Tiesiog išgirdau, praleidau pro ausis. Bet dabar suprantu, kad ji, kaip gydytoja, nuo pat pradžių matė Arūno diagnozę ir suvokė, kokia tai rimta liga“, – pasakė atlikėja.
Ši mintis apie hospisą sugrįžo vėliau, kai vyro būklė smarkiai silpo. „Kai jam labai pablogėjo, iškviečiau greitąją. Jį išvežė į Santaros klinikas, tačiau ten, įvertinę būklę, pasakė, kad niekuo padėti negali, nes tai ne jų pacientas. Pasiūlė kreiptis į slaugos ligoninę arba skausmo kliniką“, – prisiminė pašnekovė.
Pirmiausia ji kreipėsi į skausmo kliniką. „Paskambinus pasakė, kad artimiausias vizitas – tik po mėnesio. Tai visiškai nerealu, kai žmogui pagalbos reikia čia ir dabar – tą pačią minutę, tą pačią sekundę. Arūnui reikėjo labai stiprių vaistų, jis jau savaitę nevalgė, nes tiesiog buvo per blogai“, – nurodė Živilė.
Tada vėl sugrįžo mintys apie hospisą. „Atsisėdau ir pradėjau kalbėtis su vyru, klausti, kaip jis pats žiūri į tai, kad galbūt reikėtų važiuoti į hospisą. Visgi slaugos ligoninės mus gąsdino, o namuose – mačiau, kad jis bejėgis. Aš negaliu leisti vaistų, morfijų gali leisti tik medikai, geriami vaistai jau nebeveikė“, – pridūrė moteris.
Vyras kaipmat pritarė, kad specialistų pagalbos jam labai reikėjo. „Jis pasakė: man reikia medikų pagalbos, jei gali – paskambink“, – prisiminė Živilė. Moteris paskambino į hospisą po pokalbio maždaug per valandą perskambino gydytojas ir pasakė: rytoj dešimtą valandą atvykite.
Anot Živilės, hospisas – ypatinga vieta, Arūnas turėjo galimybę sunkiausiu metu gauti reikalingą pagalbą. „Tai buvo nuostabi vieta – su tokia pagalba, personalu, požiūriu į sergantį žmogų ir jo artimuosius. Pasirūpino ne tik mano vyru, bet ir manimi“, – minėjo ji.
Hospise vyras praleido kiek daugiau nei dvi savaites. Pirmąją savaitę jis buvo sąmoningas, vėliau paniro į komą ir jo gyvybė užgeso.
Pavyko išsikapstyti be vaistų
Praėjus mėnesiui po vyro mirties, Živilė sako tik tada iki galo suvokusi, kas įvyko. „Vienu metu negalėjau susitvarkyti – atrodė, kad nemiegu, nieko nesinori, nieko nenoriu veikti. Bet turi kažką daryti, gyvenimas negali sustoti, rūpesčių daug užkrito“, – dalijosi atlikėja.
Ji pasakojo, kad tiek vyro ligos metu, tiek vėliau kreipėsi pagalbos į psichologus. Vėžio institute artimiesiems teikiama psichologinė pagalba, kurios galima kreiptis bet kada – ten ji ir lankydavosi, kai būdavo sunkiausia. „Ten primena tam tikras tiesas, kaip turi elgtis, ir kažkiek tai tikrai padeda“, – sakė vyro netekusi moteris.
Visgi po netekties vien psichologinės pagalbos nebeužteko. „Netekus vyro man psichologai jau ne tiek padėjo, nes aš supratau, ką turiu daryti, bet negebėjau susitvarkyti su savimi. Tada kreipiausi į psichiatrą, kad išrašytų vaistų. Patekau pas labai gerą specialistą – jis ne tik padėjo kaip psichiatras, bet ir kaip psichologas“, – tvirtino Živilė, mat gydytojas neskubėjo paskirti vaistų, jis skyrė laiko pokalbiui, kuriuo vėliau Živilė rėmėsi eidama išgyvenimo keliu.
„Man padėjo ir pavyko be rimtų vaistų išsikapstyti. Ieškojau žolelių, papildomos pagalbos sau, bet be stiprių antidepresantų man pavyko“, – aiškino ji.
Živilė pasakojo, kad šiuo laikotarpiu sugrįžo į ramesnį gyvenimo ritmą ir daugiau laiko praleidžia gamtos apsuptame vienkiemyje, kur jiedu ir prieš tai gyveno su Arūnu.
„Mes kai atvykome į Lietuvą, pasirinkome gyventi vienkiemyje – miško apsuptyje buvome visą ligos laikotarpį. Tą sodybą turiu iki šiol, čia tebebūnu. Savaitės bėgyje dirbu visus darbus, dainuoju, važinėju po koncertus – dažniausiai savaitgaliais didžiąją laiko dalį praleidžiu vienkiemyje“, – atskleidė moteris.
Vyro netektis pakeitė požiūrį į viską iš esmės. „Labai pasikeitė santykis su materialiais dalykais – dabar aiškiai suprantu jų laikinumą. Suvokiu, kad šiame gyvenime viskas yra laikina ir niekada negali žinoti, kas laukia rytoj. Mes nuolat skubame, lekiame, galvojame apie ateitį, tačiau reikia suprasti, kad to rytojaus gali ir nebūti“, – kalbėjo pašnekovė.
Živilė teigė išmokusi gyventi čia ir dabar. „Tai nereiškia, kad man visada tai pavyksta, bet ši mano gyvenimiška patirtis išmokė, kad svarbiausia yra dabartis. Tai tikrai mane pakeitė“ , – tarė atlikėja.