„Vos pabaigęs mokyklą Kėdainuose išvykau studijuoti į užsienį. Buvau vos aštuoniolikos metų ir norėjau pripildyti savo gyvenimą unikaliais potyriais“, – pasakoja Justinas.
Studijuoti fiziką Anglijoje jis suplanavo kartu su mokyklos draugu. „Atvykau ten pirmas, nemeluosiu, buvo šiek tiek baugu, bet po kelių dienų į studentų barako duris pasibeldė pavėlavęs bendražygis, tada pirmą kartą nueiti į universiteto paskaitas buvo lengviau, nes nerimą dalinomės per pusę“, – juokiasi pašnekovas.
„Prieš išvykdamas įsivaizdavau, kad moku anglų kalbą, bet turiu prisipažinti – klydau. Mokykloje labiausiai vertino gramatiką, o klausymas ir kalbėjimas likdavo antrame plane. Kalbėdamas su kitais studentais vis užstrigdavau viduryje sakinio ir spragsėdavau pirštais bandydamas išversti lietuvišką mintį į anglišką žodį. Bet praktika yra geriausia mokytoja, ir po trijų mėnesių jau pavykdavo susišnekėti pakankamai gerai.
Japonijoje – neeilinis pirmadienis: dėl karščio bangos šalyje sumušti 17 rekordų
Visgi turiu prisipažinti: angliškas dialektas tampa vis sudėtingesnis judant į Anglijos šiaurę, o mes studijavome Jorkšyro regione, kuris jau laikomas šiauriniu, todėl už universiteto ribų, kur dėstytojai šnekėdavo išdailinta „karalienės“ kalba, vietinių britų nepavykdavo suprasti dar ilgus metus. Po trečio „Ką?!“ jau, sakai „Aha…“ ir susitaikai, kad šiauriečiai nenustos vapenti pro savo nosis net pasimetusiam pašaliečiui“, – pasakoja Justinas.
Anglijoje studijas galima pabaigti greičiau, nei Lietuvoje. Nuo aukštųjų studijų pradžios fizikos magistrą galima gauti per ketverius metus, o Lietuvoje tai trunka šešerius. Tą Justinas ir padarė, tačiau studijų pabaigoje teko padaryti sunkų pasirinkimą.
Susiję straipsniai
„Norėjau tęsti akademinę veiklą, nes tuo metu dar nenorėjau įprastos karjeros, todėl išsiunčiau prašymus dėl doktorantūros pozicijų po pasaulį ir gavau pasiūlymus iš trijų universitetų: dabartinio universiteto Anglijoje studijoms su medžiagomis, Singapūre darbui su baterijomis ir Naujojoje Zelandijoje tyrimams su lazeriais. Tačiau sunkiausia pasirinkimo dalis nebuvo akademinė, o asmeninė. Per ketverius metus studijų susikūriau gyvenimą, draugų ratą ir turėjau mylimą merginą, dabar atėjo laikas rinktis, likti čia ar viską palikti? Pasirinkau pastarąjį variantą ir išvykau vienas gyventi į Naująją Zelandiją“, – prisimena Justinas.
„Šviežia pradžia buvo saldžiai karti. Naujosios Zelandijos universitetas stovėjo ant kalno viršūnės, iš ten matėsi visas Velingtono miestas, vandenynas ir viską išraižę kalnų masyvai. Rasti kitą šalį su tiek daug įvairios ir gražios gamtos sunku. Keliavau ir gėrėjausi nuostabiausiais vaizdais bei vietinių šiltumu, visgi su liūdesio gaidele, nes negalėjau patirti to su paliktais draugais bei mergina, su kuria dabar draugavome nuotoliu.
Vietinius akcentus deja, teko vėl perprasti iš naujo, nes zelandai kalba labai savitai su daug „ė“ garsų, kurių britai neturi. Pavyzdžiui, atsakydamas į klausimą kivis (taip save vadina naujazelandiečiai) dažnai sako „taip ne“, kas, nemeluosiu, truputėlį klaidina, nes gali reikšti ir taip, ir ne, priklausomai nuo to, kaip tas „taip ne“ pasakytas.
Visgi su laiku pripranti ir imi suprasti ką tie kiviai šneka, susirandi draugų ir galiausiai išsiskiri su mergina, nes nuotoliniai santykiai tiesiog neveikia. Tada nusipirkau motociklą ir laisvu laiku apkeliavau visą pietinę bei šiaurinę šalies salas. Vaikščiojau po apleistas aukso kasyklas, apsistodavau pas svetingus kivius namuose, kurie tiesiog pasikviečia nepažįstamus keliauninkus pernakvoti (ar minėjau, kad jie labai šilti žmonės? Taip, ne? Paminėsiu tai dar kartą), slidinėjau ant ugnikalnio ir slėpiausi po stalu per didžiulį žemės drebėjimą, kuris apgriovė miestą. Tie keli metai prabėgo labai greitai“, – pasakoja pašnekovas.
Doktorantūros studijos Naujojoje Zelandijoje trunka trejus metus, lyginant su Lietuvoje įprastais ketveriais metais. Justinas džiaugiasi vėl sutaupęs laiko ir apsigynęs savo tezę būdamas vos 26-erių, tapdamas fizikos mokslų daktaru.
„Na štai, daktaro diplomas rankose, gyvenimas sukurtas, bet pasibaigė doktorantūros stipendija – 1500 Eur į rankas, už kuriuos buvo galima gyventi kuklų studentišką gyvenimą svetimos šalies sostinėje. Ir vėl atėjo laikas spręsti, ką daryti. Profesorius pasiūlė tęsti akademinė veiklą pas kolegas Australijoje su solidžiu 65 tūkst. Eur metiniu atlyginimu, bet vienas dalykas nedavė ramybės. Nepatikėsit. Pamiršau, kaip kalbėti lietuviškai!
Anglijoje šnekėdavome su geriausiu draugu iš mokyklos laikų ir aplink būdavo lietuvių studentų, o čia jų nėra. Per „Facebook“ ieškojau Wellingtone gyvenančių lietuvių, pavyko surasti tik vieną, jau suleidusią šaknis ir susituokusią su vietiniu maoriu (N. Zelandijos senbuviai, dabar tautinė mažuma). Teko su ja kalbėtis angliškai, nes mes abu vis strigdavome ieškodami, kaip išversti angliškas mintis į lietuvišką žodį. Baisu! Na, tai padariau, kas man tapo natūralu, sukišau savo gyvenimą į vieną turistinę kuprinę, ką galėjau – pardaviau, kas liko – išdalinau draugams ir išvykau“, – pasakoja Justinas.
Aplankęs Australiją ir Singapūrą Justinas persikėlė gyventi arčiau gimtųjų Kėdainių – į Vilnių.
„Grįžus į Lietuvą buvo keista matyti lygų horizontą. Atrodo, jog tai mažas dalykas, bet jausmas buvo stiprus. Tiek laiko pragyvenus kalnų krašte Vilnius rodėsi kaip naujas pasaulis. Čia vėl laukė pažįstami iššūkiai, nauji draugai, namai ir – taip – stringanti kalba.
Pradžioje buvo sunku, bet sunkūs laikai pasibaigia. Radęs darbą su lazerių optika radau ir merginą, kuri – kaip netikėta – irgi yra daktarė, tik biofizikos srityje (kas sako, kad priešingybės traukia?). Tada gyvenimas tikrai įsibėgėjo ir nė nepastebėjome, kaip spaudžiami riboto vestuvių biudžeto jau klausiame vienas kito: „Darom balių ar važiuojam į kelionę?“
Aš norėčiau didelės kelionės, būsima žmona – rimto baliaus. Ką darom? Pasitarėm ir priėmėm kompromisą – abu. Vestuves šventėm be nakvynės, bet smagiai, o kelionei pavyko išspausti beveik dvi savaites Japonijoje. O tas medaus mėnuo padovanojo dar ir kai ką netikėto. Ačiū, Japonija!“ – džiaugiasi Justinas.
Jis pasakoja, jog skrydžius sekė religingai – kiekvieną dieną pusantro mėnesio, kol pasitaikė pigūs skrydžiai ir tuo pačiu pasisekė su labai palankiu euro – jenos valiutos kursu.
„Atvykę į Tokiją kaipmat supratome, kodėl taip pigiai viskas kainavo. Vasara ten ne sezonas – beprotiškai karšta, net ryte! Pasišlaistę prie metro stoties radome restoraną, kur priėjusi virėja užsakė mums po karštą rameną. Nesupratom, ar todėl, kad pasigailėjo pasimetusių lietuvių, trypčiojančių prie aparato-padavėjos, ar dėl augančios eilės už mūsų. Valgydami dar labiau sukaitom, bet sriuba buvo labai gera, nors daug paprastesnė už Vilniaus ramenus.
Laikas į viešbutį? Ten vėl laukia aparatai vietoj įprastų registratorių, į kambarį neįleidžia – per anksti, bet pavienis darbuotojas leido palikti savo lagaminus. Toliau klaidžiojame tarp dangoraižių dusdami nuo karščio, iš ledainės automato nusipirkome ledų ir galiausiai suradome parką, kur mūsų laukė suoliukas su šešėliu. Nežinau, ar kalta ilga kelionė, ar pasikeitusi laiko juosta, bet iš tos dienos mažai ką beprisimenu. Parke pasnūduriavome, kažkaip atsiradome viešbučio kambaryje, ten nusiprausėme vonioje su robotu-tualetu (taip, jie visur) ir atsijungėme 15 valandų“, – pasakoja pašnekovas.
„Kam visa tai pasakoju? Nes nuo tada prisimenu, ko pradžioje neįvertinau ir kuo mes taip skiriamės nuo tų japonų. Jei reikėtų apibūdinti Japoniją vienu žodžiu, tai būtų „patogumas“. Kažko užsinori? Štai netoliese mygtukas, paspaudi jį ir gauni ko nori iš aparato, restorano, parduotuvės ar paslaugų tiekėjo. Manau, pirmąją dieną buvome kalti patys, pavargusios galvos ir kultūrinis šokas kėlė sumaištį, bet atsigavę supratome, kaip patogu gyventi japoniškai.
Žinau, kad Tokijas yra eilių miestas, tas tikra tiesa, bet nuotraukose nesimato, kaip greitai tos eilės ištirpsta. Kur benueisi, aptarnavimas yra žaibiškas. O procedūra visur panaši: įėjęs pro duris suspaudai aparate ko nori, nesvarbu, ar užsisakinėji maistą, pramogą, ar transportą. Eini toliau ir po 5 minučių ar greičiau turi tai, ko norėjai. Neperdedu.
Po Tokiją keliavome vien su metro ir nė vieno karto neteko traukinio laukti ilgiau nei 5 minučių. Vos užlipęs ant platformos jau važiuoji ten, kur tau reikia. O miestas juk milžiniškas! Būtent dėl šio patogumo Tokijuje beveik nėra automobilių, gatvės priklauso pėstiesiems, nėra jokių kamščių. Kažkokia fantastika! Tik įsivaizduokit, kaip atrodytų mūsų gatvės, jei vilniečių staiga pagausėtų milijonu ar dviem“, – stebisi Justinas.
Tokijas yra didžiausias pasaulio miestas, turintis 40 milijonų žmonių, jis galėtų sutalpinti apie 15 Lietuvų.
„Na štai, aš su savo žmonele keliaujam per tą Japoniją ir stebimės, kaip čia viskas kitaip. Keliaujam, keliaujam ir nukeliaujam į japoniškus Druskininkus – kurortinį SPA miestelį. Ten sužinom, kad vietinis patogumas siekia net ir tavo lovą, kai septintą ryto pas mus bemiegančius ant grindų (taip miegama tradiciškai) įsiveržia japonė nešina pusryčių padėklais. Pavalgome ant tų pačių grindų, vėl labai skaniai, nors šiek tiek nepatogiai, bet tradiciniuose japonų viešbučiuose tvarka tiesiog kitokia. Ten esi kaip pas mamą ir tėtę, gyveni pagal viešbučio savininkų tvarką. Nepatinka? Tai ką veiki rezervuodamas (pigiausią) tradicinį, o ne vakarietišką viešbutį? Prisipažinsiu, norėjau išbandyti tą senovišką „Ryokan“ viešbučio patirtį, nors nesitikėjau, kad apsistojus reiks taikytis su dešimties šlepečių tvarka. Taip, viskam yra vis kitos šlepetės, net tualetui.
Kas toliau? Einam su medinėm lauko šlepetėm per pagrindinę kurorto gatvelę, įmetam monetą į mašiną, pažaidžiam japoniškus žaidimus, nesuvokiam, kas vyksta, bet smagu. Pamirkome kojas karštose versmėse tiesiai pagrindinėje gatvėje ir galiausiai ateiname į japonų SPA „Onsen“. Šis SPA atneša šviesų protą, nes, pasirodo, kiekviena miestelio SPA suteikia vis kitokią galią. Ten tenka išsiskirti su savo neseniai vesta žmonele, nes vyrai ir moterys maudosi atskirai. Kodėl?
Įeini į didžiulę SPA erdvę, ir ten, aišku, visi nuogi, gali pasilikti tik mažytį rankšluostuką, kurį – siurprizas – naudoji ne prisidengti, o užsidėti ant galvos. Aha – keista. Nusiprausei sėdimame duše (japonai duše prausiasi tik sėdėdami), pasimirkai deginančiame vandenyje ir eini pasivaikščioti nuogas į lauko kiemelį „atvėsti“. Pakartoji antrą kartą ir jau svajoji apie žiemą. Gana.
Grįžtu į fojė. Žmona vis dar verda termo voniose, todėl prisėdu arčiau oro kondicionieriaus atsipūsti. Na, įdomi SPA patirtis, bet kažko trūksta. Apsilankę Druskininkuose paprastai karūnuojame patirtį masažu, o čia jokių masažistų nėra. Keisti tie japonai. Tik už aparatų, siūlančių pieno kokteilius ir vietinius pyragėlius, kitoje fojė pusėje matau neįprastą erdvę. Ten pilna masažinių krėslų ir miegančių japonų. Nepagailiu 1000 jenų (5 Eur) ir sėdu į vieną jų.
Esu bandęs oro uostų masažines kėdes, bet čia visai kas kita. Gali ryti šaldytą picą autobusų stotelėje arba skanauti šviežią, krosnyje keptą picą restorane – nepalyginami dalykai. Japonai žino, kaip gaminti gerus robotus, net ir masažui! Pasikviečiu perkaitusią žmoną ir praleidžiame ten gerą valandėlę. Likusias porą dienų vaikštinėjame po kitas miestelio SPA, kur mūsų laukia karštosios vonios, robotai masažuotojai ir jau įprastas nuogumas, visų SPA taip ir nespėjome aplankyti, tas, kurios neša draugystę ir pinigus, pasilikome kitam kartui“, – pasakoja Justinas.
Jis pasakoja, jog likusią kelionę aplankė Kioto, Naros, Osakos ir Hakonės miestus su greitaeigiais „Shinkansen“ traukiniais, kurie įsibėgėja beveik iki 300 km/h greičio. Ir pataria daugiau laiko praleisti Kiote, nes ten ne tik rūmai, šventyklos, kalnai, bet ir pačios gatvės stulbina savita senovine estetika. Tik siūlo vengti centrinio turgaus, nes ten kainos skirtos turistams ir niekas tiek už aštuonkojų rutuliukus įprastai nemoka!
„Jau seniai pastebėjau, kai kelionė persiverčia į antrą pusę laikas ima lėkti greičiau, jis negailestingas net ir medaus mėnesiui, mirkt – ir kelionė jau baigta. Vilniuje pasitinka maža pokelioninė depresija, bet netrukus vėl galima mąstyti šviesiu protu (gerai, kad aplankėme pirmąją SPA).
Vestuvių balius ir medaus mėnesio kelionė abu buvo verti savo kainos. Dabar atėjo laikas įsivažiuoti į naują vestuvinį gyvenimą, bet kažkas neduoda ramybės. Japonai daro dalykus kitaip nei mes. Iš to galima pasimokyti.
Tikiu tuo, todėl spjaunu į pabodusį darbą su lazeriais, nusiperku geriausius masažinius krėslus, kokius tik galiu surasti ir pradedu savo verslą „RoboSPA“. Šiek tiek japoniško patogumo ir Vilniuje. Šiek tiek masažo robotukų ir nostalgijos. Nauja kelionė man, šįkart Japonijos sąskaita!“ – juokiasi Justinas.