Kompozitorius, dirigentas, Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO įkūrėjas ir meno vadovas Gediminas Gelgotas atšventė 40 metų jubiliejų.

Orkestro NIKO įkūrėjas – iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma: „Likimo numylėtinis.“ Nors metų nugyventa ne tiek ir daug, padaryta tikrai daug.

„Kai pasižiūri atgal, supranti, kiek daug nueita, kiek daug dalykų įvykę. Nesu iš tų žmonių, kad galėčiau pasakyti – va, kaip greitai lekia laikas. Aš jį užpildau dideliais kūrybiniais sumanymais, koncertais. Atsigręžus į praeitį atrodo, kad visko būta, patirta labai daug“, – kalbėjo G.Gelgotas, birželio 12-ąją paminėjęs 40 metų sukaktį.

– Viskas gyvenime turi savo kainą. Kuo turite mokėti už tai, kad jums sekasi?

[[ge:lrytas:lrytas:15083897]]

– Niekada nejaučiau, kad dėl muzikos turėjau ką nors paaukoti. Jau vaikystėje neidavau su vaikais žaisti į kiemą, o grodavau. Man tai buvo įdomesnis žaidimas. Daug mano profesijos atstovų kalba, kad jie neturėjo vaikystės ar ko nors teko atsisakyti. Apie save taip nepasakyčiau.

Sekasi dėl to, kad sutikau daug gerų žmonių, kadaise papuoliau į situacijas, kurios man padėjo kažką įgyvendinti, kažko pasiekti. Kai iš šalies žiūri į žmogų, atrodo, kad jam sekasi, bet niekas nežino, kaip yra, kai matai tą žmogų iš arti. O yra labai daug darbo, būna nusivylimų, nepasiektų, neįgyvendintų dalykų. Nebūna vienareikšmiškai vien tik sėkmė.

[[ge:lrytas:lrytas:28752531]]

– Užaugote muzikų šeimoje. Turbūt tai turėjo įtakos, kad ir jūs pasirinkote muziko kelią? Papasakokite apie savo šeimą, vaikystę, gimtuosius namus Vilniaus senamiestyje.

– Gimiau ir augau nedidelėje Skapo gatvėje visai šalia Vilniaus universiteto. Toje pačioje gatvėje augo ir pianistė Mūza Rubackytė (71 m.). Į tuos namus gatvės gale mes eidavome.

[[ge:lrytas:lrytas:19772154]][[ge:lrytas:lrytas:37954947]][[ge:lrytas:lrytas:25700280]][[ge:lrytas:lrytas:30979039]][[ge:lrytas:lrytas:35858759]]

Pas Mūzos mamą pedagogę Taisą Teresę Rubackienę skambinti fortepijonu mokėsi mano mama, paskui – šiek tiek brolis su seserimi.

Kitame tos trumpos gatvelės gale buvo antrieji tuometės Konservatorijos rūmai, kuriuose dirbo mano tėtė. Šalia mūsų namo – Vilniaus universitetas, kur dirba mano mama.

Niekam ne paslaptis, kad visa mūsų šeima – muzikantai. Mama Rasa Gelgotienė (68 m.) – trijų Vilniaus universiteto chorų vadovė. Tėvas Valentinas Gelgotas (72 m.) grojo pirmąja fleita Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Brolis Giedrius (49 m.) užėmė tėčio vietą – dabar yra pirmoji Nacionalinio simfoninio orkestro fleita. Mūsų sesuo Justina (44 m.) groja obojumi.

Jau vaikystėje maniau, kad visi žmonės groja kokiu nors instrumentu. Ir tėvų, ir brolio bei sesers draugai pas mus lankydavosi ir repetuodavo. Aš mačiau tiktai tą pasaulį, nors tėvai norėjo, kad nebūčiau muzikantas.

Bet jie matė, kad nuo mažens pradėjau rašyti muziką, improvizuoti, vis klausinėdavau, kokiu instrumentu grosiu, kai užaugsiu. Jie mane nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Taip ir tapau muzikantu, kitokių pasirinkimų neturėjau.

Tėvų namuose ant sienų – daug modernių Lietuvos dailininkų paveikslų, kurie lavino mano vaizduotę. Žiūrėdavau į tuos paveikslus – vienų bijodavau, kitais grožėdavausi.

Buvo kūrybiška mano vaikystė, sakyčiau, šiek tiek bohemiškoje ir meniškoje aplinkoje.

Turėjome vilkšunį, man tekdavo su juo vaikštinėti. Tada Prezidentūros kiemas visuomet būdavo atviras.

Eidavome ir ten, ir į Sereikiškių parką, kuris tuomet buvo vadinamas Jaunimo sodu.

Visas Senamiestis tada atrodė kitaip. Negaliu sakyti, kad visai apleistas, bet kiekviename kieme buvo dar nuo karo likusių nesuremontuotų namų. Atsimenu, nepriklausomybės pradžioje 1991–1995 metais buvo toks baisus periodas, kai padeginėjo gretimus namus ir mano brolis su tėvu, kaimynai bėgdavo su kibirais vandens tų gaisrų gesinti.

Vyko pokyčiai, kažkas tuos butus norėjo pirkti, parduoti. Tie butai buvo dideli, apleisti, juose gyveno po kelias asocialias šeimas. Bet paskui Senamiestis labai keitėsi.

Aš save laikau vilniečiu ir Senamiesčio vaiku. Atrodo, kad kiekvieną skersgatvį, kiekvieną plytą pažįstu. Būna, pamatau nuotrauką su palangės fragmentu ir žinau, kurio namo ta palangė.

– Ar Senamiesčio chuliganai jus bandė įtraukti į savo kompanijas?

– Ne. Aš turėjau vyresniojo brolio Giedriaus apsaugą. Nors jis lankė M.K.Čiurlionio menų mokyklą, gretimų gatvių ir viso Senamiesčio kompanijas, gaujas pažinojo. Su tomis gaujomis jis gerai sutarė. Kadangi visi žinojo, kad esu Giedriaus brolis, manęs niekas negalėjo liesti. Giedrius – labai aktyvus, bendraujantis, įdomaus, išskirtinio charakterio, turi daugybę draugų, pažįstamų.

O aš buvau atsiskyrėlis, vaikystėje draugų gatvėse neieškodavau. Nepasakyčiau, kad ir dabar turiu daug draugų. Aš mėgstu bendrauti, bet man patinka ir būti vienam.

Bendravimo man užtenka darbe. Po kiekvieno koncerto vyksta pokalbiai. Aš nuolat dirbu su daugeliu žmonių – chorais, orkestrais. Tai, žinoma, duoda daug, bet kartais ir išsunkia, atima energijos. Tada reikia kažkaip atsigauti.

– Muziko karjerą pradėjote labai anksti: būdamas 19 metų įkūrėte NIKO – bendraminčių studentų orkestrą. Kur orkestras koncertavo, kiek jame groja muzikantų?

– NIKO įkūriau todėl, kad parašiau kūrinį styginiams ir labai norėjau jį išgirsti. Žinojau, kad pirmo kurso studento kūrinio nė vienas rimtas orkestras negros. Sugalvojau kūrinio atlikimą pats susiorganizuoti.

Paskambinau kurso draugei Augustai Jusionytei, kuri iki šiol groja NIKO, ir papasakojau apie šią idėją. Ji pritarė. Surinkome orkestrą: kelis bendrakursius, kelis pora kursų vyresnius studentus ir kelis iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, kurie tada buvo dar nepilnamečiai – 15–17 metų.

Pirmąjį savo koncertą atlikome 2006 metų spalio 6-ąją Šv.Jonų bažnyčioje. Po pusmečio parengėme kitą programą. Į koncertus ateidavo žmonių, mus pradėjo kviesti koncertuoti, gastroliuoti.

Koncertavome beveik visoje Europoje, pasirodėme ir Azijoje, ir abiejose Šiaurės Amerikos pakrantėse.

Grojome ir „Carnegie Hall“ – žinomiausioje Jungtinių Amerikos Valstijų salėje Niujorke. Turėdavome net po 70 koncertų per metus.

Taip pat su NIKO teko daug koncertuoti Lietuvai reikšminguose renginiuose. O jų per tuos 20 metų buvo daug. Mūsų koncerto klausėsi Norvegijos karalienė Sonja. Koncertas jai patiko, pakvietė atvykti į Norvegiją. Skridome ten koncertuoti.

Kai Lietuvoje 2018-ųjų vasarą lankėsi Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama, grojome stovėdami per metrą nuo jo. Tų metų rugsėjį grojome ir popiežiui Pranciškui, kai jis lankėsi Lietuvoje ir Katedros aikštėje susitiko su jaunimu.

Kaip ir kiekviename kolektyve, ir pas mus vyksta kaita – juk koncertuojame 20-ąjį sezoną. Muzikantų gyvenamosios vietos keičiasi.

Bet yra ir tokių, kurie ansamblyje groja 15–20 metų. Scenoje grojame septyniese, bet iš tikrųjų mūsų yra dešimt.

Muzikantai skirstosi, kas, kada ir kokį koncertą gros.

[[ge:lrytas:lrytas:42865445]]

– Kiekvienas NIKO pasirodymas – lyg efektingas spektaklis. Nuo pat gyvavimo pradžios orkestras siekia išsiskirti ne tik akademine muzika, bet ir apranga, choreografija. Smuikininkės atrodo lyg ką tik nužengusios nuo podiumo, o jų makiažas – lyg Holivudo žvaigždžių. Kas jums kuria drabužius, įvaizdį?

– Drabužius kuria dizaineris Marius Vepšta. Kiekvienas muzikantas turi individualų savo drabužį. Bet jie sukurti taip, kad kai muzikantai atsistoja vienas šalia kito, aiškiai matyti, kad tai – koncertiniai drabužiai. Jie turi jungiančias temas ir atrodo kaip vientisas kolektyvo kostiumas.

Kai pradėjome koncertuoti, nemažai klasikos muzikantų scenoje atrodė apsileidę. Jiems nebuvo svarbu įvaizdis, pats žodis tuo metu buvo vengtinas ir apie tai nederėdavo kalbėti. Reikėdavo kalbėti tiktai apie muziką, jos atlikimą.

Bet Vakarų pasaulyje visada buvo svarbus įvaizdis, sovietmečiu tiktai mūsų tai nepalietė. Svarbu ne tik tai, kaip tu groji, svarbu ir kaip gali save pristatyti, kad tai būtų estetiška, efektinga.

– Daugiau kaip 20 metų jūs – kūrybos kelyje, kuriame buvo nemažai pasiekimų. Kurie, jūsų paties nuomone, yra didžiausi?

– Vienas didžiausių šuolių mano karjeroje buvo kūrinys simfoniniam orkestrui „Never Ignore Cosmic Ocean“, kurį žymus dirigentas estas Kristjanas Järvi įtraukė į savo repertuarą ir dirigavo simfoniniams orkestrams garsiausiose Europos koncertų salėse.

Simfonijos Nr.1 „Extracultural“ pasaulinė premjera įvyko Vokietijoje, „Gewandhaus“ koncertų salėje Leipcige. Tai irgi buvo man reikšmingas įvykis. Šios simfonijos rašymas buvo ilgas dvejų metų darbas.

Simfoninis kūrinys „Vilniaus sarabanda“ taip pat yra viena mano kūrybos aukštumų.

Per karjerą buvo daug garsių salių, kuriose man teko savo kūrinių klausytis ir pačiam koncertuoti.

– Ar tame kelyje buvo ir gilių duobių – kūrybinių, psichologinių?

– Kai esi jaunesnis, jų yra daugiau. Todėl, kad karštakošiškiau ir maksimalistiškai į viską žiūri. Tada daug kas atrodo juoda arba balta. Paskui kažkaip nusiramini, nes labiau savimi pasitiki, daugiau patirties turi.

Net nežinau, ar patyriau labai didelių krizių. Kiekviename kūrybiniame procese yra labai daug duobių ir tokių momentų, kai nežinai, ar tas kūrinys pavyks, kai neateina į galvą jokių minčių, o laikas bėga, terminai spaudžia.

Kadangi aš ir groju, ir diriguoju, ir kuriu muziką, galiu drąsiai pasakyti, kad kūryba yra pati sunkiausia muzikinio darbo sritis, nes ji reikalauja neįtikėtino susikaupimo ir pasinėrimo į ją. Ir ji yra labai neprognozuojama.

Jeigu groji kuriuo nors instrumentu ar diriguoji, gali išmokti, pasiruošti ir gerai pasirodyti. Bet kurdamas kartais gali būti visiškame sąstingyje ir nežinoti, kaip viskas baigsis. Ačiū Dievui, man nėra buvę, kad nepabaigčiau kūrinio.

Bet visada būna panika, o kartais apima net baimė.

– Esate sakęs, kad kai kuriate, būnate vienas. Kadaise įkvėpimo semdavotės Niujorke, o kurdavote Santa Barbaroje ir Santa Monikoje netoli Los Andželo, šalia Ramiojo vandenyno. Kur kuriate pastaraisiais metais?

– Į Santa Barbarą ir Santa Moniką važinėjau trejus ketverius metus. Paskui kelionės ten baigėsi. Buvo periodas, kai kelerius metus apsistodavau Pietų Prancūzijoje, Žydrajame Krante, netoli Provanso. Kelionės ten irgi baigėsi, nes ilgainiui ta pati vieta man atsibosta. Dabar kurti važinėju į Pietų Italiją.

Kai rašau didelį kūrinį, susirandu kokią nors vietą. Aš negaliu kurti savo namuose, kur yra per daug kasdienių minčių ir kasdienių darbų. Taip pat negaliu kurti, kai vyksta koncertai.

Turiu kur nors išvažiuoti vienam mėnesiui, paskui – kitam. Dėl to išsirenku vietas, kurios mane traukia, domina. Kurdamas pasineriu lyg į gilų tunelį. Viskas aplinkui tarsi truputį išnyksta. Turi labai giliai nerti į temą, kurią plėtoji, ir nežinai, kur ją pabaigsi – kur rasi išėjimą.

[[ge:lrytas:lrytas:42858179]]

– Jubiliejinio, 30-ojo, Vilniaus festivalio uždarymo koncerte, kuris birželio 25-ąją vyks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, be kitų muzikantų, koncertuosite ir jūs su NIKO. Atliksite simfoninį kūrinį „Vilniaus sarabanda“. Kokia šio kūrinio atsiradimo istorija?

– Nacionalinė filharmonija man užsakė parašyti kūrinį, skirtą Vilniaus miesto 700 metų gimtadieniui. Pradėjau jį rašyti, bet nežinojau, kokį tekstą, kurį atliktų choras, išsirinkti. Norėjau ko nors simboliško, bet gilaus, labai jautraus, tuo pat metu efektingo.

Taip nutiko, kad būtent tuo metu viename renginyje susipažinau su rašytoja Kristina Sabaliauskaite (51 m.). Nuėjome išgerti kavos ir jai papasakojau, kad rašau tokį kūrinį ir chorui reikia teksto. Ir ji sutiko parašyti tekstą, nors sakė, kad niekada nieko panašaus nėra dariusi. Turbūt akimirksniu pajutome, kad gerai suprantame vienas kitą ir galime kurti kartu.

Aš save suvokiu ne tik kaip lietuvį, bet ir kaip vilnietį, miesto žmogų. Man tai irgi labai svarbu. Vilnius man niekada neatrodė linksmas, naivus ar vienareikšmiškai džiugus miestas, kaip būna gražiuose atvirukuose. Vilnius – dramatiškas miestas, kurio praeityje būta visko. Man įdomu Vilniaus istorija, tai, kas čia vyko prieš kelis šimtus metų.

Vilniuje netrūksta baroko architektūros, čia skambėjo baroko operos. Galvodavau apie Vilnių kaip apie didikų, kaip apie reikšmingą Vakarų Europos miestą.

Atsimenu, pakilau nuo stalo supratęs, kad tą kūrinį pabaigiau. Žiūriu, programa skaičiuoja muzikinius taktus ir rašo, kad yra 700 taktų. Net šiurpas nubėgo per kūną: Vilniui – 700 metų, kūrinyje – 700 taktų. Tai buvo lyg įrodymas, kad kūrybos kelyje mane lydėjo mirusių Vilniaus žmonių sielos.

„Vilniaus sarabanda“ – dramatiškas kūrinys. Baigiasi jis labai veržliai. Dėl to, kad mes kaip feniksas visada pakylame iš pelenų ir einame tolyn.

G.Gelgoto muzika buvo pristatyta didžiųjų transliuotojų Europoje ir visame pasaulyje, tarp kurių – „Classic FM“, „Mezzo TV“, „Arte TV“, „BBC World Service“, „BR Klassik“, „Radio France“.

2005–2011 m. G.Gelgotas kompozicijos, dirigavimo, dainavimo, groti fortepijonu mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2009–2010 m. studijavo kompoziciją Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, žymaus kompozitoriaus Peterio Michaelio Hamelio klasėje.

Orkestro NIKO įkūrėjas Gediminas Gelgotas: „Senamiesčio gaujos manęs nelietė, nes žinojo, kas mano brolis“