Vienas labiausiai patyrusių šalies kardiologų kaunietis R.Žaliūnas turi dvi dienotvarkes: oficialią, kuri susijusi su darbu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centre, ir teniso.

Į rankas teniso raketę pirmąkart paėmęs jau būdamas 43-ejų, iš pradžių gydytojas turėjo išmokti pralaimėti, o vėliau šioje srityje pasiekė ne vieną pergalę.

Pasaulio gydytojų teniso asociacijai vadovaujantis kaunietis šiemet birželį taip pat grįžo namo su apdovanojimais.

Kroatijoje vykusiose pasaulio medicinos ir sveikatos žaidynėse „Medigames“ R.Žaliūnas iškovojo tris medalius teniso varžybose: aukso medalį vyrų vienetų 65–69 metų amžiaus grupėje, sidabro – kartu su Marina Krinickiene ir bronzos medalį su Valdu Dobilu.

[[ge:lrytas:lrytas:20804491]]

Įvairių turnyrų prizininkas ir nugalėtojas R.Žaliūnas vertina tenisą kaip svarbiausią fizinės ir emocinės sveikatos dalį.

– Kaip susižavėjote tenisu?

[[ge:lrytas:lrytas:42926579]][[ge:lrytas:lrytas:42764378]][[ge:lrytas:lrytas:42666711]][[ge:lrytas:lrytas:42601438]][[ge:lrytas:lrytas:42535556]]

– Man buvo 43-eji, kai vienas pažįstamas įkalbėjo žaisti tenisą. Tuo metu jau ėjau svarbias pareigas, nes būdamas 41 metų tapau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektoriumi. Meilė tenisui mane aplankė, sakyčiau, vėlai, bet iki šiol žaidžiu.

Aš pradėjau žaisti prieš 22 metus, o dabar man jau 65-eri.

Teniso raketę paėmiau į rankas jau subrendęs, nes nei mokydamasis Plungės vidurinėje mokykloje, nei studijuodamas dvejus metus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, nei vėliau persikėlęs tęsti studijų tuometiniame Kauno medicinos institute nesidomėjau šiuo žaidimu.

– Ar pirmieji žingsniai teniso aikštyne buvo sunkūs?

– Drąsos man netrūko, bet pradžia buvo sunki.

Tuo metu Vytautas Kaminskas, kuris buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, guodė mane, kad rimtai apie tenisą galėsiu kalbėti, kai mano treniruočių stažas bus bent dešimt metų.

Buvau nustebęs, bet greitai įsitikinau, kad tai panašu į tiesą, – iš pradžių privalėjau išmokti pralošti, netgi juokaudavau, kad mano pirmosios pergalės teniso pasaulyje bus tada, kai sulauksiu aštuoniasdešimties.

Bet džiaugiuosi, kad jų skonį galėjau pajusti anksčiau, todėl negalėčiau skųstis likimu.

– Kuo jums svarbios Pasaulio gydytojų teniso asociacijos prezidento pareigos?

– Ši asociacija gyvuoja nuo 1972 metų, joje dalyvauja apie 40 narių šalių, o prezidentas yra renkamas dvejiems metams. Daugiau kaip pusė mano kadencijos jau praėjo, todėl mielai perleisiu postą naujai išrinktam prezidentui.

Ši asociacija padeda kurti teniso tradicijas tarp medikų, o tai būtina, kad galėtume išeiti iš savo profesijos burbulo.

– Kuri pergalė buvo brangiausia?

– Visos pergalės yra svarbios, jos nebūna lengvos, dažniausiai viską lemia vos vienas ar keli taškai. Esu Profesorių taurės laimėtojas. Kasmet stengiuosi tą taurę išlaikyti savo rankose.

Kad galėtum rungtis dėl šios taurės, yra du reikalavimai – turi būti profesorius ir gerai žaisti tenisą.

[[ge:lrytas:lrytas:43028038]]

– Ar žiūrite per televizorių teniso dvikovas, pavyzdžiui, „Didžiojo kirčio“ („Grand Slam“) turnyrus?

– Tai ketverios svarbiausios kasmet vykstančios profesionalaus teniso varžybos pasaulyje.

Ne tik žiūriu, šiemet su Lietuvos gydytojų teniso delegacija buvau nuvykęs į Paryžių, stebėjome Roland’o Garroso turnyrą, kai žaidžiama ant grunto, norėjome pamatyti aplinką ir pajusti teniso dvasią.

Bet didžiausią džiaugsmą man teikia tenisininkų iš Lietuvos startai.

Pavyzdžiui, Edą Butvilą, kuris vertinamas kaip vienas talentingiausių Lietuvos tenisininkų po Ričardo Berankio kartos, arba Vilių Gaubą, kuris ATP vienetų reitinge šiemet užėmė 101 vietą, įsidėmėjau, kai jie dar tik pradėjo profesionalaus tenisininko karjerą. Šie lietuviai buvo anksti pastebėti pasaulinėje teniso arenoje.

Ne tik pasigrožėti, kaip jie žaidžia, bet ir stebėti jų karjerą – man tai savotiškas azartas.

– Ar teisinga nuomonė, kad jaunimas laimi dėl reakcijos greičio, o vyresnio amžiaus tenisininkai – dėl ištvermės?

– Jei aikštyne susitinka vienodo pajėgumo priešininkai, dvikova užsitęsia. Mano rekordas yra 4,5 valandos.

Bet nėra vieno recepto, kuris padėtų laimėti. Ne tik fizinis pasirengimas ir ištvermė yra svarbūs, daug lemia psichologinis pasiruošimas, dvasinė ramybė, pasitikėjimas savo jėgomis. Būtų sunku įvardyti vieną veiksnį, kuris galėtų nulemti pergalę.

Pavyzdžiui, išanalizavus pajėgiausių planetos tenisininkų rezultatus paaiškėjo, kad nugalėtoją nuo pralaimėjusiojo skiria vos keli procentai, pavyzdžiui, 52–53 procentai atmuštų kamuoliukų, nes dažniausiai viskas klostosi taškas į tašką.

Gali būti svarbi net aikštyno danga, pavyzdžiui, jei kieta danga, kamuoliukas greit ir aukštai atšoka, o raudono molio ar plytų skaldos danga neretai diktuoja lėtesnį žaidimą, todėl svarbi kantrybė ir ištvermė.

Jei žaidžiama ant žolės, kamuoliukas slysta ir žemiau atšoka, todėl žaidimo tempas būna greitesnis.

– Jei būtų galimybė pakviesti į vakarienę kokią nors teniso garsenybę, ką pasirinktumėte? Ar tai būtų grunto karaliumi vadinamas geriausias visų laikų tenisininkas Rafaelis Nadalis?

– Nemėgstu žmonių, kurie save laiko žvaigždėmis. Man norėtųsi labiau bendrauti su Lietuvos tenisininkais.

Žaidžiu tenisą dažniausiai su savo kolegomis, pastebėjau, kad profesinis antspaudas daug ką lemia. Pavyzdžiui, pasibaigus kokiam nors turnyrui dar kurį laiką mintys sukasi apie tenisą, bet kalbos baigiasi apie mediciną, sveikatos priežiūrą, nes esame gydytojai. Žodžiu, pradedame apie tenisą, o baigiame apie pacientus ir ligas.

[[ge:lrytas:lrytas:43028028]]

– Šiemet liepą sulaukėte 65-ojo gimtadienio. Ar jaučiate metų naštą?

– Tikrovė tokia, kad kai kitą kartą kam nors duosiu interviu, visi žinos, kad kalba su pensininku.

Bet esu laimingas, kad dar nesukakus pensiniam amžiui buvau išrinktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centro vadovu.

Laimėjau paskelbtą konkursą penkeriems metams, o eiti naujas pareigas pradėjau nuo šių metų sausio. Vadovauju dideliam centrui, kuris apima kardiologiją, krūtinės ir širdies chirurgiją, kraujagyslių chirurgiją.

– Daug metų buvote Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektoriumi. Kas jums padėjo atlaikyti didelį psichologinį krūvį?

– Manau, šiuolaikinėje vadyboje nebeliko vienišių, o gerų rezultatų įmanoma pasiekti tiktai turint gerą specialistų komandą.

Jei supa daug pasiekę kolegos ir jauti jų paramą, keli sau kur kas didesnius uždavinius, stengiesi tobulėti.

Medicinoje, kaip ir sporte, yra svarbus komandinis darbas. Jei būsite mažiau pažengusioje lygoje, kuklesni bus ir pasiekimai, o dirbant aukščiausioje lygoje didesni ir laimėjimai.

Jeigu dėl įvairių aplinkybių patenki į stiprią komandą, nėra kur trauktis – stengiesi atiduoti visas jėgas bendram tikslui, todėl ir pažanga vyksta kur kas sparčiau.

– Gimėte medikų šeimoje. Ar jaunystėje turėjote galimybę savarankiškai rinktis savo kelią? Galbūt jūsų ateitis jau buvo nulemta dar būnant mokyklos suole?

– Mano tėtis kartą pasakė: „Jeigu nežinai, kur stoti, stok į mediciną, neapsiriksi.“

Mane suformavo ta aplinka, kurioje gyvenau nuo mažumės, kurioje brendau, nebuvo didelių svarstymų, kur stoti baigus vidurinę mokyklą.

Manęs niekas neįkalbinėjo rinktis medicinos studijų. Gimiau medikų šeimoje, o tai daug ką reiškia. Tęsiu medikų dinastijos tradicijas. Ne tik aš, bet ir mano buvusi žmona yra gydytoja, mūsų sūnus ir duktė taip pat yra medikai, nes gimė medikų šeimoje.

– Kodėl tenisas jums yra svarbus?

– Sveikatos mokslų bendruomenėje dažnai kalbame apie atsakomybę, tobulėjimą ir mokslo pažangą, o gerokai rečiau – apie buvimą žmogumi, nors nuo to priklauso, kaip ilgai ir kokybiškai galėsime nešti savo profesinę naštą.

Gydytojui būtina turėti erdvę, kurioje jis yra tiesiog žmogus. Man ta erdvė – teniso aikštynas. Tai savotiška sterili zona be stetoskopų, konsultacijų ir įtampos, kai niekas nevadina tavęs gydytoju, – esi tiesiog žaidėjas, kartais pataikantis, kartais klystantis, kartais besiginčijantis, bet visada gyvas.

[[ge:lrytas:lrytas:43028024]]

– Kaip sportiniai įgūdžiai praverčia jūsų darbe?

– Tenisas yra tarsi greitos analizės laboratorija be moralinės naštos. Sprendimus čia priimame per sekundės dalį, nuolat vertiname riziką, keičiame taktiką, stebime varžovo elgesį.

Ši dinamika stimuliuoja tą pačią smulkiųjų sprendimų, situacinės analizės ir įžvalgumo sistemą, kurią naudojame klinikinėje veikloje, tik čia viskas vyksta lengviau, žaismingiau ir be egzistencinės įtampos. Tenisas išvalo galvą, bet palieka aštrų protą.

Aikštyne mezgasi tokia bendrystė, kokios neįmanoma pasiekti per trumpą pokalbį ligoninės kabinete.

Kai matai kolegą žaidžiantį, prakaituojantį, klystantį, besijuokiantį iš savęs ar besidžiaugiant pakeliantį rankas, pamatai jį ne per profesijos, o per žmogišką prizmę.

Gydytojo profesija ypatinga tuo, kad dažnai jaučiamės įsprausti į vieną kryptį, vieną vaidmenį, vieną sritį. Tačiau žmogus sukurtas ne taip ir ne tam. Vienakryptis gyvenimas veda į perdegimą, o perdegęs gydytojas negali padėti kitiems.

Todėl išėjimas į kitą veiklos lauką, į kitokį ritmą, kitokią dinamiką – tai ne prabanga, o būtinybė.

Teniso aikštynas tampa erdve, kur fizinis nuovargis nuplauna psichinį nuovargį, o nuo rutinos pavargusioje galvoje vėl atsiranda erdvės mintims.

Galbūt todėl vis daugiau mūsų renkasi būtent tenisą. Aikštynas tampa ne pabėgimu nuo medicinos, bet grįžimu į save, į savo vidinę pusiausvyrą, tą žaismės ir lengvumo būseną, kuri vėliau leidžia atlaikyti sunkiausius profesinius išbandymus.

Verta išeiti už profesijos ribų dėl vieno paprasto, bet fundamentalaus dalyko: tik taip galime sugrįžti į ją stipresni.

[[ge:lrytas:lrytas:43028025]]

Teniso raketė rankoje kartais tampa galingesniu terapiniu instrumentu nei bet kuris naujas metodologinis protokolas. Ji primena, kad esame daugiau nei funkcija, daugiau nei pareigybė, daugiau nei titulas.

Pagaliau tenisas nėra poilsis nuo gyvenimo, tai – gyvenimo dalis, kurios mums, gydytojams, reikia, kad neprarastume savęs stengdamiesi dėl kitų.

R.Žaliūnas yra akademikas, profesorius, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies centro vadovas, buvęs LSMU rektorius.

R.Žaliūnas – daugelio vadovėlių bendraautoris, paskelbė daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių.

Jis yra Moldovos Respublikos Nicolae Testemitanu valstybinio medicinos ir farmacijos universiteto bei Odesos nacionalinio medicinos universiteto garbės daktaras, Prancūzijos garbės konsulas Kaune, Plungės miesto garbės pilietis.

Jo mokslinių tyrimų sritys – išeminė širdies liga ir ūminiai koronariniai sindromai, širdies ritmų ir laidumo sutrikimai, intervencinė kardiologija, farmakogenetika.

Daugelį nustebins, ką po darbo veikia vienas žinomiausių šalies medikų: laimi net aukso medalius