Virginija Kochanskytė (73 m.) be automobilio negalėtų įgyvendinti daugybės kūrybinių sumanymų.

Prieš 29 metus prie mašinos vairo sėdusi aktorė jau neįsivaizduoja nė dienos be transporto priemonės, kuria dėl darbo iš Klaipėdos pasiekia kitų didmiesčių teatrų scenas ir atokias provincijos bibliotekas.

Klaipėdietė V.Kochanskytė pirmojo automobilio įsigijimą siejo su rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo šimtmečio jubiliejumi, kuris buvo švenčiamas 1997 metais.

Į iškilmėms skirtus renginius Vakarų Lietuvoje Virginija vyko autobusais ir vos spėjo į juos nukakti laiku.

[[ge:lrytas:lrytas:42604599]]

Todėl po šventės tvirtai apsisprendė dėl asmeninio automobilio, nes darbų tik daugėjo, o kelionės viešuoju transportu į kitus miestus ir miestelius apkarto.

Mat tuo metu buvo labai apkarpyti autobusų maršrutai – jei galėdavai nukeliauti į sostinę ar rajono centrą ir suvaidinti spektaklį, vėlų vakarą nebūdavo kuo parvykti namo.

[[ge:lrytas:lrytas:43091764]][[ge:lrytas:lrytas:42955072]][[ge:lrytas:lrytas:43062913]][[ge:lrytas:lrytas:43000413]][[ge:lrytas:lrytas:43079072]]

„Likdavau nakvoti pas bibliotekininkę ar kokiame nors bendrabutyje. Ryte bėgdavau į autobusų stotį ir keliaudavau namo. Kol juos pasiekdavau, pusė dienos nueidavo šuniui ant uodegos“, – pasakojo aktorė.

Jai darėsi nepatogu prieš renginių organizatorius, nes jausdavosi apsunkinanti jų darbą. Juk autobusu nuvykusi vidurdienį į kitą miestą bibliotekoje iki pavakarės laukdavo savo renginio pradžios.

„Supratau, kad bibliotekininkėms trukdysiu, nes jos rūpinsis, kaip mane užimti, ruoš kavą, vaišins“, – pasakojo Virginija.

Prieš renginį ar spektaklį aktorė norėdavo susitelkti į darbą, o tekdavo energiją nukreipti kitur – į bendravimą su žmonėmis, kurie likus kelioms valandoms iki išėjimo į sceną rūpinosi ja.

Ta energija imdavo garuoti vos tik įsėdus į autobusą, nes keleiviai neretai atpažindavo V.Kochanskytę ir pradėdavo kalbinti.

„Jau autobuse prasidėdavo pirmas kūrybos vakaras, o vėliau ir ten, kur būdavau pakviesta“, – šyptelėjo pašnekovė.

Vėliau aktorė pasimokė – kad kas nors autobuse neblaškytų minčių, ji sėdėdavo užsimerkusi, apsimesdama, kad miega. Virginija norėdavo, kad niekas netrukdytų ir energiją būtų galima nukreipti pagrindiniam renginiui.

Tad automobilio įsigijimas šias problemas išsprendė visam laikui. Aktorė vairuoti pradėjo sulaukusi 44 metų, nes anksčiau nebuvo didelio poreikio.

Automobilių meistras, kuriam V.Kochanskytė patiki remonto reikalus, pajuokavo, kad ji galėtų dirbti tolimųjų reisų vairuotoja, nes darbo reikalais per metus vidutiniškai sukaria 30–40 tūkstančių kilometrų.

Tačiau aktorystė ir kelionės jau seniai įaugo į kraują.

„Kadaise pati pajutau, kad man labai patinka važiuoti traukiniu ar autobusu. Apimdavo vidinis pakilimas, atgydavo kūrybingumas, atrodydavo, kad kelyje žvelgiu į ateitį ir kuriu planus“, – keliones viešuoju transportu prisiminė pašnekovė.

Bet tai nelygu išvykoms nuosava mašina – atsirado daugiau patogumo ir mažiau romantikos, nes prie vairo būtina išlikti budriai.

– Koks buvo pirmasis jūsų automobilis? – paklausiau V.Kochanskytės.

– Nedidelis „Volkswagen“. Norėjau tokio automobilio, kuris naudotų mažai degalų, nes kelionės ilgos ir aš dažniausiai važiuodavau viena.

Bet pradėjusi važinėti įsitikinau, kad jis naudoja daug degalų. Užklausiau meistrų, kodėl toks mažas variklis ryja tiek degalų? Jie buvo automobilių lenktynininkai ir pradėjo juoktis: „O ką jūs manote? Jei važiuotumėte nedidelius atstumus ir lėtai, mašina sunaudotų mažai degalų, o jūs važiuojate toli, todėl jai kaip tik reikia daugiau degalų nei mašinai su didesniu varikliu.“

Tuomet mano gyvenime atsirado pirmas „Mercedes-Benz“. Jį rekomendavo meistras, kuris remontuodavo mano ir vyro automobilius. Tokios markės mašinas vairavau apie dvidešimt penkerius metus – juos keičiau, nes nebuvo nauji. Mašinas pirkdavau už įkandamą kainą, todėl jos buvo naudotos.

Truputį gaila, kad anksčiau neįsigijau naujo automobilio, nes visai kita kelionių kokybė.

[[ge:lrytas:lrytas:43093750]]

– Prie kokio automobilio vairo sėdate dabar?

– Beveik metus vairuoju „Toyota RAV4“. Pasiėmiau paskolą ir nusipirkau naują mašiną, nes nebenoriu, kad gestų. Esu labai patenkinta, nes ji naudoja labai mažai degalų, lengvai rieda, tad keliauju be rūpesčių.

Mano vyras skulptorius Arūnas Sakalauskas važinėja visureigiu, tad kai mano buvusi mašina gesdavo, pasiskolindavau iš jo. Man patiko, kad visureigyje sėdi kaip soste, iš aukštai plačiai matai. Dabar man „Toyota RAV4“ užtikrina tokį patogumą.

Automobilis pasitarnauja aktorystei, nes į sceną turiu įšokti – judėti. Važiuodama traukiniu ar autobusu tarsi suglembu, todėl norint prisipildyti energijos reikėdavo pašokinėti, tačiau tapti šokliu kamuoliuku sudėtinga. O atvažiavusi mašina į sceną įšoku panašiu greičiu, kokiu judėjau kelyje.

– Ankstesni automobiliai jums ištampė nemažai nervų?

– Prisimenu paskutinį sugedusį „Mercedes-Benz“, kurį nuvežiau remontui. Meistras pasakė, kad taisyti nebėra prasmės, patarė pirkti kitą. O pirkti reikėjo skubiai, nes buvo daug spektaklių, koncertų. Vėl įsigijau nedidelį naudotą „Volvo“ markės automobilį ir pastaruoju metu turėjau daug streso, nes jis pradėjo rimtai gesti.

Sykį važiuodama iš Klaipėdos į Vilnių pajutau, kad kelionės tikslo nepasieksiu. Netoli Kauno skambinu savo meistrui ir klausiu, ką daryti? Jis sako: „Važiuok, kol važiuoja. Kaip nors iki degalinės privažiuok.“ Kaune degalinėje palikau automobilį, paskambinau meistrui ir jis atvyko jo pasiimti. O pati užsisakiau taksi ir vykau į spektaklį, kad suspėčiau į sceną.

Tai pasikartojo keletą kartų. Ir tai buvo ženklas, jog reikėtų išvykti iš vakaro, kad kitądien nepatirčiau streso dėl nenumatyto mašinos gedimo.

Todėl atėjo mintis įsigyti naują automobilį. Be to, kelios mano draugės ėmė paskolas ir pirko naujas mašinas.

– Kas jums yra vairavimas – atsipalaidavimas, stresas ar budrumo patikrinimas?

– Per beveik tris dešimtmečius, išskyrus nedidelį laikotarpį, kai vairavau „Volvo“, retai patyriau įtampą.

Kai važiuoju automobiliu viena, niekas nekalbina, vis tiek turiu išlikti budri, neįkristi į savo vidinį pasaulį. Žiūriu į kelią, tačiau nesijaučiu įsitempusi, smegenys dirba – mintis akimirkomis nukreipiu į spektaklį, kartoju tekstą, permąstau personažą.

Automobilyje jaučiuosi tarsi darbo kabinete – vienutėje, kur susitelkiu į darbą.

Kaip puiku turėti automobilį – jei renginys vyksta lauke, nėra kur persirengti, jis tampa grimo kambariu. Mašinoje persirengiu, nusigrimuoju, susišukuoju. Jame ir pamiegu, ir papietauju.

[[ge:lrytas:lrytas:43093749]]

– Ar teko patirti avarinių situacijų?

– Avarija, kuri mane labai pamokė, nutiko prieš keletą metų ankstų pavasarį, kai kelią aptraukė plikšala. Nuo to laiko pradėjau labiau sekti orų prognozes ir visada išvažiuoju valanda anksčiau, kad galėčiau lėtai judėti, jei susidarytų plikledis.

Tąkart važiuojant iš Klaipėdos į Vilnių jau pavasarėjo, kelias atrodė puikus, mašinos važiavo leistinu 110 kilometrų per valandą greičiu. Aš nepadidinau greičio, nieko nelenkiau ir staiga mano mašina tapo nevaldoma, nes vietomis susidarė plikšala.

Negalėjau mažinti greičio, automobilis akimirksniu padarė sukinį ir rėžėsi į kelkraštyje pūpsančią sniego pusnį. Tarsi prilipau prie sniego krūvos. Kurį laiką pasėdėjau, kol nusiraminau.

Tuo momentu niekas, ačiū Dievui, nevažiavo iš paskos, nes mašina apsisuko priešinga kryptimi.

Pabandžiau atsidaryti duris, bet jos neatsidarė. Išlipau per keleivio pusę. Negalėjau patikėti, kad sustojo viena mašina, išlipo jaunas vyras, paklausė, kas nutiko. Jis pabandė išvažiuoti mano mašina, bet ji buvo per daug įstrigusi.

Buvo aišku, kad reikia ją ištempti. Vyras neturėjo virvės, tuoj pat sustabdė kitą automobilį. Kitas vaikinas atsinešė virvę, ir jie ištempė mano mašiną. Apžiūrėjome, kad durys iš vairuotojo pusės atsidaro, tik truputį įlenktos. Jie džiaugėsi, kad man viskas gerai baigėsi, ir patarė važiuoti mažesniu greičiu.

Miela, kad kelyje esu ne kartą sulaukusi geranoriškumo ir malonių gestų. Žinoma, ne iš visų vairuotojų. Bet didžioji dalis jų kelyje yra patyrę bėdų, todėl jeigu gali, patys atsilygina gerumu.

[[ge:lrytas:lrytas:43093748]]

– Spektakliai ir renginiai, kuriuose dalyvaujate, baigiasi vėlai. Turbūt neretai tenka vairuoti naktį?

– Kol šviesaus atminimo mama gyveno Kaune, o aš vykdavau iš Zarasų ar Ignalinos, vyras man sakydavo, kad privažiuočiau iki gimtinės ir nakvočiau namuose. Jis laukdavo manęs grįžtančios ryte.

Vyras patardavo važiuoti rytą, nes kelias geriau prižiūrėtas ir danga mašinų nuvažinėta. O meistras padrąsindavo: „Važiuok ir naktį.“

Važiuoju naktį, žinoma, atsargiau. Vasarą man kelią yra perbėgusi lapė, stirna. Naktį judėdama lėtesniu greičiu stengiuosi plačiai žiūrėti į kelią, nes nenorėčiau nei žvėrelio sužeisti, nei sukurti sau avarinės situacijos, tad pasisaugau.

– Ar naktinis vairavimas jūsų nemigdo?

– Labiau patyrę vairuotojai yra pamokę saugotis, kad neužmigčiau kelyje ir neištiktų bėda. Jie patarė arba likti kur nors nakvoti, arba vis dėlto važiuojant, pajutus snaudulį, priartėti prie degalinės, pasukus nuo kelio sustoti, kad penkiolika minučių nusnūsčiau. Tada grįžta žvalumas ir galima tęsti kelionę.

Jų patarimo paklausiau tada, kai pati vos išvengiau nelaimės, – tąkart maniau, kad kaip nors privažiuosiu iki tikslo, nes jau nedaug liko, ir mašiną tuščiame kelyje sumėtė. Tada prabudau ir sustojau.

Dabar tokiu atveju nuvažiuoju į šalikelę, įjungiu avarinius žibintus, kad matytų kiti vairuotojai, ir penkioms ar dešimčiai minučių nusmingu. Iškart šviesiau akyse pasidaro. Išlipu iš mašinos, apeinu ją ir toliau važiuoju.

Ir kitiems sakau: jei naktį prie vairo akis lipdo snaudulys, pasuk prie degalinės, nes tada šiek tiek atsipalaiduoji, organizmas prašosi poilsio, kaip aš sakau, grožio miego.

– Gal automobilyje vežiojatės kokių nors talismanų, saugančių nuo nelaimių?

– Mašinoje laikau gražią dėžutę, į kurią įdėtas mano mamos, taip pat draugių iš Vatikano Šv.Petro bazilikos parvežti rožiniai. Tikiu jų apsauga.

Žinoma aktorė atvirai papasakojo apie gyvenimą automobilyje: jis tapo grimo kambariu ir darbo kabinetu