Gimtadienis šiam menininkui nieko nereiškia, bet šiemet „Sodros“ atstovai keliskart priminė pasiimti pažymėjimą, nes jau yra pensininkas.

Prieš ketvirtį amžiaus Panevėžyje įkūręs meninio stiklo studiją „Glasremis“ R.Kriukas tikino, kad be darbo susirgtų, todėl senjoro vaidmuo – ne jam.

Dailininkas neskirsto žmonių į jaunus ir senus, jam svarbu, kad šalia jo būtų tokių, kurių akys spindi, kurie ištikimi savo pašaukimui. Panevėžiečiui stiklo pūtimas – meilė iš pirmo žvilgsnio, nors niekada nežino, kas iš to išeis.

Lydydamas stiklą ir kurdamas įvairias menines formas vyras apgailestavo, kad ši žaliava yra kaip įnoringa panelė. Bet kuo daugiau stiklas turi briaunų, tuo daugiau yra atspindžių, kai šviesos spinduliai lūžta ir pasakoja naujas istorijas.

[[ge:lrytas:lrytas:2547354]]

R.Kriukas nuo darbo nepavargsta, o jei keliauja su šeima į užsienį, be žmonos stiklo menininkės Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir keturiolikmetės dukters Rugilės, dažnai vežasi ir savo stiklo darbus.

Duktė Rugilė nuo mažens vykdavo su tėvais į tarptautinius stiklo simpoziumus, bet vėliau apsisprendė lankyti muzikos mokyklą Panevėžyje, puikiai groja mušamaisiais instrumentais viename pučiamųjų orkestre, taip pat bosine gitara ir saksofonu.

[[ge:lrytas:lrytas:39797230]][[ge:lrytas:lrytas:39659414]][[ge:lrytas:lrytas:37106970]][[ge:lrytas:lrytas:30362583]][[ge:lrytas:lrytas:28582016]]

Nors mėgsta tapyti, tėvai norėjo, kad ji pasirinktų savąjį kelią.

„Per tą meilę stiklui jaunystėje buvau užmiršęs laiku susituokti, todėl vedžiau būdamas 50-ies. Jei žmogus tik per pusmetį padaro stiklo skulptūrą, tai nėra tikras darbas, o mane yra apsėdęs fanatizmas gerąja to žodžio prasme“, – prisipažino R.Kriukas.

Zarasų rajone, Gražutės kaime, kur turi sodybą, jis dažnai jaučiasi kaip vaikas, kartais net nenori grįžti į Panevėžį. Jam ta vieta atrodo kaip rojus, nes iš sentikių pirktas vienkiemis yra nuošalioje vietoje, apsuptas miškų.

Bebrai irgi mėgsta jame lankytis – šį pavasarį išrausė gausybę duobių ir tunelių, kurie atrodo kaip katakombos.

Lopydamas bebrų išraustas duobes R.Kriukas dažnai tiek pavargsta, kad vakare dėl nieko nepyksta, džiaugiasi, kad gali pailsėti. Net jei vienoje vietoje vyras supila keturias tonas žemių, tai dar nieko nereiškia, nes bebrai yra nenuspėjami.

Šią vasarą panevėžiečio laukia ne viena rimta paroda, bet pradėjęs kovą su bebrais jis nežada nusileisti.

– Ką jums reiškia 65-eri? Ar tai žmogaus branda, ar amžini ieškojimai užsitęsusioje jaunystėje?

– Neprisirišu prie skaičių, dažnai pamirštu, kiek man metų, nors būna dienų, kai suprantu, kad jėgos ne tokios kaip anksčiau. Meno kritikai dažnai pabarsto druskos ant man jautrios temos, bet jie pastebi, kad mano kūrybinė potencija yra kaip aukštyn užsirietęs pimpis. Aš nekartoju savo darbų, bet iriuosi į priekį.

Šeimoje užaugome dviese su broliu, didžiuojuosi, kad jis yra geras gydytojas gastroenterologas, o aš esu kaip šalaputris – neklaužada ir vėjavaikis. Mano brolis dabar eina rimtas pareigas Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.

Negalėčiau pasakyti, ar aš pats esu rimtas veikėjas tokioje srityje kaip stiklo magija. Per savo karjerą daug sužinojau apie stiklą, kuris gali būti kietas kaip geležis. Kartais jis man iškrečia šunybių, svarstau, kodėl skilo, kodėl sustingo ne taip, kaip maniau. Man įdomu peržengti stiklo gamybos technologines ribas, o ne tik gaminti daiktą.

[[ge:lrytas:lrytas:43319288]]

Pavyzdžiui, neseniai kūriau kompoziciją viename Klaipėdos administraciniame pastate, dariau kažką panašaus į krokodilo dantis ir peržengiau stiklo grūdinimo ribas.

Man įdomu eksperimentuoti. Vienas draugas pakvietė į Turkiją, kur vyko tapytojų simpoziumas, paaiškinau jam, kad esu stiklo kūrėjas, o ne tapytojas, bet sugalvojau uždėti gruntą ant stiklo ir tapyti. Sakyčiau, ėmiausi stiklo skulptūrinės tapybos.

– Ar galėtumėte sau leisti tokią prabangą – atostogas ištisus metus?

– Gal turėčiau nusiraminti, lėtinti darbų tempą? Man jau dukart skambino iš „Sodros“ klausdami, kada ateisiu pasiimti pensininko pažymėjimo. Bet man tai nerūpi. Gal gaučiau nuolaidų vykdamas tarpmiestiniu autobusu, bet nesinaudoju autobusais.

Pastaruoju metu kur kas daugiau laiko praleidžiu prie automobilio vairo nei anksčiau. Neseniai grįžau iš Čekijos, tada vykau į Latviją, nuvežiau kūrinių parodai. Mano žmona sako: „Kiek tu gali? Daryk pauzę.“ Bet kol mane kviečia į parodas, trankysiuosi po visą pasaulį. Kai mano kūryba bus neįdomi, tapsiu sėslus.

– Ar pasižiūrite į veidrodį, kaip keičiatės bėgant metams? Ar jaučiate metų naštą?

– Neturiu veidrodžio, bet žinau, kad neseniai prasikaliau plikę landžiodamas po medžiais, nes esu nenuorama. Mano buhalterė sako: „Neperženk limito su komandiruotėmis, nes negalėsiu apmokėti.“ Pasirodo, dienpinigiams taikomi tam tikri reikalavimai, jei tos komandiruotės užsienyje užsitęsia.

Bet jei nedirbčiau, būčiau ligonis. Man būtų bausmė drybsoti prie šiltos Viduržemio jūros.

COVID-19 pandemija mane išmokė atsargiai svajoti. Tada mano studija neveikė, negavau naujų užsakymų, draugai traukė per dantį, ar nejaučiu „lomkės“ (abstinencijos) požymių, kad negaliu dirbti.

Iš tikrųjų buvo sunku, bet dabar nėra tokių kliūčių, tad prieš keletą metų įsigijau rimtą visureigį. Kai turėjau mažesnį automobilį, kol įsirangydavau, būdavo tikra kančia, nes mano vienos kojos kelis triskart operuotas.

Aš vis dar esu ištroškęs įspūdžių. Kartą buvome su žmona Indre Filipinuose, ji pasikaitino saulėje ir nusvilo, niekur nenorėjo vykti, o aš su ten populiaria trirate transporto priemone, vadinamuoju tuktuku, patraukiau į neturistinius rajonus, mačiau jūroje pririštą kiaulę, kitą sykį vykau į gaidžių peštynes lūšnynų rajone.

[[ge:lrytas:lrytas:43319286]]

– Ar jums nėra ribos tarp darbo ir laisvalaikio?

– Yra įvairių priklausomybės rūšių: vieniems lemta būti priklausomiems nuo sekso, interneto, socialinių tinklų, azartinių lošimų, narkotinių medžiagų vartojimo, alkoholio, nikotino, o aš esu priklausomas nuo stiklo.

Žmona juokauja, kad mano mintys net namuose sukasi apie stiklą.

Kai pasižiūriu į savo pirmą stiklo skulptūrą, atrodo kaip nesusipratimas, bet man tas darbas yra brangus. Nenorėčiau girtis, kad mano darbai gerai perkami, bet tai, ką gaunu, investuoju į naujus stiklo gamybos būdus.

Žmonai Indrei sakiau: „Kai mirsiu, paliksiu tau ne dešimt ar dvidešimt skulptūrų, o keliasdešimt tonų stiklo, todėl turėsi iš ko gyventi.“

R.Kriukas savo kūryboje taiko naujas technologijas, stiklą derina su medžiu, akmeniu, metalu, yra šios technologijos vienas pradininkų Lietuvoje.

R.Kriukas 1985-aisiais baigė Lietuvos dailės institutą. 1985–2000 m. dirbo Panevėžio stiklo fabrike (nuo 1996-ųjų – akcinė bendrovė „Panevėžio stiklas“).

„Sodra“ jau kviečia į pensiją, bet žymus menininkas tik nusijuokia: „Trankysiuosi po visą pasaulį“