Įpusėjus vasarai prasiveržęs sveikinimų fontanas iki pat jos pabaigos vėl plovė užmaršties dulkes nuo mūsų šalies olimpinio judėjimo ilgamečio vedlio Artūro Poviliūno prisiminimų.

75 metų jubiliejus vyrą grąžino į laikus, kai Lietuva dar tiktai vadavosi iš sovietinės okupacijos gniaužtų, o šalies sporto nepriklausomybės sala tapo dar 1988 metais atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Pirmasis jo prezidentas beveik ketvirtį amžiaus buvo vienas svarbiausių Lietuvos sporto istorijos kūrėjų.

Audrų A.Poviliūno gyvenime buvo daugiau negu ramių ir saulėtų dienų. Didelių bangų ir sudėtingų iššūkių netrūko nei didžiojo sporto kuluaruose, nei asmeninėje dabar jau buvusio LTOK vadovo kasdienybėje.

Jis spaudė ranką pasaulio galingiesiems, bendravo su prezidentais ir monarchais, bet visuomet rasdavo laiko ir paprastiems sporto sirgaliams. Nors to laiko, kaip dabar pripažįsta, visada trūkdavo patiems artimiausiems.

[[ge:lrytas:lrytas:241728]]

Vienas geriausių A.Poviliūno draugų iki šiol – 1976 metų Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kurio draugijoje pajūryje buvęs LTOK vadovas po jubiliejaus šventės leido paskutines vasaros dienas.

Vyrai bičiuliaujasi per keturis dešimtmečius, abu buvo tarp LTOK atkūrėjų. „Ir vis dar randame bendrą kalbą. Arvydas man yra intelektualumo pavyzdys“, – šypsojosi A.Poviliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:20326171]][[ge:lrytas:lrytas:29613488]][[ge:lrytas:lrytas:30649485]][[ge:lrytas:lrytas:34584604]][[ge:lrytas:lrytas:41106033]]

Vienas svarbiausių juos siejančių prisiminimų ir vienas didžiausių įvykių jų abiejų gyvenime – LTOK atkūrimas, amžiams perrašęs Lietuvos sporto istoriją.

„Tą dieną prisiminsiu, kol būsiu gyvas. Ji įsiminė net labiau nei vestuvės ar sūnaus gimimas“, – prisipažino buvęs LTOK prezidentas.

Tą žvarbią 1988 metų gruodžio 11-ąją Vilniaus sporto rūmai aidėjo nuo griausmingai skanduojamo „Lietuva!“.

Lietuva tada dar tiktai svajojo apie nepriklausomybę nuo SSRS, bet garsiausi šalies sportininkai ir įtakingiausi sporto valdininkai jau nenorėjo atstovauti Sovietų Sąjungai tarptautinėse varžybose. LTOK tuomet tapo pirmąja nuo SSRS atsiskyrusia Lietuvos organizacija.

Pirmuoju jos prezidentu tapęs A.Poviliūnas Lietuvos olimpiniam judėjimui vadovavo 6 kadencijas, 24 metus.

Dar prieš 2012 metų Londono žaidynes A.Poviliūnas apsisprendė nesiekti septintosios kadencijos. Tada pasitraukė iš viešumos – rašė knygas ir mokslinius straipsnius, bet nuo olimpinio sporto kasdienybės irgi nenutolo.

75 metų jubiliejus vis dar veržlų vyrą vėl grąžino į praeitį.

„1988 metais visa Lietuva jau gyveno Sąjūdžio nuotaikomis, o šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę.

Lietuvos sportininkai iš 1988 metų Seulo olimpinių žaidynių, kai dar atstovavo SSRS, parsivežė net 15 medalių – 10 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos, tad vis garsesnės tapo kalbos apie tai, kad mūsų sportininkai olimpinėse žaidynėse galėtų atstovauti savo šaliai.

Tik Maskva tas kalbas stengėsi slopinti“, – prisiminė A.Poviliūnas.

Pirmieji drąsūs straipsniai apie tai, kad mūsų sportininkai galėtų varžytis tarptautinėse varžybose savarankiškai, pasirodė A.Juozaičio redaguotose „Sąjūdžio žiniose“ ir laikraštyje „Sportas“, kur apie tai prabilo garsi žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė.

Bomba sprogo būtent po jos straipsnio „Ar turėsime teisę į Lietuvos nacionalinį olimpinį komitetą?“ 1988 m. spalio 6-ąją – SSRS Konstitucijos dienos išvakarėse.

Į redakciją ėmė plūsti maišai laiškų, palaikančių šią tam laikui beprotišką idėją.

Vis dėlto pirmieji 1988 m. lapkritį Olimpinį komitetą atkūrė latviai, nors, baimindamiesi Maskvos reakcijos, savo komitetą jie pavadino laikinuoju. Bet Maskva vis tiek žaibiškai sureagavo ir sušaukė SSRS kūno kultūros ir sporto komiteto bei SSRS olimpinio komiteto posėdį.

Nors jau buvo paskirtas Darbo grupės Olimpiniam komitetui atkurti vadovu, A.Poviliūnas į Maskvą išvyko vis dar būdamas ir tuomečio LSSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.

„Maskvoje visi pasmerkė Latvijos laikinojo olimpinio komiteto atkūrimą, bet aš pareiškiau, jog Lietuva palaiko latvius, o drauge nori pranešti, kad gruodžio 11 d. atkurs savo Olimpinį komitetą. Net įteikiau kvietimą atvykti SSRS sporto komiteto ir Olimpinio komiteto pirmininkui Maratui Gramovui.

Buvau išplūstas ir baiminausi, kas bus toliau, net atsirado svarstymų verčiau atidėti klausimą dėl LTOK atkūrimo. Bet dukart olimpinis čempionas Gintautas Umaras, olimpinis prizininkas A.Juozaitis, žurnalistė R.Griniūtė-Grinbergienė pareiškė, kad nėra kur trauktis ir į suvažiavimą būtina rinktis.

Miestų ir rajonų sporto federacijos, organizacijos, net savivaldos atstovai rinko kandidatus į 1988 m. gruodžio 11 d. mūsų rengiamą suvažiavimą“, – pasakojo A.Poviliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:43854334]]

Tuomet į Vilniaus sporto rūmus iš visos Lietuvos atvyko 477 delegatai. Nuotaikos buvo pakilios, nors nestigo ir jaudulio bei įtampos.

Itin jaudinosi ir A.Poviliūnas. Jaunas, tuomet 38 metų, Darbo grupės Olimpiniam komitetui atkurti vadovas, kaip pats mena, buvo net išbalęs nuo įtampos, o žodžiai strigo gerklėje.

Paskui pasisakė Kazimieras Motieka, kuris kaip teisininkas turėjo sudėti visus taškus, bet rėžė tiesiai šviesiai: „Kodėl dar turime klausyti Maskvos? Mes privalome atkurti savo Olimpinį komitetą!“

„Suvažiavimą buvo galima baigti, nes visi atsistoję šaukė: „Lietuva!“, „Lietuva!“. Nutarėme, kad pasivadinsime LTOK.

Mane išrinko jam vadovauti nusprendę, kad būsiu ne pirmininkas, kaip tada vadino visus aukščiausius vadovus, o prezidentas. Lietuvoje tada buvome du prezidentai: Juras Požela – Mokslų akademijos prezidentas ir A.Poviliūnas – LTOK prezidentas“, – šyptelėjo pirmasis šalies Olimpinio komiteto vadovas.

Tų pačių metų pabaigoje Lietuvos delegacija išvyko į trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes Adelaidėje (Australija). Lietuviai iš Lietuvos tose žaidynėse dalyvavo pirmąsyk.

„Atvykome jau su savo vėliava – trispalve, savo himnu – „Tautiška giesme“ ir kaip atkurto LTOK atstovai“, – pasakojo A.Poviliūnas.

Tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių sporto lyderis Valdas Adamkus negalėjo atvykti į Adelaidę, bet paskambino pasveikinti iš Lietuvos atvykusios delegacijos. Dar tuomet užsimezgusi A.Poviliūno ir V.Adamkaus pažintis ilgainiui virto gražia bičiulyste ir tęsiasi iki šiol.

Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1990 m. kovo 11 d., o po kelių dienų, kovo 15-ąją, LTOK Vykdomasis komitetas ir Kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija jau kreipėsi į visas šalies sporto organizacijas, komandas ir sportininkus, kad šie atsisakytų atstovauti SSRS rinktinėms ir nežaistų SSRS čempionatuose.

Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšininkai, Kauno „Granito“ ir Vilniaus „Eglės“ rankininkai, Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai pasitraukė iš SSRS čempionatų ir šių sistema griuvo. Maskva dėl šio Lietuvos klubų sprendimo kraustėsi iš proto.

Juolab kad vėliau, per 1991 m. sausio įvykius, SSRS vadai parodė, jog neketina taikstytis su Lietuvos nepriklausomybe. Baimėje ir nežinioje nuolat gyveno ir LTOK atstovai. Jie dažnai kalbėjosi su išeivijos lietuviais, su užsienyje jau žaidžiančiais krepšininkais Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Valdemaru Chomičiumi, kad jei, neduok Dieve, jiems kas nors nutiktų, šie perimtų vadovavimą LTOK.

„Net slėpėme dokumentus. Antanas Muraška, dabartinis „Olifėjos“ vadovas, vežė juos pas savo tėvus į Kaišiadorių rajoną“, – prisiminė A.Poviliūnas.

Nelengvas buvo ir kelias į tarptautinį pripažinimą. Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) net neatsakinėjo į lietuvių laiškus, bet V.Adamkus paprotino ne laiškus rašyti, o važiuoti tiesiai į IOC būstinę Lozanoje ir kalbėtis akis į akį.

Į Lozaną išvyko A.Poviliūnas, spaudos atstovė R.Griniūtė-Grinbergienė ir G.Umaras, palaikyti draugiją prikalbinę ir estus bei latvius. Pokalbis su IOC vadovais buvo bevaisis, o tai itin skaudino dar ir dėl to, kad SSRS čempionatuose dalyvauti jau atsisakę Lietuvos sportininkai neturėjo kur varžytis.

IOC klausė ne Baltijos šalių atstovų, o Maskvos, kurios žodis buvo itin reikšmingas. Bet nepriklausomybės siekiantys lietuviai, latviai ir estai toliau atkakliai beldėsi į visas duris, kol galiausiai vėl buvo pakviesti diskusijai į IOC. Lietuvai toje diskusijoje atstovavo A.Poviliūnas, R.Griniūtė-Grinbergienė, K.Motieka ir A.Sabonis, kuris tada žaidė Valjadolido „Forum“ komandoje Ispanijoje ir buvo išmokęs ispaniškai.

Jis aiškino tuomečiam IOC prezidentui ispanui Juanui Antonio Samaranchui, kad mūsų sportininkai tikrai neatstovaus SSRS rinktinėms, ir pagaliau buvo išgirstas.

1991 m. rugsėjo 18 d. per IOC Vykdomojo komiteto posėdį Berlyne pranešta, kad Baltijos šalys neturi kliūčių grįžti į olimpinį judėjimą.

Galutinai trijų Baltijos šalių olimpiniai komitetai buvo pripažinti dar beveik po mėnesio – lapkričio 11 d.

[[ge:lrytas:lrytas:43854332]]

„Tada buvome pakviesti į 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpines žaidynes. Dėl nepriklausomybės kai kurie mūsų atletai paaukojo savo sportinį gyvenimą, nes pusantrų metų neturėjo tarptautinių varžybų. Tačiau buvo neapsakomas džiaugsmas, kai pagaliau gavome teisę dalyvauti žaidynėse su savo vėliava.

Vis dėlto patekti į pačias žaidynes irgi nebuvo paprasta – dar reikėjo įveikti atranką. Pasirengti Albervilio žiemos žaidynėms turėjome vos 90 dienų. Į jas išsiuntėme 6 sportininkus, o geriausiai pasirodė neseniai po gimdymo grįžusi ir 11-ąją vietą 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi užėmusi 1988 m. Kalgario olimpinė čempionė Vida Vencienė.

Krepšininkai į Barselonos žaidynes pateko laimėję atrankos varžybas – kone Europos čempionatą. Prašėme, kad ir kitiems geriausiems mūsų sportininkams, tarkime, buvusios SSRS meninės gimnastikos žvaigždei, triskart Europos čempionei Daliai Kutkaitei būtų suteikta galimybė varžytis Barselonoje. Bet kelialapiai jau buvo išdalyti, tad šios galimybės, apmaudu, negavome“, – prisiminė A.Poviliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:43854330]]

Šie ir kiti svarbūs prisiminimai nugulė ne tik buvusio LTOK vadovo pasakojimuose, bet ir jo rašytose knygose. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje su bendražygiais jis kūrė šalies sporto istoriją, todėl ir pats liks jos metraščiuose.

Neramiu, nors itin įdomiu laiku Lietuvos olimpiniam judėjimui vadovavusio A.Poviliūno kasdienybė buvo pilna iššūkių, tad dėl to, jis neslepia, itin kentėjo asmeninis gyvenimas.

Bet 26 metus trukusi jo santuoka su Laimute Pilipauskaite, garsaus krepšinio teisėjo Kęstučio Pilipausko seserimi, buvo laiminga.

„2000 metais paskutinį kartą drauge nuvykome į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Laimutė jau sunkiai sirgo, turėjo keturias operacijas, kankinosi. Bet man teko laimė gyventi su protinga moterimi, kuri stengėsi neparodyti savo skausmo“, – pasakojo A.Poviliūnas.

Bendraamžiai Artūras ir Laimutė mokėsi vienoje Kauno mokykloje, nors skirtingose klasėse. L.Pilipauskaitė ir jos klasės draugas Vytenis Andriukaitis mokyklą baigė aukso medaliu, A.Poviliūnas – su pagyrimu, nes tuomet penkiabalėje vertinimo sistemoje turėjo porą ketvertų.

Ne vien mokslais – ir krepšiniu – tuomet buvo pramušta būsimojo LTOK vadovo galva. Jis atstovavo moksleivių, paskui – jaunimo rinktinei, baigęs mokyklą įstojo į tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LVKKI), fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę.

„Ten išbandžiau įvairias sporto šakas. Su Laimute mokykloje nebuvome pora, bet susidraugavome, kai jau studijuodamas vakare po treniruočių važiavau į namus troleibusu – rankos subintuotos, nes darant pratimus ant skersinio atsirado žaizdų, paakiai mėlyni nuo bokso pratybų. Ji žiūri, žiūri: „Artūrai, čia tu?“ Na, aš.

Laimutė gyveno Aukštuosiuose Šančiuose, aš – Petrašiūnuose. Gal keturios stotelės vienas nuo kito. Ji šoko tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) „Nemuno“ ansamblyje, tad vakarais pasitikdavau ją po repeticijų, palydėdavau namo.

Aš jaučiausi geras krepšininkas, svajojau patekti į „Žalgirį“, bet tuometis jo treneris Vytautas Bimba po peržiūros pasakė: „Žalgiriui“ tu netinki. Jei nori, važiuok į „Statybą“. Į Vilnių nenorėjau, tad nutariau pagrindinį dėmesį skirti mokslams, o nuo antro kurso pradėjau dirbti vaikų treneriu. Gaudavau atlyginimą, dar Lenino stipendiją – 100 rublių, o buvęs mano treneris Vladas Janiūnas pakvietė žaisti Kauno radijo gamyklos komandoje.

Laimutė raudonu diplomu baigė KPI, o aš raudonu diplomu – LVKKI. Studijas baigiau 1973 m., bet dar metus turėjau tarnauti SSRS armijoje Kaliningrado srityje. Buvau ryšininkas“, – sakė A.Poviliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:43854333]]

L.Pilipauskaitę jis vedė 1976 m. Paskui dar mokėsi Maskvos mokslinių tyrimų kūno kultūros institute aspirantūroje. Tada, 1979 m. gegužės pabaigoje, gimė sūnus Audrius.

Iki šiol A.Poviliūnas mena juokingą istoriją, kaip sužinojo apie sūnaus gimimą. Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų – pokalbį telefonu tekdavo užsisakyti iš anksto.

Jauna Poviliūnų šeima gyveno Laimutės tėvų namuose, tad Maskvoje studijavęs A.Poviliūnas paskambino jiems sužinoti naujienų.

Atsiliepė svainis K.Pilipauskas: „Artūrai, sveikinu! Gimė dvynukai.“ A.Poviliūnui net kojas pakirto vien nuo minties, kur reikės gauti vežimėlį dvynukams, nes tais laikais tai buvo itin sunki užduotis.

Vis dėlto paaiškėjo, kad K.Pilipauskas papokštavo, o Povilūnams gimė tik vienas sūnus.

L.Poviliūnienė iš pradžių dirbo LSSR valstybiniame dujofikacijos komitete, paskui Fizikinių ir techninių energetikos problemų institute. Vėliau jau dėl ligos negalėjo dirbti.

„Kai ji sirgo, buvo žiaurus laikotarpis. Sunkiausia buvo, kai po operacijų atrodė, kad žmona atsigauna, o liga vėl grįždavo. Galiausiai medikai pasakė, kad Laimutei gyventi liko du ar trys mėnesiai. Tu turi gyventi su šia žinia ir neparodyti žmonai, kad žinai, jog viskas. Bet Laima buvo labai protinga moteris, ji viską suprato.

Žmona nenorėjo, kad aš ir sūnus nervintumės, tad ramiai į viską žiūrėjo“, – apie šviesaus atminimo žmoną, kurios neteko 2002 metais, iki šiol šiltai atsiliepia A.Poviliūnas.

Jųdviejų sūnui Audriui – 47-eri. Jis daug metų dirba Europos Komisijos tyrėju, gyvena Briuselyje.

„Audrius savarankiškai siekė karjeros, atsisakydavo bet kokios mano pagalbos, tad daug kas net nežino, kad jis yra mano vaikas. Audrius net sąmoningai slėpė, kad esu jo tėvas, nes nenorėjo naudotis nei mano pavarde, nei pažintimis.

Sūnus moka nemažai užsienio kalbų. Anglų ir prancūzų – lyg gimtąją, nes būtina dėl darbo. Kalba ispaniškai, vokiškai, rusiškai, ukrainietiškai. Gali susikalbėti vokiškai, olandiškai.

Nors daug metų gyvena užsienyje, puikiai moka ir lietuvių kalbą – nuolat laimi Lietuvos nacionalinį diktantą. Šeimos jis nesukūrė. Matyt, dėl gyvenimo būdo, nes itin mėgsta keliauti“, – pasakojo A.Poviliūnas.

Per 75-mečio šventę buvęs LTOK vadovas ne tik džiaugėsi susitikimu su senais bičiuliais ir bendražygiais. Šis jubiliejus jam tapo dar viena proga atsiprašyti visų artimiausių, kuriems, būdamas jaunas ir vadovaudamas šalies olimpiniam judėjimui, rasdavo per mažai laiko.

„Norėjau atsiprašyti ir šeimos, kuriai stigo mano dėmesio, nes jis visas buvo skirtas vien darbui, ir draugų, kurių per ilgai nemačiau, nes per tuos darbus vis nerasdavau laiko susitikti.

Jubiliejus man tapo ir galimybe apmąstyti tai, kas gyvenime išties svarbu. O svarbu ne vien darbas ir kokie nors laimėjimai ar apdovanojimai, kuriuos visus palieku muziejui. Itin svarbūs yra ir žmonės, kurie šalia tavęs“, – pabrėžė A.Poviliūnas.

[[ge:lrytas:lrytas:43854339]]

Pastaruosius keliolika metų šalia A.Poviliūno – nauja moteris. Su ilgamete Seimo kanceliarijos darbuotoja Birute Baltrušaityte jis susipažino dar drauge dirbdamas pas K.Motieką.

Vėliau ne vienus metus abu irgi nuolat bendravo kaip kolegos – LTOK prezidentui B.Baltrušaitytė padėdavo susisiekti su reikiamais asmenimis Seime ar Vyriausybėje.

Tik daug vėliau, kai A.Poviliūno širdis liovėsi gedėti žmonos, jo santykiai su buvusia kolege tapo daug artimesni.

„Man labai patinka protingos moterys, o Birutė – ir itin darbšti, ir labai visapusiška. Ji nepamainoma buityje, įdomi pašnekovė.

Nors drauge negyvename, turime net savaitgalių tradiciją. Šeštadieniais Birutė man atveža produktų iš turgaus, drauge pavalgome, o sekmadieniais būtinai vykstame papietauti į kavinę Užupyje“, – savo kasdienybės skraistę praskleidė A.Poviliūnas.

Apie buvusį ilgametį LTOK vadovą režisierius Stasys Petkus 2021 m. sukūrė dokumentinį filmą „Artūras Poviliūnas. Sporto diplomatas“.

Jaunystėje A.Poviliūnas žaidė krepšinį, net atstovavo Kauno „Žalgirio“ dublerių komandai, bet nepatekęs į pagrindinę sudėtį nutarė ieškoti kitų karjeros galimybių.

Lietuvos olimpiniam judėjimui A.Poviliūnas vadovavo per Barselonos (1992 m.), Atlantos (1996 m.), Sidnėjaus (2000 m.), Atėnų (2004 m.), Pekino (2008 m.), Londono (2012 m.) vasaros ir Albervilio (1992 m.), Lilehamerio (1994 m.), Nagano (1998 m.), Solt Leik Sičio (2002 m.), Turino (2006 m.), Vankuverio (2010 m.) žiemos žaidynes.

Po žmonos netekties Artūras Poviliūnas suartėjo su buvusia kolege: „Kartu negyvename, bet turime tradicijų“ (3)