Baisaus kryčio lofte sužalotas Edvinas atsisakė pasiduoti – net ištiktas komos tėvams siuntė ženklus (3)

Vis dėlto pabudimas iš komos stebuklingos istorijos pabaigos neatnešė. Dėl  sunkios kaukolės ir stuburo traumos teko išbandyti begalę reabilitacijų skirtingose šalyse. O šviesa tunelio gale Edvinui sužibo ten, kur mažiausiai tikėjosi – Indijoje. Į kitą pasaulio kraštą jis išvyko vedamas vieno tikslo, dėl kurio pasiryžęs negrįžti namo tol, kol jo nepasieks.

Tiesa, lemtingą ankstų rytą, po kurio prasidėjo ilgas kelias ir pagalbos paieškos visame pasaulyje, pašnekovas prisimena miglotai. „Ne viską iš tos dienos prisimenu. Pamenu atvykusias tarnybas – policiją, greitąją, gaisrinę. Dar pamenu, kaip mane nešė ant neštuvų ir man buvo gėda prieš kaimynus, kad tokį šaršalą sukėliau. O paskui – viskas“, – apibendrino palangiškis.

Save vadinantis grynakrauju palangiškiu Edvinas gimtajame mieste gyveno iki pat pilnametystės, o vos sulaukęs aštuoniolikos nusprendė išbandyti gyvenimą svetur – išvyko į Londoną. Tiesa, įsitvirtinti vienoje vietoje neplanavo iš karto.

„Grįžau, vėl pabėgau, tuomet grįžau, pabėgau. Galiausiai likau Lietuvoje“, – savo jaunystės klajones prisiminė Edvinas.

Londone vyras išbandė kone viską – nuo padavėjo darbo iki prekybos. Kaip juokauja pats, tuo metu, kai daugelis emigravusių lietuvių rinkosi darbą fabrikuose, jis pasuko visai kitu keliu. „Londone dirbau absoliučiai viską, išskyrus vištienos fabrike“, – šyptelėjo pašnekovas.

Kurį laiką Edvinas dirbo drabužių parduotuvės konsultantu, tačiau netrukus žengė į visiškai kitą prekybos lygį – prabangos prekių pasaulį, kuriame vieno daikto kainos prasidėdavo apytiksliai nuo 700 svarų (maždaug nuo 816 eurų).

Galiausiai jis tapo „Versace“ prekės ženklo specialistu ir vadovu. „Žmonės, kurie atlikdavo užsakymus, turėdavo konsultuotis su manimi. Buvau įsimylėjęs madą iki ausų“, – dalijosi Edvinas.

Po gyvenimo Londone vyras galiausiai sugrįžo į Lietuvą. Tik šįkart pasirinko ne gimtąją Palangą – naują gyvenimo etapą pradėjo Vilniuje.

Prieš lemtingą įvykį Edvino kasdienybė sukosi milžinišku tempu. Jis daug dirbo, mokėsi, po dizaino bakalauro studijavo architektūrą ir tuo pat metu ėmėsi laisvai samdomų darbų. Tačiau vienas ankstyvas sekmadienio rytas visą iki tol kurtą gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

„Dirbau lofte, antresolėje be atitvarų. Bedirbant slystelėjo kėdė ir iš didelio aukščio nukritau žemyn ant nugaros. Patyriau labai sunkius sužalojimus“, – prisiminė Edvinas.

Laimė, tame pačiame pastate, tik kitame aukšte, gyveno geriausias jo draugas. Būtent jam Edvinas sugebėjo paskambinti išmaniuoju laikrodžiu.

„Buvo gal šešios ar septynios ryto, sekmadienis. Draugas atėjo, sako: „Daryk duris.“ O aš, jau suparalyžuotas, jam: „Tame ir esmė...“ Tiesa, ne viską iš tos dienos prisimenu. Pamenu atvykusias tarnybas – policiją, greitąją, gaisrinę. Dar pamenu, kaip mane nešė ant neštuvų ir man buvo gėda prieš kaimynus, kad tokį šaršalą sukėliau. O paskui – viskas“, – pasakojo jis.

Edvinas šešioms dienoms paniro į komą. Jo būklė buvo tokia sunki, kad artimiesiems medikai daug vilčių neteikė. Buvo kalbama ne tik apie galimą vegetacinę būklę, bet ir pradėta svarstyti organų donorystė.

Tačiau tuomet nutiko tai, ką pats Edvinas šiandien vadina stebuklu. „Tą pačią dieną, kai jau buvo pradėta kalbėti apie organų donorystę, aš atsibudau. Turbūt tai galima vadinti stebuklu“, – sakė palangiškis.

Sužalojimai buvo tokie sunkūs, kad reanimacijos skyriuje vyras praleido maždaug mėnesį. Tačiau net būdamas komoje, kaip pačiam pasakojo artimieji, Edvinas reagavo į jų balsus.

„Medikai tėvams sakė, kad aš jų negirdžiu. Bet jie stovėjo iš abiejų pusių ir sakė: „Edvinuk, jeigu girdi, suspausk kairę ranką.“ Aš suspausdavau. Medikai teigė, kad gal čia spazmas.

Tada namiškiai paprašė suspausti dešinę – ir aš suspausdavau. Mama paklausė, ar man labai skauda, ir tuomet man iš graudulio pradėjo virpėti lūpa. Praėjo treji metai, bet net dabar šį tėvų pasakojimą prisiminęs galiu apsiašaroti“, – neslėpė Edvinas.

Vyras sako šiandien suprantantis, kad sunkiausia buvo ne tik jam. Kol jis kovojo už savo gyvybę, šeima, artimieji ir draugai turėjo gyventi nežinioje, girdėdami niūriausias prognozes.

„Vienas dalykas buvo visa tai iškentėti man, bet šešis kartus sunkiau buvo šeimai, artimiesiems ir draugams. Jiems daug vilčių neteikė. Sakė, kad jeigu ir atsibusiu, greičiausiai liksiu vegetacinės būklės“, – prisiminė jis.

Edvinas patyrė daugybę sužalojimų – lūžo šonkauliai, buvo pažeista kaukolė ir stuburas. Be kita ko, vienas nedidelis pokytis traumos metu galėjo reikšti, kad šiandien jis visai nejudintų kūno žemiau pečių.

Vis dėlto praėjus trejiems metams vyras apie nelaimę kalba netikėtai – jos nelaiko vien tik didžiausia savo gyvenimo tragedija. „Tai vienas geriausių dalykų, kurie man nutiko. Jeigu nebūtų šio įvykio, nebūčiau pažinęs savo mylimiausios šalies – Indijos“, – sakė Edvinas.

Panašaus likimo žmonėms jis šiandien kartoja vieną mintį: „Sakau – tu gavai geriausia ir blogiausia tuo pačiu metu. Tad džiaukis. Niekam neįdomu, jeigu būsi liūdnas, paniuręs ir viskuo nepatenkintas. Su tuo galima susigyventi, gyventi ir važiuoti į priekį.“

Nuo pat pirmųjų dienų po nelaimės Edvinas atsisakė priimti mintį, kad neįgaliojo vežimėlis taps nuolatine jo gyvenimo dalimi. Nors pirmą kartą jį gavus emocijų sulaikyti nepavyko, vyras sako vežimėlį visuomet laikęs tik laikinu palydovu.

„Kai gavau pirmąjį vežimėlį, pradėjo byrėti ašaros. Bet nuo pat pradžių atsisakiau pripažinti, kad jame būsiu visą gyvenimą“, – prisiminė Edvinas.

Ašarų per trejus metus buvo ir daugiau. Tačiau šiandien vyras jų nelaiko silpnumo ženklu. Priešingai – įsitikinęs, kad susikaupusioms emocijoms būtina leisti išeiti. „Kas liečia paverkimą, išleisti emociją yra daug geriau“, – sakė jis.

Iki tol, kol gydymo paieškos Edviną nuvedė į Indiją, laukė ilgas kelias. Pagalbos vyras ieškojo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Latvijoje. Lietuvoje paskirto reabilitacijos kurso jis net nebaigė.

„Lietuvoje net neišbuvau tų dienų, kiek priklausė. Man buvo gaila savo laiko“, – kalbėjo Edvinas.

Vis dėlto būtent Lietuvoje jis sutiko ir žmonių, kuriems iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą. Palangoje ir Klaipėdoje atrasti specialistai padėjo pasiekti rezultatų, kurie pradžioje atrodė sunkiai įsivaizduojami.

„Fizioterapeutas Palangoje pasakė: „Po mėnesio tu stumsi štangą.“ Ir mes tai padarėme. Stūmiau apie 40–50 kilogramų. Man vėl buvo ašaros akyse. Tuo metu tai atrodė beprotiškas dalykas“, – prisiminė vyras.

Galiausiai Edvino gyvenime atsirado Indija, kur jis išvyko intensyviai kamieninių ląstelių terapijai. Vyras šypsosi – jo paties akimis, ši šalis gyvenime atsidūrė neatsitiktinai. „Žmonės nesirenka Indijos – Indija pasirenka žmones. Ji pasirinko mane, o ne aš ją“, – sakė Edvinas.

Pirmoji kelionė ten iš Lietuvos buvo tikras ištvermės išbandymas. Daugiau nei 36 valandas trukusiame maršrute ilgi skrydžiai, persėdimai ir laukimas oro uostuose Edvino neatbaidė.

„Į Naująjį Delį atskridau per patį didžiausią smogo sezoną. Ištiesiau ranką ir vos galėjau ją įžiūrėti. Iš oro uosto iš karto vykome į Greater Noida, o jau kitą rytą prasidėjo reabilitacija – po tris 90 minučių trukmės treniruotes per dieną. Nebuvo laiko nei dvejonėms, nei svarstymams“, – pirmas patirtis apibendrino Edvinas.

Intensyvi reabilitacija netrukus pradėjo duoti rezultatų. Sustiprėjo Edvino kūno centras, jis išmoko sėdėti tiesiau, ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, vis geriau atlaikė fizinį krūvį.

Savaitės pabaigoje Edvinui buvo atlikta kamieninių ląstelių transplantacija, kuri dar labiau prisidėjo prie fizinio atsigavimo. Vyras pasakojo po terapijos pajutęs daugiau energijos ir įgavęs naujos vilties, kad organizmas gali toliau stiprėti ir atsistatyti.

Tačiau tuo pat metu net ir po gyvenimą pakeitusios traumos Edvinas stengėsi neatsisakyti to, ką mėgo anksčiau. Intensyvų mėnesį Indijoje praleidęs palangiškis pasisėmė naujos energijos – vežimėliu keliaudavo ir į muzikos festivalius.

„Iki nelaimės labai mėgau muziką, važiuodavau į festivalius. Tai kodėl turėjo kažkas pasikeisti? Į festivalius tiesiog pradėjau važiuoti ir vežimėliu. Iš esmės niekas nepasikeitė“, – šyptelėjo Edvinas.

Į Indiją Edvinas sugrįžo ir dar kartą – antrosios kamieninių ląstelių transplantacijos. Šįkart šalyje jis praleido gerokai daugiau laiko – apie šešis mėnesius, kuriuos skyrė intensyviai reabilitacijai.

„Indijoje visi specialistai dirba iš širdies. Atrodo, lyg jie turėtų knygutę kišenėje ir po kiekvieno paciento užsideda pliusiuką – va, dar vienas prikeltas“, – šyptelėjo Edvinas.

Per pusmetį vyras spėjo ne tik gydytis ir reabilituotis, bet ir pakeliauti po šalį. Paradoksalu, tačiau viena mylimiausių jo šalių, anot Edvino, žmonėms su judėjimo negalia pritaikyta itin prastai.

„Indija gal dešimt kartų mažiau pritaikyta žmogui su vežimėliu nei Lietuva. Bet nuvažiuoji į šventyklą, žmonės mane paima, pakelia, nuneša penkiasdešimt laiptelių žemyn – visi šypsosi, laimingi. Jiems įdomu, kalbina ir klausia. Aš visada jaučiu, kai žmogus kalbasi tik iš reikalo, o ten žmonės realiai tavimi domisi“, – pasakojo jis.

Vis dėlto Edvinas nesiliovė ieškoti būdų, galinčių padėti jo kūnui susigrąžinti kuo daugiau funkcijų. Galimybės svetur finansiškai buvo sunkiai įkandamos, todėl vyras toliau domėjosi kitose šalyse taikomais metodais. Taip jo akiratyje atsirado epidurinis stimuliatorius.

Ieškodamas, kas galėtų atlikti tokią procedūrą, Edvinas susisiekė su chirurgu iš Tailando. Netrukus laukė neįtikėtinas sutapimas – paaiškėjo, kad tuo metu gydytojas buvo ne kur kitur, o Vilniuje.

„Aš visas ekstazėje – kokie šansai savo krašte susitikti su tokiu žmogumi?“ – prisiminė Edvinas.

Tiesa, jiems susitikus, chirurgas pirmiausia paprašė parodyti magnetinio rezonanso tyrimo nuotraukas. Nors jų peržiūra truko vos keliolika sekundžių, Edvinui laukimas prailgo. „Jis gal 15 sekundžių žiūrėjo į tas nuotraukas, o man atrodė, kad praėjo šešios valandos“, – juokėsi vyras.

Galiausiai Edvinas išgirdo tai, ko giliai širdyje ir tikėjosi – chirurgas patvirtino, kad jis yra tinkamas kandidatas epiduriniam stimuliatoriui implantuoti.

„Būtent ta vieta, kurioje turi būti statomas implantas, pas mane buvo idealiai tinkama“, – pasakojo jis.

Sužinojęs, kiek kainuos implantas ir po jo laukianti reabilitacija, Edvinas pradėjo rinkti lėšas. Pardavinėjo savo drabužius, važiavo į bagažinių turgus, kur prekyba buvo nelabai sėkminga, o galiausiai pagalbos ieškoti persikėlė į „TikTok“.

„Nenorėjau nieko imti už dyką. Jeigu žmogus paaukodavo mažiau, nusiųsdavau apyrankę ar marškinėlius“, – pasakojo jis.

Augant sekėjų skaičiui, lėšų rinkimas įsibėgėjo. Edvinas rengė tiesiogines transliacijas, kuriose rodė savo kasdienybę ir bendravo su žmonėmis, atsakydamas į įvairiausius smalsuolių klausimus. Kaip pats išskyrė, jam nebuvo tabu temų.

Nepaisant atvirumo ir nuoširdaus ryšio su internautais, kartu su palaikymu atsirado ir kita socialinių tinklų pusė – vyras teigia pradėjęs sulaukti grasinimų susidoroti.

Dėl patiriamo streso ir baimės Edvinas visiškai pasitraukė iš „TikTok“, o kartu sustojo ir lėšų rinkimas. „Skaudžiausia, kai atrodo, kad tavo svajonė slysta iš rankų“, – prisiminė jis. Dėl grasinimų vyras kreipėsi ir į teisėsaugą.

Tačiau likimas palangiškio neapleido. Būtent vienu sunkiausių momentų atsirado anoniminė žmonių grupė, kuri padėjo padengti operacijai reikalingą sumą, tačiau nenorėjo būti vieši.

„Turbūt jie buvo Dievo atsiųsti. Jie man padovanojo būtent tą operaciją“, – sakė Edvinas. Operacija buvo numatyta už maždaug 40 tūkst. eurų, taip pat penkios dienos ligoninėje, trys mėnesiai reabilitacijos ir įrenginio nustatymų derinimas.

Edvinui buvo implantuotas neurostimuliatorius, o jau kitą dieną prasidėjo pirmieji bandymai judėti. Chirurgui paprašius pakelti kairę koją, vyras pamatė tai, kuo iš pradžių pats negalėjo patikėti – koja pajudėjo.

Didžiausias lūžis ir įvyko tuomet, kai vyras pradėjo jausti galūnes. Pirmiausia atsirado pojūčiai kojų pirštuose, vėliau – šlaunyse ir blauzdose. Edvinas jau galėjo atskirti, kuri koja yra liečiama, ir net pasakyti, į kurią pusę lenkiami kojų pirštai. Pokytis buvo toks staigus, kad pačiam buvo sunku patikėti, jog tai vyksta iš tikrųjų.

„Galvojau, kad kažkas ją kelia ar kažką spaudžia per planšetę. Tada viską patraukė ir aš vėl ją pakėliau. Jausmas buvo neapsakomas“, – prisiminė jis.

Tačiau operacija buvo tik pradžia. Po jos sekusią reabilitaciją Edvinas vadina sunkiausiu iki tol įveiktu etapu.

„Sporto salę Palangoje prilyginčiau darželiui, ankstesnę reabilitaciją – vidurinei mokyklai, o šitą – doktorantūrai. Čia protas, kūnas ir siela turi veikti kartu. Jeigu bent vienas iškrenta, kūnas nebeklauso“, – aiškino vyras.

Edvino teigimu, ilgalaikis tikslas – kad kūnas iš naujo išmoktų ir „prisimintų“ judesius. O kiekvienas sąmoningai atliktas žingsnis iki šiol sukelia emocijų. „Kai matai, kad nuo tavo minties juda tie žingsniukai, vėl pradeda bėgti ašaros“, – sakė jis.

Tiesa, ypatingas ryšys užsimezgė ir su jį operavusiu chirurgu. „Jis man pasakė: kaip menininkas nutapo savo geriausią paveikslą, taip tu esi mano geriausias paveikslas“, – prisiminė Edvinas.

Jų santykis buvo ne vien gydytojo ir paciento – ilgainiui bendravimas tapo artimas, kone šeimyniškas. Dr. Sachinas Kandhari Edvinu tikėjo ir jo neapleido net tuomet, kai kiti nebetikėjo.

Dar neseniai jiedu susirašinėjo. Edvinas buvo pažadėjęs gydytojui, kad per tris mėnesius atsistos ant kojų ir į jo kabinetą įžengs pats. Pastarosiomis dienomis jiedu turėjo susitikti, tačiau Edviną pasiekė netikėta ir itin skaudi žinia –  rugsėjo 27-ąją gydytojas mirė.

„Netekau gydytojo, kuris pakeitė mano gyvenimą, žmogaus, kuris suteikė man viltį ir padėjo patikėti savo galimybėmis. Jo nebėra šalia, tačiau jo tikėjimas manimi liks su manimi visą gyvenimą“, – sakė Edvinas.

Nepaisant skaudžios netekties, gydymo eiga nesikeis. Edvinas pasakojo sulaukęs kelių gydytojų patikinimo, kad viskas vyks taip, kaip buvo numatyta. Vis dėlto vienas dalykas, anot jo, neišvengiamai bus kitoks – atmosfera.

Vis dėlto net ir po sėkmingos operacijos Edvino kelyje netrūko kitų skaudžių išbandymų. Lėšų rinkimo laikotarpiu užsidegė jo automobilis. Pasak vyro, policija nurodė, kad automobilis galėjo būti padegtas, tačiau kas tai padarė, nustatyta nebuvo.

Vos po kelių savaičių Edvinas patyrė dar vieną smūgį – mirė 17 metų kartu buvęs, mylimiausias jo gyvenimo šuo. Ši netektis stipriai paveikė ne tik emocinę būseną, bet ir reabilitaciją.

„Tai mane labai stipriai parklupdė. Atjungė smegenis, o kartu tarsi atsijungė ir visas kūnas. Prasidėjo net neuropatiniai skausmai“, – prisiminė jis.

Tačiau šiandien jis kartoja sau vieną – kad ir kas nutiktų, galiausiai visada ateina šviesa.

Šiuo metu Edvinas Indijoje vieši jau trečią kartą ir tęsia intensyvią reabilitaciją. Tiesa, sau vyras davė ir dar stipresnį pažadą – iš Indijos negrįžti tol, kol nepradės vaikščioti. Dabar su vaikštyne jis paeiti gali 20–30 metrų.

Palangiškis Indijoje šiuo metu gyvena su medicinine viza. Per daugybę čia praleistų mėnesių pasikeitė ne tik Edvino kūnas, bet ir požiūris į gyvenimą.

Vyras pasakoja atradęs meditaciją ir šaivizmą – hinduizmo tradiciją, kuri tapo svarbia jo dvasinio gyvenimo dalimi.

„Indiją įsimylėjau vis labiau. Pasikeitė net mano tikėjimas. Pildydamas migracijos dokumentus prie religijos įrašau šaivizmą, nes mano širdis taip liepė“, – sakė jis.

Šiandien Edvinas sako besimokantis paleisti ir pyktį tiems, iš kurių sulaukė skaudžių patirčių. „Žmonėms, kurie man Lietuvoje darė bloga, linkiu ramybės savyje. Kai ją atrandi, pasikeičia ir gyvenimas“, – kalbėjo vyras.

Jo kova dar nesibaigė – Edvinui ir toliau reikalinga finansinė pagalba reabilitacijai, būstui, transportui ir kasdienėms išlaidoms Indijoje. Dabar didžiausias tikslas – kelionę, prasidėjusią neįgaliojo vežimėlyje, užbaigti atsistojus ant savo kojų.

Tęsti reabilitaciją Edvinui per mėnesį prireikia maždaug 6–7 tūkst. eurų. Vien pati reabilitacija kainuoja apie 4,5 tūkst. eurų per mėnesį, gyvenimui vežimėliu pritaikyto būsto nuoma su mokesčiais – apie 700 eurų, kelionės į reabilitaciją ir atgal – dar apie 500 eurų. Maistui per mėnesį tenka skirti apie 300 eurų, o vaistams ir higienos priemonėms – dar maždaug 100 eurų.

Kaip prisidėti prie Edvino gydymo, informaciją rasite čia.