Pereiti į turinį

Jaunystės dienoraštį į knygą perkėlusi Toma Liutikė: „Nežinau, kodėl, bet parašiau baisiai marozišką romaną“

Galima ginčytis, ar išties žurnalistės, komunikacijos specialistės, kūrybiškumo dėstytojos Tomos Liutikė gyvenimas panašus į vykstantį debiutiniame jos romane, rašoma pranešime žiniasklaidai. „Pavadinimas kilo iš jausmo, kad Amerikoje, rodos, gyvenu ne savo gyvenimą. Vietos iki skausmo atpažįstamos iš kino filmų, muzikinių klipų, jautiesi, lyg filme, o tai visai nepanašu į tai, kas vyksta tikrovėje“, – sako pirmąjį romaną išleidusi autorė.
Knygos pristatymas.
Daugiau nuotraukų (13)
„Tiesiog kino filmas apie kelionę po Ameriką!“ – taip T. Liutikės romaną „Nepanašu į mano gyvenimą“ apibūdina žurnalistas, keliautojas Orijus Gasanovas.
2010-ųjų vasara. Dvidešimtmetė Vaida kartu su drauge išvyksta už Atlanto. Planas paprastas – pardavinėti ledus, užsidirbti, pakeliauti ir pažinti nematytą kraštą. Tačiau toli nuo namų ima griūti studentiškas Vaidos gyvenimas. Atsitiktiniai santykiai, paviršutiniškos pažintys, darbas, nuovargis, narkotikai ir pavojingos pagundos atveria netikėtas patirtis. Gyvenimą amerikietiškame atviruke apsunkina tapatybės paieškos, įtampa tarp draugių ir mylimų vyrų, vidinė sumaištis.
Knygos autorė pasakoja, kad romano sumanymas gimė iš dienoraščių, kuriuos Tomą išmokė rašyti mama. Prieš pirmąjį knygos pristatymo renginį gimtajame autorės mieste – Klaipėdoje klausimus T. Liutikei uždavė Laisvė Radzevičienė.

Atostogos be streso: kokios technologijos šiandien reikalingos kiekvienam keliautojui?

– Esate sakiusi, kad knygos idėja kilo atsivertus studijų laikų dienoraštį. Ką jame sužinojote apie save?
– Kad baisiai pasikeičiau. Kad jaunystė tokia kvailystė (juokiasi). Gaila pasidarė man tos merginos, norėjosi ją apkabinti. Bet kartu, kai tiek laiko praėjo, skaitant atstumas atsirado, rodos, detaliai nebepamenu nuotykių ar jausmų, kurie ten užrašyti. Atstumas ir padėjo įvertinti, jog tai, kas užrašyta, gali būti įdomu ir kitiems.
– Ar rašydama knygą jautėtės dvidešimtmete ar dvidešimtmete su patirtimi?
– Jei atvirai, rašant man pavyko atsiriboti nuo savęs. Ten ne aš. Todėl taip lengvai prikūriau dalykų, siužetų ir aplinkybių, kurių nebuvo ir jau veikiausiai niekada nebebus. Kartu pavyko įsijausti į vaidmenį. Na, man rašymas, veikėjo kūrimas yra tarsi vaidmens kūrimas teatre. Toji veikėja ne kažkur matyta, bet pažįstama, suprantama, tad man nebuvo sunku įtraukti ją į naujas aplinkybes, iššaukti jausmų gūsį.
– Sakote, kad maždaug pusė romano – tikri įvykiai, o kita pusė – fikcija. Kaip pavyko nubrėžti ribą?
– Viskas vyko natūraliai. Atsiribojau ir pasiraitojusi rankoves kibau į istorijos formavimo etapą. Tikrosios kelionės chronologiją sukeičiau vietomis, įpyniau spicy siužeto linijų, veikėjus sukūriau iš naujo ir visai kitokius nei realybėje, ypač – lietuvius. Dariau viską, kad istorija būtų įdomi, įtraukianti ir tikra, stengiausi išlaikyti realų jaunos merginos chaosą galvoje, pasimetimą, neracionalias mintis, svaičiojimus. Kas liko už ribos? Keiksmažodžiai ir itin nekorektiškos vietos. Nežinau, kodėl, bet parašiau baisiai marozišką romaną, kuris vietomis buvo net neskanus. Su komanda tvarkėm, adaptavom, kažkiek provokacijų liko (šypsosi).
– Kodėl pasirinkote psichologinio kelio romano formą? Ar kiekviena kelionė yra kelionė į save?
– Kadangi, perskaičiusi dienoraštį, pamačiau užfiksuotą asmenybės transformaciją, supratau, kad tai nebuvo paviršutiniški nuotykiai ir jaunystės pakvailiojimai svečioje šalyje, bet ir psichologinis susitikimas su savimi, savo ribotumu, naivumu, pažeidžiamumu. Man atrodo, kad kiekviena ilgesnė kelionė, per kurią gebi atsiriboti bei atsitraukti nuo savo gyvenimo, tampa kelione į save. Keliauti nuostabu!
– Ką šiandien manote apie ano meto pasirinkimus? Ką norėtumėte pasakyti tai merginai? Ar pasakėte tai romane?
– Romane nemoralizavau ir nepateikiau jokių išvadų. Istorija parašyta esamuoju laiku, pirmuoju asmeniu, todėl net neturėjau progos visa išmanančiam žvilgsniui iš šono. Istoriją patirsite iš Vaidos perspektyvos. Jai ir visiems jauniems žmonėms norėčiau pasakyti: nesijaudinkite, viskas susitvarkys, ateis laikas, kai chaosas baigsis ir viskas stos į pačias geriausias vėžes.
– Pavojai, pagundos, narkotikai – ar tai tikros, matytos patirtys? Kaip pavyko jų neromantizuoti? Ir nemoralizuoti?
– Moralizuoti neturėjau progos, o ir nenorėjau, neleido pasakojimo forma. Knygos veikėja, nors ir „pasirašo“ nuotykiams, vėliau gailisi ir graužiasi. Ji turi moralinį kompasą, kuris retkarčiais sustreikuoja, bet ilgainiui sugrąžina į kelią. Ar tai tikra? Visko buvo, bet daug ko ir nebuvo (juokiasi).
 Knygos pristatymas.<br> Mato Mačiulskio nuotr. Daugiau nuotraukų (13)
 Knygos pristatymas.
 Mato Mačiulskio nuotr.
– Esate sakiusi, kad sapnai knygoje tikri. Tikite jais? Mokate sąmoningai sapnuoti?
– Labai mėgstu sapnus, nors sąmoningai sapnuoti nemoku. Mokiausi, bet, keliaujant sapne, nepavyksta pailsėti. Kai rašiau knygą, mano pasąmonė taip pat dirbo didelį darbą. Sapnai buvo ryškūs, realūs, pilni siužetų, simbolių. Rašiau juos į dar vieną dienoraštį. Pagalvojau, kad būtų įdomu juos sudėti į knygą, būtų dar vienas sluoksnis.
Kartą, įstrigusi siužete, naktį susapnavau situaciją. Ji knygoje nugulė ne kaip sapnas, o kaip realus veiksmas, iš kurio išsirutuliojo virtinė pasekmių.
Ar tikiu sapnais? Labiau tikiu, kad juose gyvename kitą gyvenimą. Mane dažnai lydi pasikartojantys sapnai: toje pačioje vietoje, tos pačios situacijos, lydi žmonės, kurių realiai mano gyvenime nebėra. Būna, ateina atsisveikinti artimieji prieš mirtį. Man sapnai – būdas patirti kitą dimensiją. Kažkas medituoja, o aš sapnuoju.
– Knygos pavadinimas „Nepanašu į mano gyvenimą“ skamba tarsi mėginimas atsiriboti nuo to, kas vyksta knygoje… Ar pavyko?
– Įdomi įžvalga apie mėginimo atsiriboti, gal nesąmoningai tai dariau, nežinau. Bet pavadinimas kilo labiau iš jausmo, kad Amerikoje, rodos, gyvenu ne savo gyvenimą. Tą nuolat kartoja ir veikėja Vaida. Vietos iki skausmo atpažįstamos iš kino filmų, muzikinių klipų, todėl jautiesi, lyg gyventum filme, o tai – visai nepanašu į mano ar tavo gyvenimą.
– Jau dešimtmetį dėstote, raginate studentus fiksuoti savo kasdienybę. Ką mums kalba dienoraščiai? Aš, pavyzdžiui, labai gailiuosi, kad jo nerašiau…
– Man apskritai labai patinka dokumentika, dokumentalumas ir realus gyvenimas. Patys įdomiausi filmai – dokumentiniai, arba based on true. Knygos – biografijos. Mane įkvepia menininkų biografijos, tai, kokie jie veržlūs, užsispyrę, siekiantys savo tikslų. Lygiai taip pat ir meno kūriniai, gimę iš tikro gyvenimo.
Dienoraštį rašyti išmokė mama, dar antroje klasėje. Rašau iki šiol, sau. Ir tikrai negalvoju, kad tai virs knygomis. Tačiau po kiek laiko atsivertusi galiu ten atrasti įdomių dalykų. Studentams dėstau kūrybiškumą, skatinu juos rašyti ryto puslapius ne tik kaip dienoraštį, bet ir kaip kūrybiškumo praktiką, tam tikrą terapiją.
 Knygos pristatymas.<br> Mato Mačiulskio nuotr. Daugiau nuotraukų (13)
 Knygos pristatymas.
 Mato Mačiulskio nuotr.
– Esate sakiusi, kad kūrybai jus įkvepia kelionės ir graži aplinka. Ar tik grožis gali įkvėpti? O skausmas, bjaurumas – ne?
– Grožis, estetika ir menas mane labai įkvepia. Man įdomi mados sritis ir tai, kaip ji formuoja mūsų suvokimą, kas gražu, kas ne. Bet skausmas yra geriausias parakas jausmams. Va tada ypatingai norisi sėsti ir viską išrašyti. Žinau, jog aktoriai renka išgyvenimų, patirčių, jausmų paletę, kurią vėliau gali naudoti scenoje. Panašiai ir aš darau. Renku patirtis, jausmus, realius veikėjus, kad vėliau galėčiau juos aprašyti.
– Kadaise svajojote apie aktorystę ir režisūrą, ar gaila, kad svajonės neįgyvendinote?
– Mokyklos laikais tikrai svajojau apie aktorinį ir režisūrą. Iš dalies tokią specialybę ir baigiau, joje sumiksuota lietuvių filologija ir teatras. Tačiau, baigusi mokslus, pasukau tiesiai į žurnalistiką. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet kartais manyje prabunda nuotykių troškimas, ir aš neriu kitur vien iš smalsumo. Po dešimtmečio grįžau į teatrą, dirbau komunikacijos srityje, iš arti mačiau, kaip gimsta spektakliai. Supratau, kad nesigailiu. Tačiau kurdama, rašydama dažnai jaučiuosi, lyg kurčiau vaidmenis ar režisuočiau.
– Suprantu, jums labai svarbi kūryba. Įsivaizduojate save nekuriančią?
– Ilgą laiką dirbau komunikacijoje, marketinge. Nors ši sritis yra irgi kūrybiška ir sau prisigalvodavau įvairiausių kūrybinių iššūkių, bet vis tiek jaučiausi neišsipildžiusi, nerealizuojanti savęs. Kai pradėjau rašyti – nurimau, atsirado prasmė. Negaliu nekurti. Jei gyvenimas nurimsta, vis tiek ką nors sumąstau, suburiu mieste moteris ir vedu kūrėjų būrelį, pradedu rašyti substacką arba filmuoti podcastą.
– Antroji dalis, berods, jau irgi prašosi būti parašyta. O gal tai jau įvyko?
– Viliuosi, kad po naujų metų susidėlios aplinkybės ir sėsiu rašyti antrosios dalies, kaip Vaidai po sukrečiančių patirčių sekasi grįžti į gyvenimą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.