Pereiti į turinį

Blaivybės kelią atradęs vilnietis sulaukė žiaurių likimo smūgių – prarado verslą, žmoną ir kovojo dėl gyvybės

„Gyventi liko maždaug keturios savaitės“, – tokią sukrečiančią prognozę prieš septynerius metus išgirdo priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.) Prieš operaciją vilnietis pasirūpino testamentu, artimiesiems paliko banko kortelių PIN kodus ir ruošėsi blogiausiam. Tačiau tai, kas turėjo tapti paskutiniu jo gyvenimo mėnesiu, virto istorija, kurios baigties tuomet nebūtų galėjęs prognozuoti nė pats Artūras.
Priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.).
Daugiau nuotraukų (10)
Apie vėžį sužinojo atsitiktinai
Šiandien apie akistatą su mirtimi blaivios mąstysenos treneris kalba su šypsena, nors prieš septynerius metus iš gydytojų išgirdo prognozę, kurią sunku įsivaizduoti – be operacijos jam galėjo būti likusios vos keturios gyvenimo savaitės. Vis dėlto dabar Artūras jaučiasi gerai ir, nors medikai jo būklę vadina remisija, pats save laiko sveiku žmogumi.
„Kartais artimieji pasiūlo kokių vitaminų išgerti, sveikiau pavalgyti. O aš klausiu – kam sveikam žmogui reikia papildomų tablečių? Jų jau ir taip pakankamai gavau. Sveikam žmogui papildomai nieko nereikia. Jeigu jis sveikas ir gyvas, daugiau nieko nereikia“, – sako laisvos sąmonės konsultantas.

Įspūdinga panevėžiečio kolekcija – 46 tūkst. skirtingų kamštelių: seniausi skaičiuoja per 70 metų

Apie sunkią ligą vilnietis sužinojo visiškai netikėtai. Lemtingą dieną jis, kaip įprasta, vežė dukras į mokyklą, tačiau kelionė baigėsi eismo įvykiu, po kurio vyrą ištiko epilepsijos priepuolis ir prarado sąmonę.
Po nelaimės į ligoninę išvežtam Artūrui atlikti tyrimai atskleidė kur kas rimtesnę problemą. Jo galvoje medikai aptiko beveik šešių centimetrų auglį, spaudusį tam tikras smegenų sritis. Gydytojų verdiktas buvo negailestingas – būtina skubi operacija, tačiau net ir ji nežadėjo ilgo gyvenimo.
„Gydytoja pasakė, kad operacija galėtų padėti man išgyventi dar bent tris ar keturis mėnesius. O jeigu nenorėčiau operuotis, su tokia diagnoze paprastai lieka gyventi maždaug keturias savaites. Tokia įdomi žinia“, – dabar jau ir pajuokaudamas kalbėjo vyras.
Numerį užrašė ant lapelio
Nors šiandien apie išgyventą sukrėtimą Artūras pasakoja su vidine ramybe, išgirdus diagnozę pirmiausia teko susidurti su baime, pasipriešinimu ir neigimu. Vis dėlto, kaip pats prisimena, būtent tą akimirką, kai ateitis tapo visiškai neaiški, jis priėmė vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų.
„Vėliau, pažvelgęs į savo emocijas ir jausmus, supratau, kad tą pačią akimirką padariau vieną lemtingą žingsnį. Kai išgirdau diagnozę, kažkas giliai viduje lūžo. Nepaisydamas viso vidinio pasipriešinimo, pasakiau sau: gyvensiu. Tai ir buvo mano pasirinkimas“, – rėžė jis.
Tačiau iš pradžių vyras vylėsi, kad ligą pavyks įveikti be chirurginio įsikišimo. Tikėdamas savo jėgomis ir sąmoningumo praktikomis, jis svarstė, jog galbūt pakaks fizinio aktyvumo, meditacijos ir kitų būdų, kad auglys išnyktų.
„Žinoma, jau buvau praėjęs visus sąmoningėjimo etapus. Tikėjau, kad viskas bus gerai: išsivaikščiosiu, išsportuosiu, išmedituosiu ir ligos neliks, įvyks stebuklas“, – tvirtino pašnekovas
Visgi neurochirurgė, kuri tuo metu konsultavo Artūrą, buvo palikusi jam savo telefono numerį, užrašytą ant nedidelio popieriaus lapelio. Gydytoja patikino, kad persigalvojęs vyras bet kada galės į ją kreiptis. Tąkart lapelį įsidėjo į švarko kišenę – dėl visa ko.
„Po visiškai nereikalingų eksperimentų galiausiai išsitraukiau jį iš kišenės, paskambinau, nuleidęs galvą, ir pasakiau: „Kažką darome.“ Gydytoja atsakė labai paprastai: „Šiandien ketvirtadienis, atvažiuok pirmadienį į ligoninę, paguldysime, o antradienį atliksime galvos smegenų operaciją su kaukolės atvėrimu“, – atvirai pasakojo Artūras.
​“Gyventi liko maždaug keturios savaitės“, – tokią sukrečiančią prognozę prieš septynerius metus išgirdo priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.)<br>Asmeninio archyvo nuotr. Daugiau nuotraukų (10)
​“Gyventi liko maždaug keturios savaitės“, – tokią sukrečiančią prognozę prieš septynerius metus išgirdo priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.)
Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš operaciją paruošė testamentą
Artėjant operacijai Artūrui teko susitaikyti su mintimi, kad iš ligoninės jis gali ir nebegrįžti. Nors vilties pasveikti neprarado, vyras nusprendė pasiruošti ir blogiausiam scenarijui – pasirūpino testamentu, surašė banko kortelių PIN kodus bei prisijungimo prie įvairių sistemų duomenis.
„Tai buvo pakankamai siaubingas momentas. Prieš gulantis į ligoninę teko pabendrauti su giltine – surašyti PIN kodus, prisijungimo duomenis. Pasirodo, įmanoma išgyventi“, – prisimena jis.
Netikėta diagnozė Artūrą užklupo iki tol neturėjus jokių rimtesnių sveikatos nusiskundimų. Pasak vyro, jo medicininė istorija buvo praktiškai tuščia, todėl žinia apie galvoje aptiktą auglį tapo dar didesniu sukrėtimu.
Tačiau po sudėtingos galvos smegenų operacijos įvykiai pakrypo gerokai palankesne linkme, nei iš pradžių buvo prognozuota. Artūras pasakoja atsigavęs stebėtinai greitai – vos kelias dienas ligoninėje stebėtas medikų, jis buvo išleistas sveikti į namus.
Praėjus septyneriems metams vyras ir toliau gyvena aktyvų gyvenimą, o jo sveikatos būklė, anot paties Artūro, kartais nustebina net gydytojus.
„Kartais gydytojai patampo pečiais ir sako: nežinau, ką tu čia darai, bet daryk toliau, nes veikia“, – šypsosi Artūras.
Neleido užgožti gyvenimo
Sunki diagnozė ir sudėtinga galvos smegenų operacija Artūro profesinės veiklos nesustabdė. Priešingai – vyras tikina, kad po šių išgyvenimų jo karjera įgavo dar didesnį pagreitį, o noras tęsti pradėtus darbus tik sustiprėjo.
„Kaip mėgstu pajuokauti, tapau dar labiau nušvitęs. Gal kiek sarkastiškai, bet iš tikrųjų taip ir yra“, – pažymėjo pašnekovas.
Artūras prisimena, kad po operacijos ilgai ilsėtis neketino. Nors už lango spaudė žiemos šaltis, praėjus vos dviem savaitėms po chirurginės intervencijos jis jau viešuoju transportu vyko į savo darbo kabinetą ir grįžo prie įprastos veiklos – konsultavo priklausomybių turinčius žmones.
Pasak vyro, toks sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jis įsitikinęs, kad būtent kasdienė veikla ir galimybė tęsti įprastą gyvenimą padėjo pernelyg nesusitelkti į ligą bei neleisti diagnozei užgožti visų kitų gyvenimo sričių.
„Veikla ir veikimas yra raktas, kaip negyventi tame. Mano dabartinis moto – galima gyventi su viskuo, net ir su galvos smegenų vėžiu. Svarbiausia nepaskęsti diagnozėje, nepradėti galvoti, kad viskas prarasta ir jau reikia rašyti testamentą. Reikia nepaskęsti“, – tvirtino Artūras.
Vis dėlto kalbėdamas apie tai, kas jam padėjo išgyventi sudėtingiausius gyvenimo etapus, vyras išskiria ir iš pirmo žvilgsnio itin paprastą priemonę – popieriaus lapą bei tušinuką.
Šį savęs pažinimo būdą Artūras vadina introspekcija, mat minčių užrašymas ranka leidžia į savo išgyvenimus pažvelgti kitaip, nei vien apie juos galvojant ar kalbant garsiai.
„Nuostabiai veikia tušinukas ir popieriaus lapas. Viena yra tai, ką sakome garsiai, kita – ką galvojame, o dar kitaip mūsų smegenyse vyksta procesas, kai tušinuku rašome ant popieriaus. Tai visiškai kitoks savęs matymo kampas“, – savo patirtimi dalijasi priklausomybių tyrinėtojas.
Prieš operaciją vilnietis pasirūpino testamentu, artimiesiems paliko banko kortelių PIN kodus ir ruošėsi blogiausiam. Tačiau tai, kas turėjo tapti paskutiniu jo gyvenimo mėnesiu, virto istorija, kurios baigties tuomet nebūtų galėjęs prognozuoti nė pats Artūras.<br>Asmeninio archyvo nuotr. Daugiau nuotraukų (10)
Prieš operaciją vilnietis pasirūpino testamentu, artimiesiems paliko banko kortelių PIN kodus ir ruošėsi blogiausiam. Tačiau tai, kas turėjo tapti paskutiniu jo gyvenimo mėnesiu, virto istorija, kurios baigties tuomet nebūtų galėjęs prognozuoti nė pats Artūras.
Asmeninio archyvo nuotr.
Po dviejų dešimtmečių – netikėtos skyrybos
Dar vienu reikšmingu gyvenimo lūžiu Artūrui tapo skyrybos po beveik du dešimtmečius trukusios santuokos, kurioje susilaukė dviejų dukterų. Šiandien vienai jų 18, kitai – 20 metų.
Vyras neslepia, kad jaunystėje gyveno audringai – iki trisdešimties jo kasdienybėje netrūko verslo iššūkių, vakarėlių, alkoholio ir narkotikų. Ilgainiui šių įpročių jis atsisakė, o prie pokyčių prisidėjo ir žmona, ne kartą mėginusi atkreipti dėmesį į jo gyvenimo būdą.
Tačiau, pasirodo, pasikeitęs gyvenimas santuokos neišgelbėjo. Dar prieš Artūrui išgirstant vėžio diagnozę poros santykiuose ėmė ryškėti nesutarimai, kuriuos abu stengėsi spręsti ilgais pokalbiais.
„Mes sėsdavome prie stalo, pasidarydavome arbatos ir kalbėdavomės: kas čia vyksta, kodėl vyksta ir ką daryti toliau. Taip praleidome dešimtis valandų“, – prisiminė vyras.
Vienas tokių pokalbių, įvykęs maždaug penkerius metus iki oficialių skyrybų, Artūrui įsiminė ypač. Paklausęs žmonos, kodėl jų keliai turėtų išsiskirti, kai gyvenimas, regis, pagaliau susitvarkė – jis atsisakė žalingų įpročių, pagerėjo finansinė padėtis, šeimai nieko netrūko, – išgirdo atsakymą, kurio nesitikėjo.
„Ji man pasakė: „Artūrai, aš labai džiaugiuosi, kad tu taip pasikeitei ir tavo gyvenimas taip prašviesėjo. Tačiau ir mano gyvenimas prašviesėjo. Visi mūsų konfliktai ir kibirkštys kyla todėl, kad aš tekėjau ne už tokio žmogaus. Tekėjau už ambicingo, vakarėlius mėgstančio, visai kitokio herojaus, o dabar tu esi ramesnis ir paprastesnis“, – žmonos žodžius prisiminė pašnekovas.
Galiausiai abu suprato, kad jų bendras gyvenimo etapas baigėsi, ir nusprendė pasukti skirtingais keliais. Artūras šį išsiskyrimą vadina laimingomis skyrybomis – sprendimu, kurį pavyko priimti be dramų ir skaudžių konfliktų.
„Tai aš vadinu laimingomis skyrybomis. Kai žmonės praleidžia ne vieną dešimtį valandų pokalbiuose ir abu nusprendžia, ką daryti toliau. Nebuvo dramų, smurtinių scenų ar kitų skaudžių išgyvenimų“, – aiškino Artūras.
Šiandien, konsultuodamas kitus, vyras pabrėžia, kad atviras bendravimas svarbus ne tik tuomet, kai santykius ištinka krizė. Jo įsitikinimu, kartais pakanka paprasčiausio pokalbio prie arbatos puodelio.
„Aš visiems sakau – kalbėkitės. Vakare atsisėskite, pasidarykite arbatos ir kalbėkitės. Apie nieką, apie orą, apie vaikus, apie santuoką – apie bet ką. Taip ir suprasite, kaip iš tikrųjų viskas yra“, – tvirtino blaivios mąstysenos treneris.
​“Gyventi liko maždaug keturios savaitės“, – tokią sukrečiančią prognozę prieš septynerius metus išgirdo priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.)<br>Asmeninio archyvo nuotr. Daugiau nuotraukų (10)
​“Gyventi liko maždaug keturios savaitės“, – tokią sukrečiančią prognozę prieš septynerius metus išgirdo priklausomybių tyrinėtojas Artūras Bakanovas (46 m.)
Asmeninio archyvo nuotr.
Atsiversti reikia, kai norisi
Šiuo metu Artūras toliau konsultuoja žmones, o netrukus skaitytojus pasieks ir jo knyga „TIK-ĖJIMAS“, kurioje nuguls daugiau nei dešimtmetį kauptos mintys bei gyvenimo įžvalgos.
Tiesa, tai nebus įprasta knyga, kurią reikėtų skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Artūras ją kurdamas atsižvelgė į šiuolaikinio žmogaus įpročius – vis greitėjantį gyvenimo tempą ir norą informaciją gauti trumpai bei aiškiai.
„Tai nėra klasikinė knyga, prie kurios reikia atsisėsti ir skaityti. Tai kūrinys šiuolaikiniam vartotojui, žmogui, kuris sėdi ir skrolina. Joje nėra ilgų tekstų ar ištęstų istorijų – ten daugybė atskirų puslapių.
Atsivertęs bet kurį iš jų gali rasti kažką sau – vieną mano sentenciją, vieną iš minčių, kurias kaupiau ir generavau daugiau nei dešimtmetį. Perskaitęs ją gali knygą užversti ir vėl atsiversti tada, kai norėsis ar prireiks“, – pasidalijo Artūras.
Dar prieš išgirsdamas vėžio diagnozę  vyras leidosi į neįprastas gyvenimo prasmės paieškas. Norėdamas suprasti skausmo, baimės ir kančios reikšmę, jis apsilankė nedideliame Japonijos vienuolyne, kuriame gyveno vos trys vienuoliai.
„Gyvenime atsirado momentų, kai ėmė labai skaudėti. Tuomet pabandžiau pasidomėti, kur pasaulyje galėčiau apie tai sužinoti daugiau ir giliau suprasti“, – prisiminė jis.
Japonijoje Artūras, kaip pats pasakoja, suprato, kad net ir sunkūs išgyvenimai gali turėti prasmę. Tačiau tuo jo kelionės nesibaigė.
Jis lankėsi ir Pietų Amerikoje, beveik dvi savaites praleido Amazonės laukinėje gamtoje, kur išbandė vadinamąją gamtos mediciną ir susipažino su kitokiu gyvenimo būdu.
„Ten žmonėms nereikia nei feisbuko, nei instagramo, jie gyvena visai kitaip ir dėl to nemato jokių problemų“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas, tačiau pabrėžė, kad tokių patirčių nereikėtų ir romantizuoti.
Pažinti kitokį gyvenimą Artūrui teko ir Indijoje, kur pirmą kartą apsilankė prieš maždaug dvidešimt metų. Tiesa, draugams besidomint apie ten patirtus įspūdžius, Artūras buvo itin atviras.
„Atsakiau tiesiai šviesiai – man ten nepatiko, bet buvo be galo įdomu pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurie neturi nieko“, – atviravo jis.
Kita vertus, šiandien vyro požiūris į keliones pasikeitęs. Vietoj nuolatinių ieškojimų jis mieliau renkasi ramų poilsį prie jūros su knyga rankose.
„Mano požiūris toks – paieškos kažkada turi baigtis ir turi prasidėti gyvenimas. Mes ieškome ne tam, kad visą gyvenimą ieškotume, o tam, kad kažką surastume ir pagaliau pradėtume gyventi“, – savo filosofija dalijosi Artūras.
Išsikapstė iš skolų
Kadaise sėkmingai verslus plėtojęs Artūras neslepia patyręs ir skaudų finansinį nuopuolį. 2008-ųjų ekonomikos krizė vyrą užklupo pačiame verslo įkarštyje – su šeima, būsto paskola ir skolomis, kurios siekė šešiaženkles sumas.
2004 metais baigęs inžinerijos studijas, Artūras iš pradžių dirbo samdomą darbą, tačiau netrukus pasuko į verslą. Lietuvoje tuo metu sparčiai augant nekilnojamojo turto rinkai, jo įmonė bendradarbiavo su stambiais vystytojais – įrenginėjo daugiabučių kiemus, privažiavimus ir automobilių stovėjimo aikšteles.
Tačiau sėkmingai įsibėgėjusią veiklą sužlugdė 2008-ųjų finansų krizė. Vienai po kitos bankrutuojant tarpusavyje susijusioms įmonėms, finansiniai sunkumai neaplenkė ir Artūro.
„Bankrotas buvo labai staigus ir sudėtingas. Tuo metu jau buvau pasistatęs namą, turėjau banko paskolą, o asmeninės skolos siekė apie 150 tūkst. litų. Be įmonės įsipareigojimų, dar buvau skolingas keliems 90-ųjų pabaigos bičiuliams, investavusiems į mano verslą“, – atskleidė pokalbininkas.
Padėtį sunkino ir atsakomybė už šeimą – namuose laukė žmona su dviem kūdikiais, o pinigus paskolinę „draugai“ ėmė reikalauti grąžinti skolas.
Artūras neslepia, kad tuomet teko pamiršti verslininko ambicijas ir imtis gerokai kuklesnių darbų. Sėdęs į mikroautobusą, kartu su pagalbininku jis vykdavo tvarkyti bičiulio kiemo, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui.
„Tai buvo pakankamai siaubingas epizodas, bet maždaug per pusantrų metų viskas grįžo į savo vėžes. Grąžinau skolas, susitvarkiau reikalus, pradėjau ramiau gyventi. Tuomet ir supratau, kad vis dėlto kažką dariau ne taip, kad reikia kažką keisti, nes daugiau tokių skaudžių pamokų nebenoriu. Taip ir prasidėjo gilesnės paieškos“, – prasitarė pašnekovas.
Veikla išsiplėtė
Kaip jau pats atvirai dalijosi, seniau kovojęs su priklausomybe nuo alkoholio ir narkotikų, šiandien Artūras savo patirtį pasitelkia padėdamas kitiems. Aktyviau šioje srityje pradėjo dirbti 2016 metais, iš pradžių daugiausia dėmesio skirdamas žmonėms, susiduriantiems su panašiais sunkumais, kuriuos pats savo kailiu patyrė.
„Aš pats išbridau iš to ir šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad buvau priklausomas, nors kartais sakoma, jog buvusių priklausomų žmonių nebūna. Tačiau jau trylika metų gyvenu kitaip ir nejaučiu poreikio grįžti prie ankstesnių įpročių“, – atviravo vyras.
Tuomet kelias iš priklausomybių Artūrui nebuvo lengvas. Ieškodamas išeities vyras išbandė įvairiausius būdus, tačiau galiausiai jo dėmesį patraukė iš pirmo žvilgsnio paprastas metodas – rašymas ranka, kurį taiko ir savo klientams.
„Buvau išbandęs visus burtus, kodavimus, vaistus ir tabletes, bet supratau, kad taip nepavyks“, – prisiminė pašnekovas.
Šiandien rašymą ranka vyras pasitelkia ir konsultuodamas kitus žmones, o savo veikloje taip pat taiko taikomosios psichologijos bei neurolingvistinio programavimo principus.
Dirbdamas su priklausomybių turinčiais žmonėmis, Artūras ilgainiui ėmė gilintis ne tik į pačius žalingus įpročius, bet ir į jų atsiradimo priežastis. Jo įsitikinimu, kiekviena priklausomybė atlieka tam tikrą funkciją, todėl svarbu suprasti, kokį žmogaus poreikį ji patenkina ir ar tą patį galima pasiekti kitais būdais.
Tiesa, ilgainiui ir veikla gerokai išsiplėtė. Šiandien Artūras konsultuoja įvairių gyvenimo sunkumų patiriančius žmones, dirba mediatoriumi, padeda nagrinėti su sveikata, santykiais ir kitomis sudėtingomis situacijomis susijusius klausimus.
O naujų klientų dažniausiai nereikia ieškoti pačiam – žmonės apie teikiamas konsultacijas sužino iš lūpų į lūpas ir kreipiasi jau žinodami, kokius klausimus nori išspręsti.
blaivybėMirtispriklausomybė
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.