Jo nuotraukose – sporto varžybų emocijos, Vilniaus gatvės ir mažų Lietuvos miestelių grožis. Jonas nesiekia apdovanojimų ar parodų – jam svarbiausias pats procesas: stebėti, pajusti, pagauti tikrą akimirką, kuri atskleidžia daugiau nei galima išreikšti žodžiais.
Su J.Balčiūnu pakalbėjome apie jo aistrą fotografijai, mylimiausias Lietuvos vietas, iššūkius ir tai, kodėl jis nenorėtų, kad fotografija būtų tik darbas.
Jo užfiksuotus kadrus galima išvysti socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Facebook“. Kviečiame pasižvalgyti ir susipažinti su fotografu iš arčiau.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją?
– Fotografija niekada nebuvo pagrindinis mano užsiėmimas. Tačiau visą gyvenimą tekdavo fotografuoti, ypač studijų metais. Labiausiai įstrigo Sąjūdžio mitingai, Sausio 13-osios įvykiai. Vėliau ši veikla šiek tiek aprimo, bet prieš maždaug trejus metus vėl sugrįžau prie fotografijos su nauja jėga.
– Kas paskatino vėl imtis fotoaparato? Įkvėpimas ar konkretūs pasiūlymai?
– Pradėjau dirbti su spaudos fotografija, teko lankytis įvairiuose renginiuose. Bendraudamas su žinomais Lietuvos fotografais, mokydamasis iš jų, vėl pajutau norą mokytis ir tobulėti, buvo labai įdomu. Dabar jau trejus metus fotografuoju intensyviai ir nuolat.
– Kiek šiuo metu fotografija užima vietos jūsų gyvenime?
– Dabar visada po ranka būna fotoaparatas arba bent jau telefonas. Fotografija užima beveik visą mano laisvalaikį.
– Kodėl fotografija jums tokia artima? Ką jums suteikia ši veikla?
– Turbūt yra keli aspektai. Vienas iš jų – orientuotas į save patį, nes man tai teikia malonumą. Fotografuodamas išmoksti pamatyti, pastebėti gerokai daugiau, o tada labai smagu parodyti ir kitiems. Jeigu ir jiems tai patinka, tada apima dvigubas pozityvas.
– Iš kur sėmėtės fotografijos žinių?
– Fotografijos mokiausi savarankiškai, o didžiausias postūmis buvo mokymasis iš geriausių fotografų Lietuvoje, stebėjau, kaip jie dirba. Man daug davė jų patarimai ir pamokymai. Per pastaruosius metus labai patobulėjau.
– Kokios fotografijos sritys jums artimiausios?
– Viskas prasidėjo nuo gamtos. Tačiau mano mėgstamiausias objektas yra Vilnius – fotografuoju jį jau daugelį metų, dažnai nuvažiuoju į mėgstamiausias šio miesto vietas. Taip pat aktyviai fotografuoju sporto varžybas, gatvės gyvenimą. Turiu ir tokią savitą aistrą – fotografuoju balas ir atspindžius jose.
– Minėjote, kad jūsų mėgstamiausias fotografijos objektas yra Vilnius. Kuo sostinė pavergė jūsų širdį?
– Lietuva – labai graži, bet brangiausias man yra Vilnius, nes kiekvienas kampelis yra išvažinėtas, išvaikščiotas. Turiu savo mėgstamiausias vietas: Barbakaną, Sereikiškių parką, Gedimino ir Trijų Kryžių kalnus. Taip pat yra vietų Užupyje, iš kurių Vilnius labai gražiai atsiveria. Sostinę fotografuoja daugelis, todėl bandau rasti naujus, įdomius rakursus, kurių dar niekas nepastebėjo. Tai labai „veža“.
– Ar per tiek metų šioje srityje dar pavyksta atrasti Vilnių kitokį – tokį, kokio dar nesate matęs?
– Ne visada pavyksta, bet būna, kad pats nustembu, koks Vilnius įvairus. Nors, atrodo, visi jį kiaurai pažįstame, tačiau jei pasižiūri iš kitos vietos – pamatai ką nors naujo. Aišku, reikia specialiai dairytis, nes eidamas įprastu keliu gali nepastebėti. Tačiau jei stebi atidžiau, gali išvysti tokių vaizdų, kad atrodys, jog Vilnių matai pirmą kartą.
– Ar tenka fotografuoti koncertus, renginius?
– Tenka, bet dažniausiai į koncertus einu dėl fotografavimo, o ne dėl pačių koncertų. Taip pat mėgstu lankytis politinių partijų renginiuose ir nevengiu ten vykti nepriklausomai nuo to, kokios mano politinės pažiūros.
– Turbūt sulaukiate prašymų pafotografuoti ir vestuves ar šeimos šventes?
– Turiu pasakyti, kad esu fotografavęs praktiškai viską, išskyrus vestuves, bet gal reiktų pabandyti. Nujaučiu, kad savotiškai to vengiu, nes man patinka, kai žmonių reakcijos būna natūralios. Kai žmonės pozuoja, išraiškos tampa dirbtinės, o mane tai mažiau domina.
– Fotografuojate nemažai sporto renginių. Štai ten – nesuvaidintos emocijos, veiksmas turbūt verte verda. Kaip jums pavyksta išgauti tiek daug gyvų kadrų?
– Anksčiau nemažai sportavau – dalyvavau plento dviračių, motokroso, kalnų dviračių varžybose. Dabar mėgstu fotografuoti šias sporto šakas, nes suprantu, kaip viskas vyksta. Kai žinai sportą iš vidaus – viską matai kitaip. Tiesa, man labiau patinka fotografuoti moterų sportą, nes ten gerokai daugiau natūralių emocijų, jis grakštesnis, elegantiškesnis. Vyrų sportas agresyvesnis.
– Mėgstate keliauti po Lietuvą. Ar dažnai atrandate įdomių kampelių?
– Dažniausiai keliones derinu su kitais reikalais – atostogomis ar vizitais pas gimines. Pavyzdžiui, jeigu važiuoju į Kauną, tai užsuku į Birštoną ar Prienus. Man patinka maži miesteliai, kurie turi savo žavesį, ramybę. Man patinka pabendrauti ir su ten gyvenančiais žmonėmis.
– Kokie mažesni Lietuvos miesteliai ar kaimai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Dzūkijoje yra labai gražių vietų – tokie miesteliai kaip Nedzingė, Marcinkonys, Zervynos yra nepaprastai žavūs. Taip pat manau, kad mes mažai žinome apie Rytų Lietuvos dalį. Pavyzdžiui, žmonės rečiau nuvažiuoja iki Dūkštų, Tverečiaus, Mielagėnų, Ceikinių, kur yra labai gražių vietų. Visi Lietuvos pakraščiai yra labai įdomūs.
– Ar yra Lietuvoje vietų, kurias dar norėtumėte aplankyti su fotoaparatu?
– Dar yra labai daug tokių vietų. Pavyzdžiui, Žemaitijoje, taip pat ir Suvalkijoje, yra mažiau man pažįstamų kampelių, į kuriuos norėčiau nuvažiuoti ir dar tikrai nuvažiuosiu. Žiūrint iš gamtos pusės, turbūt pats gražiausias kampelis man yra Kuršių Nerija.
– Ar iš anksto planuojate, ką fotografuosite, ar dažniau kadrus pagaunate spontaniškai?
– Būna įvairiai. Kartais darau tai specialiai, jeigu, pavyzdžiui, yra įdomesnės oro sąlygos. Tačiau dažnai telefonas ar fotoaparatas būna po ranka ir dabar jau turiu įprotį į viską žiūrėti kitu žvilgsniu.
– Jau daug metų ne tik fotografuojate, bet kuriate ir video medžiagą. Kaip gimė ši idėja?
– Prieš devynerius metus pradėjau filmuoti su dronu. Taip gimė 300 vaizdo įrašų iš įvairių Lietuvos vietų. Dabar labai įdomu stebėti, kaip šalies kraštovaizdis keitėsi per dešimtmetį.
– Su kokiais iššūkiais jums, kaip fotografui, dažniausiai tenka susidurti?
– Galima išskirti kelis dalykus. Pirma – technika. Net turint gerą fototechniką, būna sąlygų, kai sunku padaryti gerą nuotrauką. Tiesa, kai atsiranda daugiau patirties, šiuos dalykus pavyksta įveikti. Kitas iššūkis – psichologinis. Pavyzdžiui, fotografuojant gatvėje, žmonės kartais reaguoja neigiamai, nes mano, kad lendi į jų erdvę. Tačiau šią situaciją irgi pavyksta išspręsti – dažnai užtenka tiesiog šyptelėti ir žmogaus reakcija pasikeičia. Šie iššūkiai kiekvienam fotografui turbūt būna skirtingi.
– Kas jums svarbiau nuotraukose – techninė kokybė ar emocija?
– Man techninė pusė nėra tokia svarbi, nes nuotraukos kokybė ar švarumas niekada neatstos to, ką užfiksavai. Kai pavyksta pagauti natūralią žmogaus reakciją, emociją, kai jis nesitiki, kad yra fotografuojamas – tai, mano akimis, yra pati smagiausia ir gražiausia fotografijos dalis.
– Ar dažnai sulaukiate atsiliepimų apie savo darbus?
– Priklausomai nuo to, ką fotografuoju. Būna labai smagu, kai nuvažiuoju į kokį nors mažesnį miestelį, kur žmonės nesulaukia daug dėmesio, ir jie pamato, kaip jų miestelis gražiai atrodo nuotraukose. Tada būna pozityvių reakcijų ir tai labai malonu. Taip pat pastebiu, kad įkėlus nuotrauką be jokio aprašymo būna mažiau komentarų, o kai parašai, kas vaizduojama, kokia tai vieta, žmonių reakcija būna visai kitokia.
– Ar esate kada pagalvojęs apie dalyvavimą parodose, konkursuose?
– Sulaukiu tokių klausimų. Aišku, nuotraukų galerijos kaupiasi, turiu daug nesutvarkytų nuotraukų, bet man kol kas yra svarbiausias pats procesas, o ne parodos ar apdovanojimai. Man svarbu mėgautis tuo, ką darau.
– O ar kada nors svarstėte visą savo laiką skirti vien fotografijai?
– Ko gero, ne. Įdomu, kol tobulėji, atrandi kažką naujo, kol tave tai „veža“. Gal nuskambės juokingai, bet kartais pagalvoju, kad galbūt tai yra savotiškas privalumas prieš profesionalius fotografus – man šita veikla patinka, man tai nėra rutina.
– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose. Ar tiesa, kad naudojate juos ne tik nuotraukoms skelbti, bet ir mintims išreikšti?
– Tikrai taip. Stengiuosi išsakyti savo požiūrį kitiems, o ar jis priimtinas, ar ne, kiekvienas sprendžia asmeniškai. Labiausiai vertinu tai, kad mano nuostatos nekinta. Turiu tvirtą pagrindą ir ribas. Požiūris gali keistis, bet ne todėl, kad keičiame savo vertybes, o todėl, kad, sužinoję daugiau faktų, į tam tikrus dalykus pradedame žiūrėti plačiau ir įžvelgiame aspektų, kurių anksčiau nepastebėjome.
Dažnai žmonės nemėgsta kalbėti su tais, kurie jiems prieštarauja. Tačiau man kaip tik patinka kalbėtis su žmonėmis, kurių nuomonė skiriasi nuo mano. Reikia gerbti kito žmogaus nuomonę. Jeigu nori įtikinti ar ką nors paaiškinti, svarbu bendrauti, o ne pulti. Agresijos ir puolimas, kurį dažnai matome socialiniuose tinkluose, tik sukuria uždarus burbulus, iš kurių niekur nepajudame.
– Ko norėtumėte sau palinkėti?
– Noriu palinkėti sau, kad ir toliau išliktų noras atrasti, o fotografija netaptų rutina.
– Lai šie norai išsipildo... Ačiū už pokalbį.