– Kaip reikėtų švęsti Užgavėnes?
– Esame laisvi piliečiai, todėl švęsti galime taip, kaip norime. Galime nuvažiuoti į Veneciją ir pamatyti Viduramžių karnavalą, Brazilijoje – atogrąžų ir indėnų grožybes. Bet galime švęsti ir tradiciškai. Taip, kaip Lietuvoje buvo švenčiama ilgus metus.
– Kokios ryškiausios Užgavėnių šventimo tradicijos Lietuvoje?
– Blynų valgymas (juokiasi). Iš tiesų, didžiausias išskirtinumas – persirengėliai, kurie vaikščiodavo po kaimus bei miestelius ir vaizduodavo senosios baltų religijos mitinius personažus. Jie būdavo labai archaiški, siekiantys net akmens amžių.
Persirengėliai linkėdavo, kad pasibaigus žiemai atėjęs pavasaris neštų sėkmę, gerą naują derlių.
Užgavėnės nuo kitų švenčių skiriasi išmone ir žaismingumu. Kiekviena kaukė turėjo savo funkciją ir paskirtį.
– Kokias kaukes galima laikyti išskirtinėmis?
– Žaismingiausia – gervės kaukė. Kadaise gervė simbolizuodavo meilės dievaitę. Kaimo šmaikštuoliai sakydavo, kad gervės aplanko labiausiai „prinokusias“ merginas ir pažnaibo jas tam, kad susirastų antrąją pusę ir neliktų ant pernykščių šiaudų.
Senberniai būdavo pašiepiami nušiurusiomis kaukėmis, prastais drabužiais, ilgomis ir netvarkingomis barzdomis.
Taip pat per mitinius personažus būdavo kreipiamasi į gamtos galias. Užgavėnės neįsivaizduojamos ir be velnio personažo. Jis kilęs iš senovės dievo Velino – žemdirbystės ir gyvulininkystės globėjo.
– Kaukės – smagus būdas iš savęs pasijuokti?
– Be abejo. Gana populiarios yra kaukės, kurios vaizduoja svetimtaučius – čigonus, žydus, vengrus. Bet, iš tiesų, tai nėra pasityčiojimas iš tautinių mažumų. Tai ateiviai iš anapus. O „anapus“ – mirusiųjų pasaulis, kur sumaišyta ateitis su dabartimi, saulė sukasi į kitą pusę. Kaukėmis būdavo vaizduojami ir seni žmonės, labai tolimi protėviai.
– Sakoma, kad per Užgavėnes reikia persivalgyti. Ką, kiek kartų reikia valgyti ir kokiu tikslu?
– Sekmadienį, likus kelioms dienoms iki Užgavėnių, reikia valgyti tris kartus, pirmadienį – šešis, antradienį – devynis. Tai Mėnulio kalendoriaus algoritmas. Tradicinis patiekalas – šiupinys iš grūdų. Tai aliuzija į tai, kad užderėtų geras derlius. Tądien įprasta valgyti šaltieną, kiaušinienę, žąsų kaklelius.
Blynai atsirado tada, kai į svečius ateidavo daug persirengėlių ir moterys nebeturėdavo kuo pavaišinti.
– Šiupinys – derliui. Ką dar reikėtų daryti per Užgavėnes, kad lydėtų sėkmė?
– Reikia leistis į tolimas keliones. Sakoma, kad jei toli važiuosi, užderės linai. Beje, važiuojant gerai išvirsti ant žemės. Tai tokia provokacija, simbolizuojanti žemės derlumą. Per Užgavėnes patartina pasisupti ant supynių.
– Ar įprasta per Užgavėnes spėti ateitį santykiams, asmeninei sėkmei?
– Ne. Tai diena, kada visais įmanomais būdais stengiamasi galvoti apie gerą būsimą derlių.
– Užgavėnių simboliai – Lašininis ir Kanapinis. Žinoma, kad Lašininis simbolizuoja žiemą. O iš kur kilęs Kanapinio personažas?
– Šie du personažai atsirado krikščionybės laikais. Kanapinis, kuris visada nugali Lašininį, kildinamas iš kanapių aliejaus. Jis buvo naudojamas patiekalams paskaninti arba kepti. Juk per Gavėnią negali naudoti gyvulinės kilmės riebalų.
Tol, kol nevykdavo Lašininio ir Kanapinio dvikovos, rungdavosi meška su briedžiu. Meška – vasaros simbolis, briedis – žiemos.
– Po Užgavėnių prasideda Gavėnia. Koks šis laukimo periodas turėtų būti?
– Tai pavasario laukimas. Jo metu reikėtų riboti maistą ir prisiminti, kad Jėzus Kristus, prieš pasiaukodamas, 40-čiai dienų buvo pasitraukęs į dykumą apmąstymams.
Taip pat tikima, kad maisto ribojimas kilo iš to, kad pavasariop žmonėms pritrūkdavo maisto iki naujo derliaus, ir jį reikėdavo skaičiuoti bei saikingai naudoti.
– Turbūt Gavėnios metu negali būti ir išgertuvių?
– Bažnyčia draudžia linksmybes. Reikia apmąstyti egzistencinius dalykus, apgalvoti, ką gero ar blogo padarėme.
– Tačiau protėviai rasdavo būdų, kaip svaigintis?
– Kažkada alaus gėrimas buvo ritualinis. Jį gerdavo tik šventikai, o Viduramžiais – tik per krikštynas, gimtuves, laidotuves. Mūsų krašte kitokių gėrimų nemokėjo pasidaryti. Alus buvo gaminamas su medumi, nes nebuvo natūralių mielių. Raštuose minima, kad įdėjus į misą medaus, jis ima rūgti.
Pagrindiniai svaiginimosi metodai Lietuvoje, kaip visame pasaulyje, – muzika, ritualinės giesmės. Į jas įsijautus gali pajusti euforiją, persikelti į mitines svajų erdves.
Dar kiti metodai ritualiniam svaiginimuisi – narkotikai, alkoholis ir muzikos ritmas. Pirmasis ir antrasis mūsų kraštui nebūdingas, neturėjome gamtinių sąlygų, kur galima išsiauginti savo narkotinių medžiagų ar pagaminti stiprų gėrimą.
– Ar dabartinės Užgavėnės labai skiriasi nuo senųjų?
– Anksčiau žmonės įsijausdavo į personažus, kuriuos vaidindavo. Daugiau žinojo apie tai, ką daro. Dabar daugelis eina paprastesniu keliu, žmonės nebesidomi, ką reiškia vieni ar kiti personažai. Vaikai tiesiog paima mamos karolius, paraudonina skruostus ir jau vaidina personažą.
Anksčiau ši šventė buvo labai laukiama, pagamintos kaukės būdavo labai įdomios, o persirengėliai mokėdavo įvairių šaukinių, kuriais kalbindavo šeimininkus.
– Kokie dažniausi šaukiniai, atėję iki šių dienų?
– Svarbiausias akcentas, kad jie atėję iš toli, yra labai sušalę ir sušlapę. Mitologiškai tai galima aiškinti, kad jie atėję iš už vandenų – iš mirusiųjų pasaulio, mitinių dausų.
Užsukę jie prašo, kad juos įleistų į namus, padėtų sušilti. Būna, kad kai kurie ką nors atsineša, siūlo parduoti, išmainyti arba spėja ateitį.
– Ar galima persirengėlių neįleisti į namus?
– Galima, bet po tokio poelgio kaimynai greitai susidaro neigiamą nuomonę, ima jį vadinti godžiu, nelinkusiu bendrauti su savo bendruomene. Įleisti ir pavaišinti persirengėlius – garbės reikalas.
