„Kai prieš dvidešimt metų įkūriau Raganiūkščių mokyklą, jutau didžiulį visuomenės pasipriešinimą.
Dabar žmonės gerokai laisvesni, tačiau tuomet man buvo iššūkis. Tie, kurie linkėjo man gero, ragino nesivadinti ragana ir neprovokuoti tautiečių.
Bet juk aš nesu fėja. Jei pats žmogus raganą geba sieti tik su inkvizicija ir žiniomis iš istorijos pamokų, tai nėra mano problemos. Mano slapyvardis ilgainiui tapo tarsi vardu.
Tie, kurie bandė ką nors neigiamai kalbėti, nutilo. Man juokinga girdėti klausimus, kas gi mane išrinko vyriausiąja ragana, – atrodytų, lyg būčiau pasiskelbusi prezidente“, – juokėsi Vilija.
Moteris patarimus teikia Vilniuje. Čia ji turi erdvias patalpas, kurios primena pačią tikriausią raganos buveinę, – daug kortų malkų, knygos apie magiją, burtus.
Svarbiausia, kad sienas ir komodas puošia daugybė dekoratyvinių raganaičių. Jos čia atkeliavo iš įvairiausių pasaulio šalių.
„Ko gero, nė vienos nesu pati pirkusi – visos yra padovanotos. Paprastai žmonės man parveža lauktuvių iš svečių šalių. Man labai malonu, kad artimieji, draugai ar giminaičiai pagalvoja apie mane.
Manęs nė kiek nestebina, kad dovanoja raganaites, – juk aš pati esu ragana. Atvirai sakant, niekada negalvojau kolekcionuoti raganų.
Visos jos atsirado labai natūraliai – pažįstami, kurie keliauja į užsienio šalis, mano, kad man būtinai reikia parvežti raganą“, – juokėsi V.Lobačiuvienė.
Vyriausiosios Lietuvos raganos buveinės sienos nukabinėtos įvairaus dydžio raganaitėmis. Čia jų – daugiau nei 30.
Vienos jų – medžiaginės, kitos – molinės. Kai kurių akys žybsi raudona spalva, o kitos pajudintos ima kvatotis.
Vilija neslepia – labiausiai patinkančios raganaitės ji neturi. Jai mielos visos, nes kiekviena jų primena brangius žmones, kurie kelionių metu apie ją pagalvojo pirkdami suvenyrą.
