Konferencijoje vienas vyras iškėlė klausimą, ar būtų galima tuoktis, o gal ir vaikus krikštyti virtualioje erdvėje.
„Esu Marius. Su žmona susituokėme bažnyčioje. Prieš santuoką mums reikėjo lankyti sužadėtinių kursus, kurie truko apie 16 valandų. Reikėdavo kas savaitę skirti tiems kursams po kelias valandas. Tada įvyko ceremonija bažnyčioje, viskas gražu.
Tačiau man, informacinių technologijų specialistui, tai buvo labai ilgas procesas, nes rengiantis šiam įvykiui buvo daug judėjimo. Man būtų buvę paprasčiau užpildyti internete prašymą, padaryti pavedimą ir gauti atsakymą, kad mes susituokę“, – prisipažino Marius.
Jau sukurta programėlė „Whisper“, kur vartotojai gali išsakyti savo slapčiausias paslaptis ir likti visiškai anonimiški. Tai ir galėtų būti kaip bažnytinės išpažinties pakaitalas, nes tokie internetiniai išsikalbėjimai gali likti niekam nežinomi.
Viešųjų ryšių specialistas Vaidotas Valantiejus konferencijoje pažymėjo, kad technologijos gali keisti feisbuko kartos žmonių prasmės suvokimą.
Kiekvieną religinę mintį žmonės dabar tikrina pagal mokslinės tiesos tikrinimo algoritmą arba tiesiog pasitelkę „Google“. Dėl to religija internete dažnai supaprastinama nuo sielovados iki pramanytų istorijų.
Tokiu atveju visada iškyla pasitikėjimo Bažnyčia klausimas. Bet ir tokiems žmonėms sustojus prie religijos šviesoforo, kai užsidega raudona šviesa, kartais norisi pasiskaityti Bibliją – ir toks noras nėra labai keistas.
„Jėzus gyvendamas tam tikroje aplinkoje naudojosi tuo, kas buvo įmanoma, – tai buvo sakytinė tradicija, kai žmonės perduodavo žinią iš lūpų į lūpas.
Užlipęs ant kalno koks nors pranašas stengdavosi, kad jį girdėtų kuo daugiau žmonių, nes būnant ant kalno girdėti geriau. Jis geriau matomas tiems, kurie pakalnėje“, – aiškino kunigas R.Doveika.
Jis pripažino, kad Bažnyčia nėra nusišalinusi nuo gyvenimo, nes naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis. Tam tikrų apeigų transliavimas, trumposios mobiliojo telefono žinutės, socialiniai tinklai – visa tai yra skirta tikintiesiems, dėl įvairių priežasčių negalintiems lankytis bažnyčioje, padeda nesijausti atstumtiems. Likdami savo namuose žmonės gali stebėti tai, kas vyksta bažnyčioje per pamaldas.
– Kokį įsivaizduojate ateities žmogų? – paklausiau kunigo R.Doveikos.
– Tai – išsilavinęs skaitmeninio pasaulio žmogus, sugebantis naudotis savo epochos ženklais – technologijomis ir dvasingas. Sutikti technologijas neigiančią davatką – tikra tragedija. Dalis Žemės rutulio gyventojų dar negali naudotis net telefonu, todėl į technologijas galime žiūrėti kaip į priemones, atliekančias tam tikrą misiją – auginti žmogų.
Nors daliai žmonių norėtųsi girdėti, kad Bažnyčia vadina technologijas šėtoniškomis, taip nėra. Mes esame toje pačioje valtyje.
Informacinės technologijos tapo mūsų epochos reiškiniu. Mes matome, kad tai duota žmogui kaip dar vienas ženklas – atkreipti dėmesį į turinį.
Kai būsite pasenę ir jūsų anūkai matys jus kaip technologijos dalį, gali taip atsitikti, kad Kalėdų ar Velykų proga padovanos eutanazijos kapsulę sakydami: „Ką padarysi, baigiasi tavo galiojimo laikas. Juk gydymas kainuoja, slauga kainuoja. Numirk oriai.“
Gyvendami XXI amžiuje mes vis dar sutinkame žmonių, kurie nustemba sužinoję, kad Bažnyčia turi savo interneto puslapį. Tarsi mes būtume išimtis.
Bažnyčia atvira – mes galime technologijas naudoti tam tikru tikslu, galima padaryti taip, kad žmogus baigtų kursus internetu.
Bet yra viena riba, kur technologijų pagalba negali užgožti žmogaus asmens, kai reikia žmogaus „čia ir dabar“. Susirinkę į bendruomenę švenčiame įvairius sakramentus, kur reikia tiesioginio dalyvavimo.
– Yra daug iškeliavusių į amžinybę žmonių, o jų profilis socialiniame tinkle vis dar sukasi. Ar tai gerai?
– Kai kam gali nepatikti tokia sąvoka kaip infoetika, bet ji būtina. Visuomenė neturi nusigręžti nuo technologijų priežiūros.
Man nepatinka žodis „priežiūra“, bet mes turime jį vartoti aiškindami, kad technologijos padėtų išlaikyti pagarbą žmogui, nepažeistų jo orumo.
Technologijos – mūsų pasaulio dalis, o peržengęs gyvenimo ir mirties slenkstį žmogus nukeliauja į kitą pasaulį, kuris suvokiamas per tikėjimą, todėl žmogus turi būti paleistas. Jis jau nėra gyvas.
Socialiniai tinklai suvienija milijardus žmonių. Ar technologijos gali atsižvelgti į tai, kad žmogus jau miręs ir todėl nedera apie jį skelbti?
Blogai, jei technologijų įmonės pradeda augti chaotiškai, tampa nesuvaldomu organizmu, kur riba tarp rimtų dalykų ir ciniškumo beveik išnykusi.
– Ar mirusio žmogaus artimieji turi teisę prašyti panaikinti jo profilį?
– Tuo neabejoju. Būtų etiška, jei žmogus miršta ir jo artimieji, tvarkantys jo palikimą, taip pat laidotuvių reikalus, atliktų tam tikrus veiksmus, kad mirusio žmogaus nuotraukos ir privati informacija apie jį būtų pašalinti iš socialinių tinklų. Bent aš taip elgčiausi.
Daug kalbame apie pasitikėjimą. Kas gali garantuoti, kad ta informacija po žmogaus mirties bus neprieinama? Jei ir taps neprieinama, kyla klausimas, ar ji toliau saugoma, ar iš tikrųjų sunaikinama.
Pagaliau ką reiškia naikinti žinią, informaciją? Ar šiuolaikinės technologijos gali padėti tai padaryti?
– Mirė vienas šalyje garsus leidėjas. Atsitiko taip, kad apie jo mirtį sužinota iš jo paties socialinio profilio. Ar buvo pasirinktas tinkamas būdas paviešinti tokią liūdną naujieną?
– Reikėtų klausti jo šeimos. Aš niekada nesiryžčiau pranešti tokiu būdu apie savo mylimo ir brangaus žmogaus netektį.
– Technologijos mums daug ką leidžia padaryti, pavyzdžiui, filmuoti laidotuves ir jų įrašą įkelti į internetą. Gal šeima turėjo tikslą parodyti toli gyvenantiems giminaičiams, kaip atsisveikinta su artimu žmogumi. Bet atsitiko taip, kad šis įrašas tapo patyčių objektu. Ką jūs manote?
– Niekada nereikia užmiršti etiško požiūrio į informaciją. Verta susimąstyti: ar esu tas, kuris informaciją taiko norėdamas pažeminti, pasityčioti iš kitų? Ar galiu atsispirti kultūrai, griaunančiai pasitikėjimą ir pagarbą?
Būna situacijų, kai nugali smalsumas ir teisė žinoti, tačiau ji nėra išskirtinė. Meilės ir atsakomybės klausimas taip pat gali būti svarbus, todėl žmogus gali savanoriškai atsisakyti teisės žinoti.
Yra dvi sritys – mano teisė ir smalsumas, o kita sritis – kito žmogaus orumas. Ne viską, ką žmogus gali, jis turi daryti. Ne viskas, ką suteikė šiuolaikinės technologijos, gali būti etiška.
– Minėjote apie eutanazijos kapsulę. Farmacijos pramonė gali palengvinti žmogaus išėjimą iš pasaulio. Šiuolaikinės kameros gali užfiksuoti tą akimirką, kai žmogus liaujasi kvėpuoti ir miršta. Ar tai reiškia, kad panaikiname gyvybės paslaptį?
– Niekas negali to padaryti. Į tiesioginį eterį galime transliuoti žmogaus gimimo ar mirimo procesą, bet tai neatskleidžia jo esmės. Technologijos neatskleidžia žmogaus gyvenimo prasmės, neatsako į jam gyvybiškai svarbius klausimus, nes neparodo, koks jo santykis su tikėjimu.
Dvi žmogaus patirtys visada bus asmeniškos ir intymios – tai gimimas ir mirtis. Stebinčiųjų, žiūrinčiųjų, dalyvaujančiųjų šiame procese gali būti labai daug, bet tai tik formos klausimas.
Jei žmogus nustos išgyventi egzistencinius dalykus asmeniškai, jis nebus žmogus, kitas už jį niekada to neatliks.
– Kas atsitinka, kai technologijos ir dvasingumas lieka nutolę?
– Į kiekvieną technologijos pažangą galime žiūrėti kaip į Dievo kūrybos dalį, bet be žmogaus sielos ir jo patirties yra neįmanoma.
Jei manysime, kad esame tik detalės algoritme, o ne asmenybės, pašauktos Kūrėjo, mus sups mirties kultūra. Blogai, kad technologijos užritina ant mūsų mirties kultūrą kaip kokį akmenį.
Jeigu Jėzus būtų gimęs šiais laikais, ar jis socialiniuose tinkluose turėtų savo profilį? Ankstesnės kartos tokio klausimo nekeldavo. Tačiau išmaniosios technologijos keičia įpročius ir bendravimo būdus. Jauni žmonės įvairioms paieškos sistemoms užduoda net intymiausius klausimus, apie kuriuos nenori kalbėti su draugais ar tėvais. Gal tikintieji virtualioje erdvėje jau gali susituokti, pakrikštyti vaiką ar net atlikti išpažintį ir gauti nuodėmių atleidimą?
Socialiniai tinklai žmogų padaro tarsi nemirtingą
Žmogus mirė, o jo paskyra socialiniame tinkle tebegyvuoja. Net po mirties jis tarsi prisikelia iš mirusiųjų. Ir tai atsitinka beveik kasdien, nes išmaniosios technologijos suteikia tokias galimybes.
Leidėjas ir publicistas Algirdas Pilvelis, miręs šiemet rugpjūčio 29-ąją, „pasidalijo“ pats įrašu apie savo mirtį.
Diktorius, ryšių su visuomene specialistas Algirdas Meškauskas, miręs 2015-ųjų gruodžio 6-ąją, vis dar dėkoja visiems už sveikinimus ir palinkėjimus. „Kai kurie palinkėjimai man šįkart gana aktualūs, todėl tikrai nuoširdžiai dėkavoju. Ir jus visus sveikinu su įsibėgėjančiais vasaros džiaugsmais. Tik noriu priminti, kad už nuostabius saulėlydžius yra dar stebuklingesni saulėtekiai. Aplankykit bent vieną“, – šį įrašą jis paskelbė 2015-ųjų birželį – likus pusmečiui iki savo mirties.
Anapilin šiemet iškeliavusi aktorė, Lietuvos radijo diktorė Undinė Nasvytytė palaidota birželio pabaigoje, o liepos 9-ąją socialiniame tinkle nori „...visus padrąsinti pasidalinti atsiminimais feisbuko puslapyje. Kad ir kokia maža detalė, smulkmena, o gal ir ilga istorija bus visada laukiamos šiame Undinės kampelyje. Taip pat kviečiame prisidėti renkant visus jos interviu televizijoje ir spaudoje. Jei būsite Vilniuje ir norėtumėte nunešti ant Undinės kapo gėlytę ar žvakutę, galite tai padaryti ant Menininkų kalnelio, Antakalnio kapinėse“. Tame pačiame puslapyje visi, kurie norėtų atsisveikinti su Undine, birželio 28-ąją buvo kviečiami į Šv.Ignoto bažnyčią „ketvirtadienį 10 valandą. Urna išnešama 14 valandą, o laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse“. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad socialiniuose tinkluose žmonės tapo tarsi nemirtingi.
Bažnyčia žengė į internetą ir netrukus to labai pasigailėjo
Noras tapti moderniai pakišo koją Norvegijos liuteronų bažnyčiai. Jos vadovai nusprendė, jog metas leisti norvegams tapti tikinčiaisiais internetu, tačiau dvasininkai nenumatė, kad tai taps masiniu bėgimu nuo religijos.
Kai rugpjūčio 15-ąją Norvegijos liuteronų bažnyčia paskelbė, kad nuo šiol visi skaitmeniniu būdu galės parodyti, ar jie yra atsidavę Dievui, nuo tada tikėjimo atsisakė beveik 35 tūkst. žmonių.
25 tūkst. iš jų skaitmeniniu būdu pažymėjo, kad yra netikintys arba buvo prieš tai klaidingai registruoti kaip liuteronai. Vien per pirmąją dieną nuo internetinės sistemos paskelbimo savo tikėjimo atsisakė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.
Tiesa, per tą patį laikotarpį Bažnyčia pritraukė per 2 tūkst. naujų jai atsidavusių narių, o iš viso Liuteronų bažnyčiai priklauso net 3,9 mln. norvegų, maždaug 73 proc. šalies gyventojų. Vis dėlto kelių dešimčių tūkstančių tikinčiųjų praradimas yra kiek daugiau nei lašas kibire.
„Mes buvome pasiruošę žmonių išėjimui iš Bažnyčios ir gerbiame kiekvieno jų pasirinkimą, – pabrėžė vyriausioji Norvegijos kunigė Helga Byfuglien. – Tačiau į šį bėgimą žvelgiame labai rimtai. Mūsų užduotis bus skleisti žinias apie krikščionybę ir Bažnyčios svarbą žmonių gyvenime.“
Liuteronų bažnyčios tarybos vadovė Kristin Gunleiksrud Raaum teigė, kad žmonės, kurie buvo klaidingai registruoti kaip tikintieji, dabar turėjo progą lengvai apie tai pranešti internetu. Naujoji internetinė sistema naudojama tikslesniam Norvegijos tikinčiųjų skaičiui nustatyti.
Norvegijos valstybinė bažnyčia per pastaruosius kelis dešimtmečius po truputį prarado vis daugiau tikinčiųjų. Tačiau 35 tūkst. tikinčiųjų pabėgimas nuo religijos yra didžiausias praradimas, kokį Bažnyčia kada nors yra patyrusi per visą savo istoriją. (AP, „The Independent“ ir „The Norway Post“)