„Kartais, regis, visai nereikšmingas daiktas gali tapti talismanu ir lydėti visą gyvenimą. Mano močiutė turėjo labai gražius vešlius plaukus ir mėgdavo juos puošti įvairiausiomis šukomis.
Kartą senelis padovanojo močiutei ilgas metalines šukas ir pasakė: „Tavo šukos vis lūžta ir lūžta. Šios – metalinės, bus amžinos. Pirkau iš kalinio, jo rankų darbo.“
Vėliau tos šukos perėjo mano mamai, paskui atiteko man. Tik pamanyk – jau trečia karta senelio pirktomis šukomis šukuojasi, o jos iki šiol laiko.
Močiutę labai mylėjau, tad labai tas šukas branginu. Vežiojuosi į visas gastroles, kartais netelpa į kosmetinę, bet vis tiek įgrūdu.
O kartą tos šukos pradingo. Buvo naujametinis laikotarpis, per dieną vaidindavome trijose „eglutėse“, o vakarais dar ir koncertuodavome. Balsas pertemptas, nuovargis begalinis... Taip mane susuko, kad atsidūriau ligoninėje. Gulėjau gana ilgai, buvo sunku net rankas pakelti, todėl nutariau nueiti į gretimą kirpyklėlę, kad bent galvą išplautų. Iš ligoninės išlėkiau tiesiai į koncertą. Po kurio laiko susigriebiau, kad nėra šukų. Išverčiau visus namus, teatre visų išklausinėjau, bet niekas nieko nematė. Apverkiau aš tas šukas, atsiprašiau močiutės.
Po metų vėl atsiduriu toje pačioje ligoninėje (taip kartodavosi vos ne kasmet) ir vėl nueinu į tą pačią kirpyklėlę. O čia viena kirpėja sako man: „Ar tik ne jūs pernai šukas palikote?“ – ir paduoda močiutės šukas.
Koks buvo džiaugsmas! Dar po kurio laiko atvažiavau į renginį įteikti prizo. Buvau skubiai sušukuota, pabuvau renginyje ir parlėkiau namo. Žiūriu, ogi ir vėl nėra šukų. „Dieve, Dieve, – galvoju, – kur dabar palikau? Greičiausiai renginyje. Ir kodėl jos nuo manęs nori pabėgti?“
Šį kartą nutariau taip lengvai nepasiduoti. Susiradau telefonus, paskambinau renginio organizatoriams. Mane patikino, kad jokio svetimo daikto nelikę. Aš vis tiek nenurimau, nuvažiavau ir aplandžiojau visas pakampes. Tikrai nėra šukų, neradau. Vėl atsiprašiau močiutės.
Po savaitės skambina renginio grimuotoja: „Girdėjau, ieškojote šukų? Jos pas mane. Savaitę atostogavau, todėl niekas ir nežinojo, kad radusi priglaudžiau.“ Taip šukos vėl grįžo pas mane. Vadinasi, turėjo sugrįžti.
Kitą kartą Prezidentūroje vyko apdovanojimai, ir aš turėjau gauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, kuriuo apdovanojami Lietuvai nusipelnę žmonės. O buvau visa nušašusi, lūpa išberta. O jaudinuosi! Sėdžiu „galiorkoje“ ir drebėdama kaip mokinukė laukiu, kada čia mane pakvies. Kaip per miglą išgirstu savo pavardę: Kristina Kazlauskaitė.
Pakylu, einu ir girdžiu tik savo „kablukus“ taukšint per visą salę: taukšt, taukšt, taukšt... „Ramiai, Krista, – raminu save, – tik įteiks, ir viskas.“ Paskui dar nusifotografuoju su prezidentu Valdu Adamkumi ir visa susitraukusi einu atgal į savo vietą, ir vėl tie kulniukai: diž, diž, diž... Vis tie kompleksai – ne džiaugsmas apėmė, o kažkoks nepatogumas: kad tik greičiau atsisėdus. Visa tirtu, giliai kvėpuoju ir galvoju: „Ačiū Dievui, praneslo (išvertus iš rusų kalbos – praėjo).“
Sėdžiu galvos nepakeldama, ant kelių aplankas ir dėžutė su ordinu. Galvoju: „Reikia pažiūrėti, kaip jis atrodo.“ Atsargiai praveriu dėžutę... nėra ordino! „Vajė, – išsigąstu, – ką dabar daryti? Pas ką eiti, kam pasakyti, kad ordino į dėžutę neįdėjo? Dieve, Dieve, kokia gėda! Kodėl man šitaip? Turbūt prakeikta esu, nes tryliktą dieną gimusi.“
O gerklėj jau rauda tvenkiasi. Paskui kažkaip čiupt sau už širdies – ogi štai ordinas! Ant krūtinės prisegtas. Ir mane toks juokas suėmė, kad išpuoliau į fojė ir žviegiau, žviegiau. Išgirdę mano klyksmą išlenda iš salės Algirdas Latėnas ir Oskaras Koršunovas, priėję klausia, kas man darosi. Aš raitydamasi iš juoko papasakoju, kaip „negavau“ ordino.
Dabar jau ir tiedu juokiasi visu balsu, o aidas klaikus. Tildom vienas kitą... Vos susitvardėm.
Rotušėje vyko naujametinis vakaras. Dalyvavo visi aukščiausi Lietuvos asmenys. Renginį vedėme aš ir Remigijus Vilkaitis. Vilkėjau prašmatniai, Juozo Statkevičiaus pasiūtu prabangiu labai plačiu sijonu su tiulio pasijoniais. Dvylikta valanda nakties, visus pakviečiame įsipilti į taures šampano ir abu su Vilkaičiu, sakydami gražius žodžius, artėjame prie scenos krašto. Pasigirsta fejerverkai, pokši šampano kamščiai, visi šaukia, rėkia. Staiga girdžiu: „Ponia, jūs degat!“
Žiūriu, ogi tikrai. Sijonas užsiliepsnojo nuo mažų žvakučių, pastatytų prie pat scenos krašto. Na, ir ką? Dega ponia kaip Prometėjas. Gerai, kad vyrai atkimšę butelius užgesino liepsnas šampanu. Stoviu ir galvoju: „Aš ir Statkevičiaus sijonas... Tai bent fakelas! Tik, va, kas dabar bus? Iš kur paimsiu tiek pinigų, kad galėčiau sijoną išpirkti?“
Aplink šurmulys, visi kilnoja taures, bučiuojasi, niekas nebekreipia į mane dėmesio. Aš, visa aplieta šampanu, smirdinti degėsiais, pasikėlusi varvantį sijoną lipu nuo scenos. Eidama pro sėdintį prie staliuko Statkevičių klausiu: „Juozai, kiek?“
O jis kad juokiasi, kad juokiasi! „Krista, baik! Aš sutvarkysiu tą sijoną ir tau padovanosiu. Tu tik džiaukis, kad nesudegei. Tikrai galėjai virsti naujametiniu fejerverku“. Ir iš tikro pataisė Juozas sijoną ir man padovanojo. Ilgai juo džiaugiausi, net savo penkiasdešimtmetį švenčiau juo vilkėdama.“
