Kūno judesio užsiėmimų kūrėja nebijo savo vidinės tamsos

Ypatingos pajautos moteris Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja, NIA (integruotosios nervų ir raumenų sistemos) trenerė, vesdama kūno judesio praktikas žmonėms intensyviai tyrinėja vidinės tamsos temą.

 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> K.Jasudaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> A.Jasaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> A.Jasaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> A.Jasaitės nuotr.
 Lina Gulbinaitė – kūno judesio užsiėmimų kūrėja.<br> A.Jasaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Jun 1, 2020, 3:59 PM, atnaujinta Jun 1, 2020, 3:59 PM

Jos atradimai žadina žmogiškosios prigimties esmę, ir toji tamsa, kurią ji vadina lobiais, jai kalbant nebeatrodo nei baugi, nei tokia, nuo kurios reikėtų bėgti. Priešingai – norisi ją prisijaukinti, apkabinti ir išmyluoti. Taigi, kaip paskirti sau pasimatymą su vidine tamsa?

– Lina, kodėl tau įdomi tamsos tema?

– Šioje vietoje reiktų apsibrėžti, ką vadinsime tamsa. Kadangi pati daug gilinuosi į žmogaus santykį su savimi, jį supančia aplinka bei pasauliu plačiąja prasme per kūną, išgyventas patirtis arba kūno istorijas, emocijas, jausmus, jų sąsajas su mąstymo procesais bei elgesio modeliais dabartyje, tad ir tamsos tema kalbėsiu ta apimtimi, kuri tai liečia.

Plačiausia prasme tamsa – kaip šešėlis, – tai, kas „tikrai aš nesu“. Tamsa – kaip nemaloni patirtis, arba kaip kažkas, ką savyje baisu pamatyti. Tamsa – nepažinioji manęs dalis, tarsi neatrastas dar vienas pasaulis. Tamsa – kaip skausmas, sielos žaizda. Tai kaip kažkas nuslopinta manyje, tam, kad būčiau priimta sociume, tam, kad nelikčiau viena, tam, kad neišsiskirčiau iš kitų, tam, kad neskaudėtų... Tų „tam, kad“ gali būti įvairiausių.

Kita vertus, į tą pačią tamsą galiu pažvelgti kaip į derlingiausią dirvą, iš kurios išauga skaniausius vaisius vedantis medis. Būtent iš jos išauga vaisingas medis. Su giliai įsiskverbusiomis šaknimis į tai, kas nematoma, nepažinu, neapčiuopiama. Galiausiai pasirodo, jog ta vadinamoji tamsa (dirva) – tai vienas iš svarbiausių gyvybės resursų.

Man patinka kalbėti metafaromis, taip lengviau suvokti tuos pačius paprastus dalykus, kuriuos dažniausiai sukategorizuojame intelektualiais terminais.

O ši tema man įdomi, nes ji labai gyva. Tai, ką studijuoju, tyrinėju kūno judesio terapijos mokymuose bei atrandu dirbdama, visų pirma, su savimi, tiek su tikrai sėkmingais bei išmintingais žmonėmis, vis labiau atliepia ir norisi apie tai kalbėti garsiai.

Pačiam Žmogui apie savo tamsą nesinori kalbėti, tuo labiau jos afišuoti, nes dažnai juk tai ne ta sritis, kuria norisi didžiuotis. Dažniausia didžiuojamės jau jos sukurtais vaisiais, žinoma, jei pavyksta juos subrandinti. Aš kalbu apie tikruosius vaisius, ne tuos, kurie viešai rodomi be turinio.

– Kaip tu pati tą tamsą jaukiniesi savyje?

– Esu labai atidi savo kūnui. Jis – mano artimiausias pašnekovas. Ir, kai jau ateina irzulio, liūdesio, pykčio ar vidinio skausmo momentai, suprantu, kad į pasimatymą kviečia mano tamsa. Taip, kaip ir šviesa, ji nori būti pamatyta, priimta, apkabinta, prakalbinta, išmyluota, o tuomet ji tarsi grąžina savo dėkingumą – didelį kiekį gyvybinės energijos, su kuria tikrai yra ką nuveikti.

– Ką tamsaus savyje jau priėmei, o ką mokaisi priimti?

– Ilgą laiką gyvenau uždaryta širdimi. Nejaučiau. Čia labai tiktų vienas dažniausiai vartojamų lietuviškų žodžių „gyvenu normaliai“. Apie kūrybą apskrtitai nebuvo net kalbos. Didžiausia kūrybinė išraiška buvo skaičiukai „ekselio“ lentelėje. Taip buvo galima gyventi turbūt iki šio gyvenimo galo, kol galiausiai kažkas iš vidaus pradėjo belstis. Per skaudžius įvykius, situacijas, netektis, sapnus, ir, nori nenori, teko atsigręžti į tai, kas už viso to. O už viso to paprastų paprasčiausia – jausmų pasaulis. Visas jo spektras. Mano tamsa išmokė mane jausti ir kurti. Kitais žodžiais tariant – būti gyvai.

O mokysiuosi, manau, vis kažko naujo visą savo kelionę. Įdomiausia, kad tikrai dar nežinau ko. Kaskart ta tamsa labai nustebina. Tad palieku erdvės maloniems siurprizams.

– Kaip manai, kodėl daug žmonių gyvena ant pusėtino gyvenimo ribos ir nedrįsta pilnai žengti į save, į savo tamsą?

– Nes visuomet baisiausia yra tai, kas neapčiuopiama, nepažinta, protu nesuvokiama, paslaptinga, gilu ir neturi aiškių vartojimo instrukcijų. Nes neaišku, kas bus, jeigu nersiu gilyn.

Teisingai sakai, – nedrąsu pilnai sutikti savo apimtį. Baimė – savisaugos instinktas. Jei šiandien gyvenu normaliai, tai nei blogai, nei gerai. Kaip dauguma. Tuomet aš – kaip dauguma. Visumos dalis. Normali. Saugi. Kitu atveju, kyla rizika būti atstumtai, iškristi iš „normalios žaidimų smėlio dėžės“.

– Ar galima priimti kito tamsą, nepamilus savosios?

– Net ir priėmus savąją – iššūkis priimti kito tamsą (juokiasi). Tad nelabai įsivaizduoju scenarijaus, kaip išlikti stebėtoju santykyje su kitu ir jo šešėliais, neužmezgus, neįsisąmoninus, neišjautus savųjų vidinių ryšių. Dėl to ir kyla begalės konfliktų. Iš nemeilės ir nepriėmimo, visų pirma – pačiai savęs kaip pilno spalvų spektro meno kūrinio.

– Sutapimas, kad artimiausi žmonės paprastai ir būna tie, kurių tamsą sunkiausia priimti?

– Man labai patinka tie, taip vadinami, sutapimai. Sutapimas arba susitarimas. Susitikti šioje Žemėje ir priminti vienas kitam savąsias užduotis, neužmigti. Nes laiko neduota labai daug. Tad, esu tikra vienu, – kad artimiausi žmonės ir yra pirmiausia tie, kurie baksnoja į tavąją tamsą. O sunkiausia priimti jųjų, nes gi neatsigręžta į savo.

– Tu daliniesi, kad iš proto galvodami galime manyti, jog problemų šaknys vienos, o kūnas gali rodyti ką kitą. Kaip tai atrodytų? Kaip žinoti, kada tiesa tai, ką mąstome?

– Žinoti – tai patirti savo kūnu. Turėti tam tikrą patirtį. Išjausti. Tada klausimas „kaip“ savaime atkrenta. Manyti, kad žinai – būti prisiskaičius protingos literatūros ir protingai samprotauti. Bet tai ne tas pats.

Tarkim, jaučiu liūdesį/pyktį ar kitą nepageidaujamą emociją. Protas gali sakyti žinąs to priežastį. Nes ji aiškiai atėjo iš situacijos dabartyje. Kažkas „pakuteno“. Galbūt artimas žmogus neatliepė į mano jausmus, mane išdavė, galbūt sukritikavo kažkas, ne taip žodį pasakė ir pan. Pradeda kilti skirtingos emocijos – žmogus pasijaučia auka, apima didžiulis skausmas, kyla nuoskaudos, pyktis, baimės būsenos, dingsta prasmė gyventi ir t.t.

Sesijų metu paprašau žmogaus išjausti tą situaciją ir leisti kūnui atliepti savo išraiška. Tuomet joje išbūti. Leisti sau jausti bei sekti kūno impulsais. Taip žmogus nukeliauja giliau į situacijos šaknį. Dažnai į ankstesnius patyrimus. Į vaikystės situacijas, kur buvo neatliepta į jo jausmus. Ten paprašau duoti sau palaikymą, pamatyti situaciją kitu kampu. Galbūt į ją atliepti. Duoti kūnui erdvės sureaguoti ten, kur tarkim jis save buvo nutildęs, išsigandęs, pabėgęs, taip užspausdamas didžiulį kiekį energijos.

Užtenka duoti galimybę savo kūnui prabilti ir ten atsiveria begaliniai išminties klodai bei suveikia savireguliacijos mechanizmai. O štai protas, būdamas labai protingas, turi gana siauras ribas suvokti bei išspręsti situaciją ekologišku būdu.

– Pasidalink, kodėl pasakoji, kad tamsoje yra resursai? Kokie tie resursai gali būti ir kodėl būtent tamsoje?

– Resursai – apskritai be galo plati tema. Pagrindinis žmogaus resursas – energija, dėl kurios jis gyvas. Laikui bėgant, jos kiekis dažnam pradeda mažėti. Didėja mieguistumas, nuovargio būsenos, mažėja susidomėjimas gyvenimu, dingsta džiaugsmo pojūtis ir žmogus pradeda gyventi „normaliai“. Kaip dauguma. Tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas.

O energijos mažėja, nes vis daugiau jos užspaudžiama kūne. Per laiką žmogus išmoksta neatliepti į savo pojūčius, atbukina juos. Dažnai dar pirmaisiais gyvenimo metais užgniaužia tam tikras patirtis, nes būna per mažas, per silpnas adekvačiai sureaguoti į situacijas, santykius su suaugusiais, autoritetais ir pan. Ir tai niekur nedingsta. Visa, kas nuslopinta, kažkokiu būdu ieško kelio prasibrauti. Protas, žinoma, neleidžia ir duoda įsakymą kūnui slopinti emocijas vis labiau ir labiau. Kol galiausiai spaudimas viduje atliepia skirtingomis būsenomis – ligomis, apatija, prarastu gyvenimo džiaugsmu, kūrybiškumo stoka.

Taigi jau iš to aišku, kad viduje – begalinis kiekis gyvybingumo. Reikia tiesiog atrasti savo kelią, kaip iki jo prisikasti. O ten, atidarinėjant save po vieną lapelį, pasklinda vis kitoks kvapas. Didžiulis užspaustas pyktis kažkaip stebuklingai transformuojasi į meilę, tarsi iš naujo pradeda tekėti seksualinė energija, kartu apdovanodama didžiuliu kūrybos srautu. Išklausytas vidinis skausmas atveria duris naujoms prasmėms, išliūdėtas liūdesys – džiaugsmui, ir taip užsisuka visa karuselė naujos gyvybės, grįžta energija, susidomėjimas gyvenimu, laimės, užsipildymo pojūčiai, žmogus pradeda spindėti iš vidaus.

– Tai ką su ta tamsa daryti?

– Priimti. Vertinti. Įprasminti. Suteikti jai erdvės. Padėkoti už patirtis bei pamokas. Kaip mėgstu sakyti, diena nebūtų diena, jei šalia jos nebūtų nakties.

– Nušvitimo siekiantys žmonės siekia pilnai išskleisti savo potencialą – šviesiąją pusę, tada ir toji tamsa turėtų pasitraukti. Bet ar einant į nušvitimą iš tikrųjų verta siekti sutraukti tą tamsą iki tol, kol ji taps nematoma?

– Vėlgi nušvitimo sąvoka turbūt kiekvienam kitokia. Tai nenorėčiau labai suabsoliutinti, ko siekia norintys nušvisti, nes, kiek tenka bendrauti su žmonėmis, apie tą tikrąjį nušvitimą kalba mažai kas. Žmonės paprasčiausia nori būti laimingi.

Mano žemiškuoju požiūriu, nušvitęs žmogus tas, kuris gyvenimiškose situacijose išlieka sąmoningas, t.y. atidus savo kūnui, pojūčiams, emociškai švarus, pilnas gyvybės, turi savo vidinį stuburą, suvokia reiškinių priežastis ir pasėkmes, Visatos dėsnius.

O kodėl tamsa turi pasitraukti? Ar tikrai norėtume, kad Žemėje būtų amžina diena? Arba visi vaikščiotų nuo ryto iki vakaro laimingi. Jaučiu, greit nuo to nušvitimo pasidarytų bloga (juokiasi). Juk ir laimė pasidaro nuobodi, kai nėra atsvaros, pokyčio, augimo. O kaip augimas be tamsos? Kuo daugiau į šviesą, tuo giliau į tamsą. Pusiausvyros dėsnis.

Linkėčiau ją tiesiog prisijaukinti.

– Dar ką pastebiu tarp saviugdos keliu einančių žmonių, tai kad susikoncentravę į siekį nušvisti dalis pamiršta šią žemišką plotmę. Kaip išlaikyti balansą tarp viršaus ir apačios, tarp žemės ir dangaus?

– Manau, pačios gyvenimiškos situacijos grąžina į žemę tuos, kas „išskrenda“. Įsikūnijimas – sielos pasirinkimas patirti gyvenimą per kūną. Jokios aukštosios matematikos. Vienaip ar kitaip suveiks pusiausvyros dėsnis.

– Kaip tu pati skleidiesi būdama ant žemės ir plėsdama aukštesnius – dangiškus suvokimus?

– Čia labai įdomi ir begalinė žaidimų erdvė! Esu dėkinga savo patirtims, kurios padeda nukeliauti į gylį, pažinti savo šaknis, pasisemti iš ten derlingų medžiagų ir paversti jas kūrybos vaisiais. Tikrai ne visada paprasta ir lengva, būna visko. Labai visko! Kitaip man ir nebūtų įdomu. Atėjau į žemę patirti, kurti ir dalintis. Tam gyvenimas turi būti pilnas. O pilnas jis yra tiek su šviesa, tiek su tamsa.

– O kodėl mes kiekvienas tą tamsiąją pusę apskritai turime? Iš kur ji atsirado? Kodėl tokia žmogaus prigimtis? Kodėl tokia šios planetos, kurioje gyvename, prigimtis?

– O kodėl vyrauja vyriška ir moteriška energijos, o kodėl para turi dieną ir naktį, o kodėl santykis susideda iš gavimo ir davimo, o kodėl augalai gamtoje šaknis leidžia į žemę, o kita dalimi stiebiasi į šviesą, o kodėl gyvybę keičia mirtis ir atvirkščiai?.. Matyt, toks tas Kūrėjo sumanymas (šypsosi).

Jurgita Medonė

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.