J.J.Millás pasakojo, kad per savo gyvenimą ne kartą galvojo, kad mato vaiduoklius, ypač vaikystėje, nors niekada nesugebėjo tiksliai suprasti, ar tai buvo jo vaizduotės padarinys, ar realus įvykis.
Rašytojas prisiminė, kad būdamas septynerių ar aštuonerių metų amžiaus gyveno dviejų aukštų name.
Vieną vakarą mama jo paprašė nueiti į viršų kažko atnešti. Norėdamas greitai atlikti užduotį, lipo laiptais po du žingsnius. Staiga prieš save pamatė šešėlį. Aplink buvo tamsu, o tamsoje išryškėjo dar tamsesnis siluetas, kuris kilo laiptais lygiai su juo.
„Vos tik jį pamačiau, apsisukau ir puoliau žemyn, išsigandęs iki negalėjimo“, – prisipažino J.J.Millás.
Tėvai išsigando pamatę jo išbalusį veidą ir išgąstį, todėl netgi patikėjo, jog namuose tikrai kažkas yra. Jie iškart uždegė šviesas, patikrino visus kambarius, tačiau nieko nerado.
„Niekada nesužinojau, ar tas vaiduoklis buvo realus, ar tik mano fantazijos vaisius“, – prisipažino rašytojas.
Nors ši patirtis buvo viena iš baisiausių, tai nebuvo vienintelė keista situacija, kurią jis išgyveno vaikystėje.
Rašytojas papasakojo ir apie kitą įvykį – tąkart žaidė šalia namų, tuščiame sklype, kur mėgdavo laipioti po žemės griovius. Vieną dieną, būdamas gana dideliame aukštyje, netikėtai nukrito.
„Kritau žemyn, tačiau likus maždaug pusmetriui iki žemės, staiga sustojau lyg plunksna“, – pasakojo J.J.Millás. Jis nežino ar kas nors jį sulaikė, bet pabrėžė: „Ta patirtis ilgam išliks mano atmintyje.“
Parengta pagal cadenaser.com