Kunigas egzorcistas Sigitas Bitkauskas šiuo klausimu pasisako itin griežtai. Jo teigimu, Bažnyčia šią šventę vertina neigiamai, o jis pats Helovino minėjime įžvelgia pavojų.
„Yra žmonių, kurie kovoja, kad šios šventės nebūtų švenčiamos. Bet yra ir tokių, kurie nemato nieko blogo. Sakoma, kad per Heloviną reikia išvaryti dvasias, o tos dvasios juk yra mūsų artimųjų.
Žmonės persirengia, linksminasi, o kitą dieną eina į kapus. Tada man norisi paklausti, kaip jie jaučiasi? Tai kažkokia veidmainystė, nesuderinamas dalykas“, – tvirai savo nuomonę dėstė dvasininkas.
Ragina nežaisti su dvasiomis
Šiuolaikinis Helovinas turi gilias šaknis, siekiančias senovės keltų pagonišką Samhaino festivalį. Būtent tada, tikėta, kad atsidaro vartai tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Iš anglų kalbos išvertus „All Hallows' Eve“ lietuviškai tai reikštų „Visų šventųjų išvakarės“.
Tačiau S.Bitkausko teigimu, ši šventė visai neartima krikščionybei ir nesuderinama su tikėjimu. Pačiam kunigui Helovinas asocijuojasi vien tik neigiamomis prasmėmis. Tokia šventė, anot jo, veikia žmonių mintis, emocijas ar net psichinę būklę.
„Per Heloviną apsirengiama tamsa, krauju, mirtimi, dalgiais, pjūklais. Ką tai duoda? Kodėl nepasirenkami gražūs dalykai? Pavyzdžiui, kitose katalikiškose šalyse tėvai perrengia vaikus šventųjų ar vienuolių apdarais, veda į grožį, o mes iš to darome tamsą“, – sako kunigas.
Pašnekovo nuomone, šventės simboliai – kaukolės, demonai, kraujas – kelia baimę ir blogas emocijas, o jautresnius žmones, turinčius psichikos problemų, ypač vaikus, gali net traumuoti.
Nors daugelis žmonių tik persirengia ir linksminasi, kunigas atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie vakarėlių metu susigalvoja „pažaisti“ su dvasiomis – užsiima spiritizmais, dvasių iškvietimais. Tai, anot kunigo, gali būti labai pavojinga.
„To pasekmės gali būti blogos, nes piktoji dvasia žino, ką daro. Velnias nori žmogų pavergti į savo pusę, o tam įvykus prasideda įvairios problemos – depresijos, žmogus nežino, dėl ko gyventi, nenori gyventi.
Žmogus dažniausiai užsiimdamas tokiomis linksmybėmis nežino, kas dėl to laukia. Jis apie pasekmes nemąsto, o vėliau reikia kreiptis egzorcisto pagalbos“, – teigė S.Bitkauskas.
Pasak jo, į egzorcistus dažniausiai kreipiasi tie, kurie nebežino, kas jiems darosi, jaučiasi prislėgti, o tradicinė pagalba nebepadeda.
„Velnias yra gabus – sugeba įvilioti taip, kad žmogus mato tik tamsą, blogį, jaučia depresijos simptomus. Jie eina pas psichiatrą, psichologą, bet jiems nepadeda nei vaistai, nei kita pagalba. Tačiau tai nebūtinai gali būti psichologinė liga – tai gali būti apsėdimas. Blogis per tai veikia“, – paaiškino jis.
Anot S.Bitkausko, aplink mus egzistuoja piktosios jėgos ir žmogus, su jomis susidūręs, be tikėjimo ir kunigo pagalbos dažnai pats išsilaisvinti negali. Todėl dažniausiu atveju tenka kreiptis į šios srities specialistus.
„Piktoji dvasia, kurią mes įvardijame kaip velnią, viską sujaukia, gundo žmogų, nori ardyti Dievo valią. Žmogus papuola į tą įtaką. Jeigu eini su velniu – tai yra blogai, nes jis gali suvilioti įvairiais dalykais. Pirmiausia reikia grįžti į tikėjimą, bet tai sudėtinga. Išsilaisvinti be egzorcisto pagalbos dažnai neįmanoma“, – sakė dvasininkas.
Paklaustas, ar šiuo laikotarpiu daugiau žmonių kreipiasi egzorcisto pagalbos, pašnekovas sako to nepastebintis. Anot S.Bitkausko, šėtonas veikia nuolatos, nesirinkdamas tam tikro laiko. Tačiau, kunigo teigimu, šiuo metu, kai švenčiamas Helovinas, suaktyvėja satanistinės bažnyčios veikimas.
„Reikia atkreipti dėmesį, kad satanistinė bažnyčia veikia prieš Dievą. Jie spalio 31-ąją net vykdo specialias apeigas, orgijas, juodąsias mišias. Jeigu žmogus tuo domisi, gali papulti į šią įtaką, tada prasideda problemos, reikia kreiptis į egzorcistą. Arba žmogus neieško sprendimo ir taip kankinasi gyvenime“, – be užuolankų kalbėjo jis.
Kokią reikšmę mirusiesiems turi žvakės?
Kunigas sako norintis paraginti atsigręžti į tikrąją šio laikotarpio prasmę. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena – po mirties paskelbtų šventaisiais atminimo ir pagerbimo diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės – diena, skirta pagerbti mirusiesiems. Tiesa, abi šventės visuomenėje dažniausiai minimos kaip viena.
„Per Vėlines visi žmonės, nepriklausomai nuo tikėjimo, prisimena mirusiuosius. Yra dvi šios dienos pusės. Viena – civiliška: nunešame gėlių, žvakių ir tuo viskas pasibaigia. Tačiau yra ir dvasinė pusė – krikščionybė moko, kad reikia melstis už mirusiuosius, dalyvauti mišiose, kalbėti maldas, uždegti žvakę – Kristaus simbolį.
Mums, kaip žmonėms, svarbu prisiminti savo artimuosius. Kai kažkada būsime kitoje dimensijoje, norėsime, kad dvasiniame pasaulyje mus irgi prisimintų gyvieji“, – kalbėjo kunigas.
Per Vėlines žmonės į kapines keliauja nešini žvakėmis ir gėlėmis, amžinojo poilsio vietos paskęsta švieselių jūroje. Paklausėme kunigo, kokią prasmę turi žvakės. Ar jų šviesa suteikia sieloms ramybės?
„Šiais laikais žmonės sąmoningesni, bet, visų pirma, norėčiau paminėti, kad nereikėtų nešti krūvos žvakių. Visgi žvakė yra reikalinga, ji mums, gyviesiems, simbolizuoja, primena Kristų – šviesa, tikėjimas mums šviečia.
Mirusiajam pašventinta žvakė turbūt nelabai duoda kokį poveikį. Didesnis poveikis, kai mes meldžiamės, sukalbame maldą, net jei ir savo žodžiais. Žvakės simbolika ir bažnyčioje, ir apeigose yra svarbi, bet labiau dėl gyvųjų“, – mintimis dalijosi S.Bitkauskas.
Egzorcistas pabrėžė, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų egzistuoja ryšys, nors mes jo ir nematome. Tiesa, jo teigimu, sielos gali matyti mūsų pasaulį.
„Mirusieji puikiai mato šį pasaulį, o mes jų – ne. Tačiau tai nereiškia, kad santykis neegzistuoja. Mes galime su jais bendrauti per maldą. Katalikai moko, kad mišių auka yra pati didžiausia auka, kurios reikia mirusiesiems. Lietuvoje ne be reikalo yra tradicija užsakyti mišias už savo artimuosius“, – kalbėjo S. Bitkauskas.
Jis sako girdintis žmonių pasakojimus, kaip šie nuėję į kapus „pasikalba“ su artimaisiais – ir tai, anot kunigo, visiškai natūralu. Kaip sakė S.Bitkauskas, apie pomirtinį gyvenimą kalba ir Bažnyčia, ir klinikinę mirtį patyrę žmonės.
„Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra laikinas, esame keleiviai. Žmogus – ne tik kūnas, bet ir siela. Siela gyvens amžinai toje dimensijoje, apie kurią dabar mes nesuprantame, nesuvokiame.
Tačiau tai yra realybė, apie kurią kalba daugelis mokslininkų, tyrinėtojų. Amerikoje „Harvardo“ universitete mokslininkai tyrinėja dvasinį pasaulį ir kalba apie tai, kad jis yra. Skaičiau tokius įrodymus, kad sielos gali būti šalia, gali bendrauti. Tą įrodyti sunku, bet yra žmonių, kurie gali tą pajausti“, – komentavo kunigas.
Galiausiai paklausėme S.Bitkausko, ką norėtų perduoti tiems, kurie planuoja švęsti Heloviną. Ar galima šią dieną minėti, jeigu neturi jokių blogų ketinimų, neplanuoji garbinti šėtono?
„Tikras krikščionis katalikas to neturėtų daryti. Jeigu giliau į tai nelendi, gal ta šventė nepakenks, bet niekada nežinai, kas laukia po to. Geriau neatidarykime velniui durų patys“, – sakė egzorcistas.