Pradžioje žiūrima į vorų nuotraukas stambiu planu, vėliau jos pakeičiamos terariumu su milžinišku plaukuotu padaru aštuoniomis kojomis ar leidžiamasi į pažintinę kelionę po tamsų ir drėgną rūsį. Tradiciškai manoma, kad fobijų atveju, norint įveikti savo baimę, būtina atsidurti baimę keliančioje situacijoje.
Bet yra ir kitas būdas, kainuojantis kur kas mažiau nervų – tikslingas pasąmonės naudojimas. Kaip tai turėtų atrodyti, išsamiai savo studijoje pademonstravo mokslininkas iš Niujorko Joelis Weinbergeris su kolegomis.
Anot J.Weinbergerio, už baimę atsakingą smegenų dalį – vadinamąjį migdolą – ypač gerai gali nuraminti pasąmoningai suvokiamas dirgiklis. Kitaip sakant, iš pasąmonės kylanti baimė įveikiama jos pačios ginklu.
J.Weinbergerio vadovaujama komanda studentams, kenčiantiems nuo vorų baimės, kompiuterinės užduoties metu rodė vorų nuotraukas arba peizažus. Abiem atvejais nuotraukos buvo rodomos taip trumpai, kad tiriamieji nespėdavo jų sąmoningai suvokti. Po to studentams buvo surengtas pasimatymas su voru paukštėda, vardu Fuzzy.
Tie tiriamieji, kurie buvo nesąmoningai „žiūrėję“ vorų nuotraukas, buvo kur kas drąsesni, nei jų kolegos, kuriems buvo rodomo peizažai. Jie ne tik išdrįso prisiliesti prie Fuzzy terariumo, bet net ir sutiko, kad būtų nukeltas jo dangtis.
Bent jau vorų fobijos atveju šis triukas suveikė. Ar perspektyvu tokio pobūdžio tikslingą pasąmonės naudojimą pasitelkti ir kitose srityse, dar reikia ištirti. Bet kokios galios slypi pasąmonėje, nuo seno žino ne tik baimę tyrinėjantys mokslininkai.
Priimant sprendimus, didelis vaidmuo tenka ir pasąmonei. Mokslininkai aiškinasi, kokią įtaką ji daro mūsų pasirinkimui. Tyrinėtojai pripažįsta, kad virtualiame pasaulyje ypač daug frustracijų ir streso. Reikia peržiūrėti ir palyginti begalę markių, modelių, parduotuvių, aukcionų, testų ir vartotojų komentarų.
Bet iki šiol nelabai buvo aišku, kas konkrečiai pasirinkimą, esant tiek galimybių, daro tokiu kankinančiu, ir kaip geriausia nuo to apsisaugoti. Yoelis Inbaras iš Tilburgo universiteto (Nyderlandai) kalba apie įmanomą, nors gal kiek gluminantį sprendimą. Jis su savo kolegomis įrodė, kad žmonės esant dideliam pasirinkimui išgyvena kančias tik tuomet, kai juos lydi jausmas, kad jie neturi pasirinkimui pakankamai laiko.
Atrodo logiška, kad esant didesniam informacijos kiekiui, o valandų skaičiui paroje išliekant tam pačiam, laikas iš tiesų „sutrumpėja“. Bet, pasak mokslininkų, tai nesusiję. Jie studentams davė rinktis DVD arba saldainius iš didesnio ir mažesnio pasirinkimo variantų kiekio, ir galų gale paklausė, ar jie patenkinti savo padarytu sprendimu. Kaip ir tikėtasi, nusivylimas ir graužatis buvo tuo didesni, kuo didesnė buvo pasiūla ir kuo trumpesnis laikas, skirtas pasirinkti.
Kai mokslininkai, nekeisdami pasirinkimui skirto laiko, greitesnį ar lėtesnį laiko tekėjimą imitavo skirtingo greičio metronomo tiksėjimu, paaiškėjo, kad stresas kyla visai ne dėl objektyvaus laiko apmąstymams trūkumo, o dėl pasąmoningo skubėjimo pojūčio.
Nepaisant triuko su metronomu, Y.Inbaras pataria pasąmone labiau pasitikėti. Kitame eksperimente komanda parodė, kad spaudžiančio laiko pojūtis taip frustruojančiai veikia tik todėl, kad mes esame įpratę sudėtingus sprendimus daryti labai gerai apgalvodami. Kai studentams, prieš duodant rinktis iš saldainių dėžutės, buvo pasakyta, kad patys geriausi sprendimai priimami greitai ir intuityviai, išnyko stresas ir esant ypatingai dideliam pasirinkimui.
„Iš tiesų dažnai mes tiksliai nežinome, kodėl apsisprendžiame būtent taip, o ne kitaip. Turėtume būti kuklesni ir nesakyti, kad viską galime pasiekti visiškai sąmoningai. Tada būtų ir mažiau streso“, - sako Y.Inbaras.
Pasąmonės galia neabejoja ir mokslininkas iš Berlyno Johnas Dylanas Haynesas. Jis nustatė, kad smegenų sritys, kurių aktyvumas signalizuoja apie padarytus sprendimus, skeneryje įsižiebia jau tada, kai žmogus sąmoningai dar nebūna apsvarstęs alternatyvų. Pavyzdžiui, tiriamieji nepastebėjo, kad kompiuterinės užduoties metu fone jiems buvo „rodomi“ įvairių modelių automobiliai. Vaizdai net nepasiekdavo jų sąmonės, bet atitinkamos smegenų dalys vis tiek „įsižiebdavo“.
Bet J.D.Haynesas įspėja, kad pernelyg stipriai pasitikėti savo intuicija nereikėtų: „Nuojauta mums gali padėti tik tuomet, jeigu anksčiau intensyviai galvojome apie tą problemą. Vidinis jausmas nėra žinios, ateinančios iš antgamtinio pasaulio, ir dar be jokių pastangų.“
Kitas mokslininkas iš Nyderlandų Apas Dijksterhuisas taip pat pritaria tokiai nuomonei. Tačiau knygos „Protingoji pasąmonė“ autorius įsitikinęs, kad pasąmonės galią įmanoma tikslingai priversti mums tarnauti. Ir ne tik tam, kad jaustumėmės labiau patenkinti savo padarytais sprendimais, bet ir kad patys sprendimai būtų objektyviai geresni.
Pasąmoniniai mąstymo procesai, anot A.Dijksterhuiso, išsiskleidžia tik tada, kai žmogus tikslingai nukreipia dėmesį nuo tam tikros problemos ar tiesiog apie ją begalvodamas užmiega. Tai – optimali sąmoningo ir pasąmoninio mąstymo panaudojimo strategija.
Iš studentų, kuriems iš dvylikos butų su įvairiais privalumais reikėjo išsirinkti geriausią, labiausiai pasisekė tiems, kurie, keletą minučių intensyviai apie tai pagalvoję, pradėjo spręsti anagramas (iš sumaišytų raidžių sudėti žodžius), kad suteiktų šansą ir pasąmoniniams mąstymo procesams. Ir tik po to jie turėjo apsispręsti. Beveik du trečdaliai iš šios grupės tiriamųjų išsirinko pačius geriausius apartamentus.
Iš tiriamųjų, kuriems buvo neduodama arba intensyviai pagalvoti, arba spręsti anagramų, arba buvo sukeista eilės tvarka – pirmiausia duota spręsti anagramas, o po to leista sąmoningai pagalvoti, tik trečdalis pasirinko patį geriausią butą. Iš spontaniškų sprendimų teisingų buvo dar mažiau – viso labo penktadalis.
„Sąmoningas mąstymas gali labai lengvai nustatyti, ar pasirinkimas atitinka formalius kriterijus, pavyzdžiui, viršutinę kainos ribą“, - sako A.Dijksterhuisas. Pasąmonei geriau sekasi sudėtingą informaciją susieti į bendrą įspūdį. Taigi, kas pirmiausia sąmoningai patikrina, kurios pasirinkimo galimybės apskritai vertos dėmesio, palieka mažiau variantų, kuriuos po to tenka palyginti pasąmoninio mąstymo mašinai.
Tai atitinka ir J.D.Hayneso bei Y.Inbaro išvadas - geriausiai sekasi tiems, kurie tinkamu laiku pasitelkia pasąmoninio mąstymo procesus.